Rimantas SVIRBIGALA
Rūdiškėse (Trakų raj.) kone kiekvienas senbuvis jums parodys atokiau nuo Statybininkų gatvės pagrindinės dalies giliame įvažiavime patupdytą nedidelį, vienaaukštį, medinį, rudai dažytą Ulčickų namą. Jį išgarsino ne pusę trobos užimanti Marija Ulčickaja, anot kaimynų, nepaprastai darbšti ir dorovinga moterėlė, o kitame pirkios gale įsikūrusi šeimyna, turinti tokį patį kamieną išlaikiusią pavardę, tiktai su lietuviška galūne. Kita vertus, prastą šlovę namui pelnė ne Veronika Ulčickienė (54 m.) ir ne bendraamžis sutuoktinis Feliksas, o jų vienturtis sūnus palaidūnas Tadeušas Ulčickas (28 m.), ankstyvoje jaunystėje du teistumus spėjęs įsirašyti į savo biografiją nenaudėlis. Žmonės šneka, kad jis, dar būdamas nepilnametis, su sėbrais apiplėšė vietos kunigą, po to, tėvo žodžiais tariant, dar apsivogė, bet už grotų vis dėlto, matyt, buvo neilgai. Mat jau septynerius metus vyrukas sėdėjo gimdytojams ant sprando, visaip juos terorizavo, mušė ir nuolat tyčiojosi.
- Gaunu šimto aštuoniasdešimties litų invalidumo pensiją, - bėdojo Feliksas Ulčickas. - Žinoma, kad iš tokių menkų pinigų trise neišsiversi, na, o kadangi pastovaus darbo Rūdiškėse taip lengvai negausi, tai mudu su žmona ir eidavome per žmones talkindami ir šitaip prisidurdami prie mano pensijos. Tadeušas dirbti neidavo. Jis nuolat virdavo aguonų skystį ir leisdavosi jį. Be narkotikų jau negalėjo gyventi. Užtat neretai ir atimdavo pinigus, o kai juos mėgindavo nuslėpti, tai daužydavosi. Gal todėl, jog dozes derino su gėrimais, labai dažnai siusdavo.
- Žinote, man būdavo gėda, kad esu Tadeušo krikštamotė, - neslėpė kartėlio Marija Ulčickaja. - Svetimam žmogui nesmagu pasakoti, kaip jis niekino savo tėvus. Dieną čia būdavo ramu. Veronika su Feliksu pas kurį nors kaimyną uždarbiaudavo, jų sūnus užsirakindavo duris, kad policija neužkluptų, ir kažką patyliukais krebždendavo, o štai nakčia ta namo pusė atgydavo. Čia rinkdavosi visokie girtuokliai, narkomanai ir valkatos, vyrai ir moterys, lig paryčių netildavo triukšmas. Mano krikštasūnio gimdytojai, dažniausiai parėję iš patalkių jau prisivaišinę, tyliai tūnodavo savo kambaryje ir stengdavosi nesivelti į gėrynes, bet viskas baigdavosi beveik vienodai. Tadeušas, apsvaigęs arba nuo švirkšto adatos, arba nuo pilstuko, tėvams dažniausiai įsakydavo klauptis ir bučiuoti jam kojas, o kai tie nenorėdavo šitaip žemintis prie svetimų žmonių, tai gaudavo į kaulus. Smarkiai. Prieš gerą mėnesį Feliksui, savo tėvui, jis sulaužė šonkaulius. Tas nesiskundė, bijojo, nėjo netgi į ligoninę. Giminaičiai atvežė kažkokį įtvarą, perjuosė per krūtinę, suvystė kaip naujagimį vystyklais, ir viskas tuo pasibaigė. Išsilaižė. Baiminosi prasitarti, kad nesibaigtų dar blogiau.
