Kai dirbau policijoje, pasitaikė galimybė pasisvečiuoti pas kolegas Škotijoje. Mes, penki pareigūnai, į ten vežėmės nemažai rūkytos dešros, mat buvome prisiskaitę apie gabroviečius bei škotus, anot žinovų, didžiausius šykštuolius pasaulyje. O paaiškėjo, kad... Tiems, kam įdomu, kokie tie sijonuotieji škotai, tepaskaito policininko prisiminimus.
"Šykštuoliai" davė pinigų
Prieš keletą metų Lietuvos policijoje buvo priimta, jog išlaikęs užsienio kalbos egzaminą gauni 10 procentų atlyginimo priedą. Tarp Šiaulių policininkų daug poliglotų neatsirado - pasididinti atlyginimų vykome mažu autobusiuku. Taip jau išėjo, jog mano anglų kalbos žinios tarp visų Šiaulių pareigūnų pasirodė geriausios. Maždaug po metų pasiūlymas "iš aukščiau": "Nori pasistažuoti Škotijos policijoje?" O kas nenorėtų Jos didenybės Britanijos karalienės, duokdie jai sveikatos valdyti dar šimtą metų, sąskaita?
Lietingą lapkritį mes, keli Lietuvos policijos inspektoriai, sėkmingai nutūpėme didžiausio Škotijos miesto Glazgo oro uoste. Buvome apgyvendinti apygardos Policijos treniravimo centre. Jei kartais tokio ieškotumėte, taksistui įsakykite vežti prie užeigos "Velnio advokatas" - tai visai šalia.
Dešras, pasirodo, tempėme be reikalo - kiekvienam iš mūsų ne tik suteikė po atskirą kambarį, bet dar ir paaiškino, jog valgykloje kas rytą lauks sotūs pusryčiai bei dar sotesnė vakarienė. Tariami šykštuoliai škotai tiek mums skirdavo maisto, jog nebeįveikdavome. Škotai pašiurpdavo matydami, kaip po pusryčių į savo kambarius grįžtame nešini sutaupytomis dribsnių dėžutėmis, tačiau nieko nesakė.
Nuotaikia dar labiau pasitaisė, kai mūsų delegaciją priėmė orus vyriausiasis Strasklaido policijos vadas, kurio nurodymu kiekvienam mūsiškiui buvo įteikta po vokelį kišenpinigių.
Vyrai visur vienodi
Mūsų, svečių iš Lietuvos, garbei vietiniai pareigūnai surengė vakarėlį, per kurį mus išmokė, kad škotiškas viskis yra geriausias pasaulyje, tačiau džentelmenai jį geria tik per pusę atskiedę su vandeniu. Mes prie vaišių taip pat prisidėjome - ant stalo tarp viskio butelių pastatėme lietuviškos degtinės bei "Suktinio". Škotų policininkus ypač sudomino pastarasis.
- Ką jūs darote? - įspėjau vieną kolegą. - Tamsta 40 laipsnių viskį geriate perpus atskiestą, o 50 laipsnių Suktinį maukiate gryną?! Ar tik nebus blogai?!
Pasirodo, nė vienos pasaulio šalies vyrai neprisipažįsta galį nusigerti. Škotas tik mojo ranka ir vis pylėsi "Suktinio". Aš taip pat nepaisiau jo pastabų, kad viskį dera atskiesti, todėl spėkite: kuris iš mūsų pirmas pasigėrė? Ogi abu. Aš tikrai labai sunkiai radau savo kambarį, o inspektorius škotas, "užsisukęs" nuo "Suktinio" išsimiegojo ten pat prie stalo.
Skusti gazonus mėgstama visur
Mes buvome ne pirma policininkų grupė, kuri stažavosi Glazge. Prieš mus buvo vienas komisaras, kuris, kaip pats vėliau prisipažino, 5 stažuotės savaites ištvėrė kaip katorgą. Apie tai paklaustas vienas škotų policininkas paaiškino, jog tas komisaras absoliučiai nemokėjo angliškai, todėl su juo niekas ir nebendravo. O kaip bendrausi? Mums kažkodėl sekėsi. Škotai ir į namus kvietėsi, ir darbe vakarėlius organizuodavo, ir į aludes, ir į futbolo varžybas, ir net į "dancingą" nusivesdavo. Pramokus kai kurių specifinių žodžių, kurių nemoko mokykloje, bendravimas įgavo itin nuoširdų pobūdį. Pasikeitėme daugybe naudingos informacijos, padėjusios tiek mums, tiek jiems profesiškai tobulėti. Štai vienas iš pokalbių su Škotijos policininku Džimu.
