Aurelijos JARUŠEVIČIŪTĖS ir Vytauto ŽUTAUTO fotoreportažas
Islandijos kvapą pajutome jau Osle, įlipę į Islandijos oro linijų lėktuvą. Sieros - lyg supuvusio kiaušinio - kvapas lydėjo visos kelionės metu: maudantis duše, baseinuose, šalia geizerių. Kartais ir miesto gatvėse. Tačiau negali sakyti, kad šalis pritvinkusi tuo kvapu. Anaiptol. Nuolat siaučiantys vėjai atneša gaivų ir vėsų vandenyno orą.
Patogūs skrydžiai
Kad Islandija gerokai turtingesnė už Lietuvą, pajunti jau lėktuve. Mūsiškiai lėktuvai taip prigrūsti, kad į kėdę vos įspraudi užpakalį, o apie ištiestas kojas gali tik pasvajoti. Islandiškuose lėktuvuose net ir ekonominėje klasėje krėslai platūs, gali skristi išsitiesęs vos ne gulomis. Apie verslo klasę nėra ko ir kalbėti. Keflaviko oro uosto verslo klasės kambarys, ko gero, geriausias visoje Europoje.
Aišku, tikram turistui tie verslo kambariai ir skrydžiai verslo klase neįdomūs, tačiau labai malonu, kad ekonominėje klasėje gausu patogumų, nes tada išlipi iš lėktuvo ne pavargęs, o pailsėjęs.
Tiesa, skrendant į Islandiją pavargti nėra kada. Tik mums atrodo, kad tai tolima šalis, nes net ir ekskursijų firmos kelionę į Islandiją priskiria prie tolimųjų kraštų. Iš tikro galima susiplanuoti labai patogų skrydį. Tiems, kurie sugalvotų aplankyti šią ledynų šalį, galime rekomenduoti panašius į mūsų skrydžius. Lygiai vidurdienį iš Vilniaus skristi į Oslą. Iki Norvegijos sostinės lėktuvas skrenda vos dvi valandas. Po poros valandų iš Oslo kyla lėktuvas į Reikjaviką. Vėl geros dvi valandos, ir jau leidiesi Islandijoje. Kelionę į namus reikėtų pradėti 13 valandą skrydžiu iš Islandijos į Daniją. Patogus islandų lėktuvas skrenda vos daugiau kaip dvi valandas. Tada dar pora valandų persėdimui Kopenhagoje, ir vienuoliktą vakaro po lėktuvo sparnu - Vilnius. Nei tau bemiegių naktų, nei ankstyvo kėlimosi.
Senoji norvegų kalba
Taigi keturiese – šių eilučių autorius Vytautas, fotografė Aurelija, taip pat Danguolė bei Šarūnas Naruševičiai iš Panevėžio – lipame iš lėktuvo Keflaviko oro uoste. Ilgais orouosto koridoriais traukiame bagažo salės link. Šalia sunkiai ištariamų ir perskaitomų islandiškų užrašų - ir angliški, tad orientuotis nesunku. Tie islandiški užrašai iki kelionės pabaigos taip ir liko mįslingi. Pabandykite ištarti: „Jafnaarmannaflokkur“. Aišku, paraidžiui perskaitėte. O dabar nežiūrėdami į laikraštį pakartokite. Pavyko? Jei taip – jūs poliglotas. Visi kiti nenusiminkite. Vėliau ten sutikome dešimt metų išgyvenusių Islandijoje žmonių, kurie per tą laiką teišmoko tik pasisveikinti ir padėkoti.
Visame pasaulyje islandiškai kalba ne daugiau kaip 300 000 žmonių. Tai yra senoji norvegų kalba. Patys norvegai ją jau užmiršo, tad senovinius jų raštus perskaityti gali tik islandai. O XII - XIII amžiuje tai buvo viena kalba. Vėliau norvegų kalba kito, o islandų – užsikonservavo. Tie, kurie ją moka, labai gerbia ir saugo. Todėl neįsileidžia jokių tarptautinių žodžių, o bet kurį naują daiktą pavadina savo išgalvotu žodžiu.
Narkotikų paklausa
Kol ateiname prie bagažo skyriaus, ten konvejeriais atkeliauja ir lagaminai. Traukiame link išėjimo. Net keista – nei muitininkų, nei pasieniečių, nei policininkų. Lyg ir ne Europos Sąjungos šalis, bet laisvai įsileidžia visus.