- Kur tau gulsi į ligoninę? Juk viskas bus užregistruota! - purtė galvą Tadeušo tėvas. - Pamenu, aną rudenį jis baisiausiai pritalžė motiną, mano žmoną. Veronika atsidūrė ligoninėje, Vilniuje, bet iš ten buvo priversta pabėgti. Mat sūnui grėsė byla, o jis nė už ką nenorėjo grįžti atgal, į Pravieniškes. Štai Tadeušas ir nuvažiavo į Vilnių, pas motiną. Bėk atseit kuo greičiau iš ligoninės, nes jeigu šitaip nepadarysi, užmušiu tėvą! Veronika ir paspruko. Paskui jos sesuo, vilnietė, už gydymą ligoninei turėjo sumokėti keturis šimtus litų. Argi po to eisi pas medikus? Tikriausiai jis manė, kad ir šįsyk viskas panašiai baigsis, bet išėjo, deja, visai kitaip, kur kas baisiau.
Prieš kelias dienas Veronika ir Feliksas Ulčickai gavo šiokio tokio darbelio pas kaimyną Liudą Sabaliauską. Malkas kapojo. Ta proga šeimininkas po nelengvo darbo savanorius malkakirčius pamylėjo degtinės buteliu. Vyras, kaip jis dabar sako, šiaip ne taip parsibraižė į savo patalėlį, o žmona, kaip vėliau paaiškėjo, kažkur atsisėdo ir nuvargusi užsnūdo. Tiek ir būtų tos bėdos, tačiau kaimynų telegrafas tuoj Tadeušui išbeldė: eik, girdi, ten ir ten, parsivesk motiną, kad ši gėdos nedarytų ir kad vakare į ragą nesustirtų! Sūnus, jau irgi pakaušęs, užsiplieskė. Pirmiausia jis prikūlė miegantį tėvą, užtaisė po mėlynę kiekviename paakyje, o tada nudrožė kur reikia ir kumščiu pažadino motiną. Ilgainiui jis teisinosi, kad močios niekaip nepavedė, kad ši vis griuvinėjo, užtat ją ir statė ant padų. Nusiplūkė. Dar gerai, jog vienas praeivis atėjo į talką. Padėjo sūnui parsivesti motiną iki namų, bet vidun, regis, nėjo. Žinokis! Tuo tarpu Tadeušas įvilko gimdytoją kaip bulvių maišą į trobą, tačiau į lovą kažkodėl nesivargino įkelti. Patėškė ant grindų, ant kiliminio tako. Et, išsiparps ir vėl bus guvi!
Kitą rytmetį Feliksas Ulčickas prabudo nuo galvos skausmo, bet kitokio, ne pagiriomis įprasto. Akys buvo užputusios, tačiau irgi ne nuo išgertos degtinėlės. Tada smegenyse ir suvešėjo mintis, kad jį, girtą kaip pėdą, sumušė sūnus. Tėvas tvirtino to nejutęs. Kodėl ant grindų, šalia lovos, guli žmona, atvirai šnekant, nelabai suvokė.
Kaip tik tada pro duris įžengė kitame trobos gale gyvenanti Marija Ulčickaja. Ji tuoj pradėjo gėdinti Feliksą, kam šis leidžiąs miegoti žmonai ant grindų, ėmė klausinėti Veroniką, ar šiai bloga, na, o kadangi toji ničnieko neatsakė, tai mieloji kaimynėlė ją atvertė ir pasibaisėjusi net atšoko. Nelaimingosios veidas buvo baisiausiai sudaužytas, iš burnos ėjo kraujo burbulai, girdėjosi žodžiais nenusakomas gargaliavimas. Apie tai, kad Feliksas būtų šitaip sudaužęs žmoną, įžengėlė nė nepamanė. Krikštamotės įtarimai iškart nukrypo krikštasūnio pusėn. Ne, policijai skambinti nė nesirengė. Kurgi? Vėl tam nedorvaikiui nemalonumai per valdinius namus! Skambtelėjo greitajai pagalbai. Kitądien Felikso Ulčicko žmona mirė. Įtariamas šiuo nusikaltimu Tadeušas Ulčickas buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Teismas pirmai pradžiai jį leido suimti dešimčiai parų. Įvykio aplinkybes kol kas tiria rajono policijos komisariato Kvotos skyriaus vyresnysis inspektorius Darius Maleckas.