- Ar tau patinka škotų mergos?
- Aha.
- O kaip kultūringi lietuviai tarpusavyje vadina permiegojimą su moterimi?
- Išdulkinti.
- O mes dažnai sakome "skusti gazoną". Tai juk kažkuo panašūs procesai? Beje, ar nenorėtum šį vakarą po tarnybos truputį išgerti, pasilinksminti ir galbūt nuskusti kokio pernelyg prižėlusio vietinio gazono?
Taigi tegul man niekas daugiau nesako, jog jų humoro jausmas kitoks. Kai kurie linksmuoliai kabinetuose (!) pasikabinę užrašą, skatinantį mesti rūkyti: "Jei tu čia rūkysi, aš bezdėsiu". O jų karjeristai (kuo blogas humoras?) kabinete pasikabinę viršininko portretą.
Niekada nesutiksiu, jog vakariečiai uždari ir šalti žmonės - reikia tik mokėti su jais rasti bendrą kalbą. Dažnai užsienyje lietuvis, pusvalandį dėliojęs visas svetimų žodžių atsargas, tesugeba ir tenori paklausti: "Kiekgi jūsų šalyje kainuoja dešimties metų "Volkswagen Passat" ir "Audi-80"?. Po to grįžęs namo toks seka pasakas, kad vakariečiai nemėgsta bendrauti.
Išvažiuojant apipylė dovanomis
Sužinoję, jog aš, policijos inspektorius, neturiu ir nesu turėjęs jokio automobilio, škotai reikšmingai susižvalgė. Po truputį prinešė žaislų vaikams, nors dėvėtų drabužių nesiūlė - mūsų nežemino. Užtai kartą visus nuvežė į kažkokią policiją aptarnaujančią parduotuvę ir kiekvienam įteikė po glėbį naujų marškinėlių, kepuraičių, bliuzonų ir megztinių. Nepamiršiu škotų "šykštumo", išryškėjusio vos tik mums atskridus. Vienas iš mūsiškių pasigedo lagamino. Porą dienų jo veltui ieškoję, Škotijos policininkai mūsiškį nusitempė į parduotuvę ir aprengė kostiumu, užrišo kaklaraištį. Neužmiršo nė skutimosi priemonių. Po kelių dienų jie juokdamiesi įteikė kažkokiame aviakompanijos sandėlyje "numigusį" ir pagaliau atsiradusį lietuvio lagaminą. Prieš išvykstant vienas policininkas, beje, žydas, mane su kolega dar kartą nusivedė į parduotuvę ir pripirko lauktuvių. Štai jums ir škotai šykštuoliai.
Nustebino "šykštuolių" krašte ir muziejai, į kuriuos dažniausiai įleidžiama nemokamai. Nieko panašaus neteko matyti "dosniųjų" anglų Londone - sostinė gyventojai dykai nė piršto nepajudins, todėl anekdotų kūrėjams siūlyčiau škotus palikti ramybėje ir nuo šiol šaipytis iš londoniečių šykštumo. Kaip, beje, ir Lietuvoje šykštuolių kraštas seniai nebe Suvalkija, o Palanga.
O su kiltais (tautiniais sijonėliais) škotų vyrai kažkodėl nevaikšto. Kiltas dažniausiai prisimenamas per paradus ar kai reikia priblokšti užsieniečius, ypač užsienietes, mat jos tiesiog dega smalsumu, kas gi dėvima po kiltu. Linksmų plaučių škotas, smalsuolės džiaugsmui, būtinai parodys, kad po sijonu yra nuogas. Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejuje Londone pora įžymybių aprengti kiltais. Tai sijonėlių apačios net papilkėjusios - moterys (daugiausiai amerikietės) labai mėgsta sijonėlius kilnoti ir spoksoti.
Grįžęs tvirtai nusprendžiau - škotai lygiai tokios pat prigimties, kaip ir mes, turi tokių pat normalų humoro jausmą, o skiriasi tik tiek, kiek turtingiau gyvena. Nuomonę apie užsieniečius dažniausiai lemia išankstinė nuostata arba nesugebėjimas bendrauti. Nemokantieji vietinės kalbos, aišku, visada parsiveš nuomonę, jog užsieniečiai šalti, nedraugiški ir santūrūs. O aš draugiškų ir šiltų žmonių radau ne tik Škotijoje, bet ir Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje. Net Estijoje.