Vėliau sužinojome, kad kartais muitininkai atsiranda ir lagaminus pakrato – ypač lietuvaičių. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Islandijoje lietuviai jau yra pelnę kontrabandininkų ir aštriadančių vardus. Yra sulaikytas ne vienas lietuvis, į Islandiją atvežęs daugiau nei leidžiama alkoholio, cigarečių.
Tai, aišku, maža bėda. Didesnė bėda – mūsiškiai nusikaltėliai jau užuodė, kad nuolat tamsoje gyvenantys islandai mielai rūko kanapes ar švirkščiasi heroiną. Tad jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Narkotikus į salą lietuviai tempia įvairiai būdais – net ir savo skrandyje. Dėl tokio gabenimo būdo vienas telšiškis Islandijoje jau yra užmigęs amžinuoju miegu.
Matyt, mes nebuvome panašūs į kontrabandininkus, tad mus į šalį įsileido be jokio patikrinimo.
Arbatpinigiai dar naujiena
Ruošiantis kelionei, beieškant duomenų apie Islandiją internete ir laikraščiuose, daugelis autorių rašo, kad saloje nėra visuomeninio transporto ir jau oro uoste geriausia išsinuomuoti automobilį.
Iš tikro, saloje nėra geležinkelio, tačiau lėktuvų, taksi ir autobusų - ne tiek jau ir mažai. Aerodromai įrengti prie daugelio turistų lankomų objektų, tad piniguočiai mažais lėktuviukais gali nuskristi ir prie ledynų, ir prie krioklių. Pagyvenę vokiečiai, italai ar skandinavai į Islandiją atskrenda organizuotai, tad jų tiek oro uoste, tiek prie viešbučių laukia autobusai. Kelis kartus per metus panašiai į Islandiją gali skristi ir lietuviai. Tada nieko galvoti nereikia, o tik klausyti gido ir laiku pasukti galvą į dešinę ar į kairę. Tačiau žiūrėti į Islandiją pro autobuso langą yra beveik tas pats, kas žiūrėti „Travel“ televiziją. Tokie patys vaizdai, panašūs komentarai. Įdomiausia senai visų atrastą šalį atrasti pačiam.
Tad jau oro uoste ir pradedame ieškoti. Aurelija stoja į eilę prie pinigų keityklos langelio, kad iškeistų eurus į kronas. Šarūnas nori būti šiuolaikiškesnis ir stoja į tokią pačią eilę prie pinigų keitimo automato su kreditine kortele. Po 15 minučių Aurelija jau laiko rankode keliasdešimt tūkstančių kronų, o Šarūnas grįžta nuo automato ne su kronomis, o su lapeliu, kad „atleiskite, operacija neįvyko, nes nėra ryšio“. Belieka stoti į tą pačią eilę, kurioje ką tik stovėjo Aurelija.
O kronų turėti būtina, nes jokių kitokių pinigų niekur neima. Tiesa, ar yra ryšys, ar jo nėra, visur galima atsiskaityti kredinte kortele. Tad grynieji reikalingi nebent taksi automobilyje ar arbatpinigiams. Bet jie irgi nebūtini. Dar prieš keletą metų islandai apie tokį atsidėkojimo būdą beveik nieko nežinojo. Dabar aptarnavimo sferoje dirba vis daugiau emigrantų – lenkų, rusų, lietuvių, latvių, – tad pradeda į madą ateiti ir arbatpinigiai.
Už lango - uolynai ir krūmokšniai
Pagaliau ir Šarūnas turi grynųjų, tad bandome ieškoti transporto. Šarūnas jau derasi dėl automobilio nuomos, tačiau oro uoste jie labai brangūs – 200 – 300 eurų už parą. Mūsų para jau eina į pabaigą, tad ar verta be reikalo leisti pinigus? Paskaičiuojame, kad autobusu bus gerokai pigiau. Už 4 bilietus nuo oro uosto iki viešbučio sumokame 5200 kronų (arba tos dienos kursu - apie 150 litų). Po 37 litus kiekvienam – tiek kainuoja bilietas už 40 kilometrų kelią.
Įsitaisome autobuse. Girdime ispanų, lenkų ir, aišku, lietuvių kalbas. Dar viena jauna lietuvių porelė į Islandiją atskrido iš Danijos. Užkalbinome galvodami, kad jie yra emigrantai ir čia dirba, tačiau sužinoję, kad tokie patys kaip ir mes, atstojame ir neįkyrime.
Pro autobuso langą akis išpūtę žiūrime į šalį. Nuo Keflaviko iki Rekjaviko – geras asfaltuotas kelias. Už metų kitų bus autostrada, kuri dabar tiesiama. Pro langą matosi vienas kitas ant uolos pastatytas spalvingas namukas, tolumoje - kalnų kontūrai ir vyraujantis juodas uolėtas paviršius. Kur tik vėjas atnešė žemės, ten bando dygti samanos ir lubinai.
Žydintys mėlyni lubinai mus lydėjo beveik visą kelionę. Kaip ir peizažas – uolynai, krūmokšniai, vienišos bažnytėlės ar vasarnamiai. Aišku, toje dalyje, kur gyvena žmonės. O jų saloje – tik 295 000. Beveik pusė gyvena sostinėje, o kiti – likusioje 103 000 kvadratinių kilometrų ploto dalyje. Vidutinis gyventojų tankumas – 3 žmonės kvadratiniame kilometre. Tai su tais, kurie gyvena ir sostinėje. Niekur kitur Europoje taip retai negyvenama kaip Islandijoje. Net 11 procentų tų 103 000 kvadratinių kilometrų užima ledynai, 10 procentų – lava, o ir visa kita nedirbama žemė. Nes tai – akmenys. Ką nors sodinti galima viso labo tik 1000 kvadratinių kilometrų. Tai lopeliai žemės upių slėniuose ar kur nors už kalnų. Tose vietose darbštūs islandai augina bulves, javus ir ropes, o šiltnamiuose – pomidorus ir agurkus. Taip pat auginamos avys, arkliai, vištos, teko matyti ir vieną kitą karvę.
Tačiau atkarpoje nuo oro uosto iki sostinės daugiausia tušti laukai. Vulkaninės uolienos tęsiasi kilometrų kilometrus, tačiau žiūrėti nepabosta, nes toks peizažas mums labai neįprastas.
Pagaliau miestas. Gatvėse matyti daugiau automobilių. Daugiausia - japoniški visureigiai. Pasirodo, kad su kitokiais ir tegali važinėti tik po sostinę ar aplinkinius rajonus. Kitur – jokių kelių, taigi keliauti gali tik galingu visureigiu.
Islandiškas maistas svajonėse
Mūsų viešbučiai skirtingose miesto rajonuose, tad susitariame susitikti septintą vakaro. Susitinkame kiek vėliau - miestas ir nedidelis, bet pirmą dieną dar tenka ir paklaidžioti. Gelbsti mobilūs telefonai.
Vaikštome po Reikjaviko centrą, ieškome, kur pavakarieniauti. Tokių kaip mes, slankiojančių gatvėmis su žemėlapiais rankose - dešimtys. Vietinių lyg ir nesimato. Kavinių ir restoranėlių - irgi dešimtys, tačiau kur beužsuktum, pasitinka klausimu: „ar jūs rezervavote staliuką?“ Ne gi aiškinsi visiems, kad negalėjai iš Vilniaus, Kauno ar Panevėžio rezervuoti, tad ir einame toliau. Tačiau šiais laikais bet sėdėdamas atokiame Lietuvos kaime internetu gali rezervuoti staliuką restorane kur nors prie poliarinio rato. Tik svarbu paskiau nepavėluoti ir laiku nuvykti vakarienės, nes nespėjus staliukas bus užimtas kitų.
Praeiname indiškų patiekalų restoraną greito maitinimo restoranus. Juose matosi viena kita laisva vieta, bet juk mes ne dėlto skridome tūkstančius kilometrų, kad pavalgytume mėsainių. Duokite mums ko nors islandiško - kad ir supuvusios žuvies.
Pagaliau per naktį dirbančioje kavinėje „Paris“ randame 4 laisvas vietas. Užsisakome 3 porcijas avienos, 1 lašišos ir 4 bokalus alaus. Skanu, bet ne islandiška. Nebent kainos. Vakarienė kainuoja 12 550 kronų (358 litai). Po 90 litų už nedidelį karštą patiekalą ir alų. Taigi, šioje šalyje ką nors sutaupyti atvažiavusiam neįmanoma.
Todėl nors turizmas ir smarkiai besiplėtojanti ūkio šaka, tačiau auga lėtai. Ledynus, ugnikalnius ir geizerius norėtų aplankyti daugelis, tačiau „kandžiojasi“ kainos. Amerikiečiai, kanadiečiai, ispanai, italai – visi sako, kad Isalandijoje viskas nepamatuotai brangu. Iki šiol tik skandinavams buvo labiau priimtinos Islandijos kainos, tačiau dabar siaučiant infliacijai, o kainoms vienodėjant, ši sala visiems gali pasidaryti per brangi.
Kavinę paliekame po 23 valandos. Gatvėje ir be žibintų šviesu kaip dieną. Dabar baltosios naktys, kai saulė beveik nenusileidžia.
Garuose paskendusi įlanka
Rytą Šarūnas su Danguole atvažiuoja išsinuomotu nedideliu visureigiu „Huynday Santa Fe“. Pasidžiaugiame, kad vakar nesinuomojome oro uoste, nes viešbutyje tokį patį automobilį pavyko išsinuomoti beveik dvigubai pigiau.
Kaip ir priklauso turistams, jau automobiliu klaidžiojame sostinės gatvėmis. Pagal savo pačių sustatytą planą turime pasukti Tingveliro kryptimi. Kelias baigiasi degalinėje, už kurios – vandenynas, kažkokie sandėliai. Užsipilame degalų, išsiaiškiname, kaip važiuoti. Paklausius patarimo, viskas pasidaro aišku, belieka tik sekti rodykles ir grožėtis Reikjaviku. Juk tai yra pati šiauriausia ir viena mažiausių (tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi) Europos sostinių. Šalia šimtamečių medinių namukų - naujesni triaukščiai mūrininkai. Šalia vandenyno viename kvartale ir keli daugiaaukščiai. Dešimties aukštų namai, kuriuose kuriasi viešbučiai ar šiuolaikiniai biurai, pastatyti per pastaruosius 5 metus. Visai tikėtina, kad prie jų statybų prisidėjo ir lietuviai.
Islandiškai Reikjavikas rašomas „Reykjavik“. Šaknis „reyk“ yra daugelyje šalies vietovių, o tai susiję su žodžiu „reykur“ – „dūmai, garai“. Pasakojama, kad vikingai, priplaukę salą, pirmiausia pamatė dūmų kamuolius bei vandens purslus ir tą vietą pavadino „garuose paskendusia įlanka“.
Ir dabar Reikjaviko gatvėse dūmai rūksta ne vienoje vietoje. Tik arčiau priėjęs ar privažiavęs pamatai, kad tai ne dūmai, o garai, trykštantys iš žemės. Mieste nėra fabrikų, nėra katilinių. Ir šilumos niekas netaupo, nes ji čia atiteka iš žemės gelmių. Vien Reikjaviko apylinkėse kasmet išgaunama apie 50 milijonų kubinių metrų verdančio vandens. Ji naudojamas ir apšildyti, ir skalbti, ir praustis.
Mieste taip pat jau pastatyta ir per 10 baseinų su šiltu terminiu vandeniu. Maudykis ir vasarą, ir žiemą, nuo ryto iki vakaro. Ir maudosi. Sakoma, kad kasdieninės maudynės baseinuose tampa net svarbia kultūros dalimis. Nesimaudai baseine, nesigrūdini, nežiūri sveikatos – esi nekultūringas. Beje, nors šalyje šimtai upių ir ežerų, tačiau maudynėms jie netinkami dėl ledinio vandens. Jei ne baseine, tai gali išsimaudyti tik iš žemės trykštančiame karštame vandenyje. Svarbu nenusiplikyti.
Sukame Tingveliro link. Kelias iki parko asfaltuotas. Mašinų nedaug, tad važiuoti – vienas malonumas. Pakelėse arba lavos laukai, arba pievos, kuriose ganosi avys. Jų čia niekas neprižiūri. Pavasarį ūkininkai, sužymėję savo avis, išvaro į ganyklas, o rudenį parsivaro atgal. Saloje nėra plėšrių žvėrių, o apie vagystes vietiniai sužino tik dabar, kai daugėja atėjūnų.
Beje, kartais salą pasiekia meškos iš Grenlandijos. Tai didelis įvykis, kurį svarsto net parlamentas. Šiemet viena meška buvo nušauta, o dėl kitos kilo debatai. Visą savaitę aukščiausiu lygiu buvo svarstoma, ką gi daryti su antrąja grobuone. Kadangi nušauti nebuvo leista, o saloje meškai neatsirado vietos, buvo iškviesti veterinarai iš Danijos, kad mešką užmigdytų ir išvežtų atgal į Grenlandiją, esančią už - 287 kilometrų.
1
