Viena mano pažįstama gyvena priešais prabangų viešbutį. Dabar atsirado tiek puikių viešbučių, kai kurie jų panašūs į ateivių laivus iš kosmoso, mirga įvairiausiomis spalvomis, languose – ateiviai.
Vakarais mano pažįstama mėgsta skaityti, kartais klausosi muzikos, kartais – paprasčiausiai žiūri pro langą į dekadentiškas miesto gatves.
Anądien ji man pasakojo, kad vakare viešbučio lange mačiusi negrą. Tu tik nepagalvok, sakė ji, aš ne tokia (beje, iš karto pagalvojau, kad tokia), bet žinai, jis buvo nuogut nuogutėlis ir tas jo... oho, sakė mano pažįstama.
Kas oho, paklausiau apsimesdamas, kad nesuprantu.
Na, tas, pasakė ji tyliu sąmokslininkės balsu. Aš daug girdėjau kalbų apie jo dydį, bet kad toks!
Paskui mes dar kažką kalbėjom panašiomis temomis, vėliau aptarėm pastaruoju metu skaitytas knygas, pakikenom iš lietuviško kino, palingavom galvas prisiminę lietuvišką politiką, keletą minučių bjaurėjomės lietuviška televizija, popsu, vairuotojais ir panašiai.
Lietuvoj viskas juokinga, išskyrus humorą.
Ir išsiskyrėm.
Tačiau, kad ir ko mėginau griebtis, viskas krito iš rankų. Visą vakarą man neišėjo iš galvos jos negras ir tas jo dydis. Suprantama, turiu galvoje jo intelekto matmenis. Paskaičiau Heideggerį, nepraeina. Jo prakeiktos tautologijos apie valią gali vidurius susukti. Pavyzdžiui, „valios viešpatauti esmę pirmiausia galima suprasti iš valios valiai“. Tik vokiečiai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus.
Naktį net blogai miegojau. Kas nors pasakytų – ko čia jaudintis dėl to sumauto intelekto. Na, šešiolika centimetrų, na, trisdešimt du. Sutikti, be abejo, galima, tačiau... Ypač naktį, kai nereikšmingi dalykai staiga padidėja, o reikšmingi – tampa apskritai nepakeliamos apimties.
Juodaodžių intelekto matmenys – aštriausia baltaodžių vyrų identiteto problema. Mes galime būti vadinami prastais meilužiais, netikusiais katalikais, silpnapročiais alaus ir futbolo mėgėjais, galim blogai vairuoti automobilius, prastai žaisti golfą, galiausiai būti subobėję ir panašiai, bet štai intelekto dydis mums kerta žemiau juostos. Negrų – milžiniški intelektai, o mūsiškiai – labai retai kurio siekia virš vidutinio.
Galbūt tai dėl to, kad juodaodis labai nutolęs nuo gamtos, t.y. nuo Afrikos ir kitų šiltųjų kurortų. O mes, tarkim, lietuviai, vis dar esam gamtos vaikai ir mūsų intelektas pritaikytas gamtos sąlygoms, prisitaikęs išlikimui, o ne demonstracijai ir pagyroms. Tačiau net menkiausias bandymas kaip nors teisintis dėl savo intelekto matmenų – pragaištingas bet kuriam iš mūsų.
Jau Antonas Čechovas diagnozavo – jei moteris negraži, visi jai sako, kad jos gražūs plaukai, akys, rankos, kojos, bet potekstė aiški – esi išsigimėlė, stabdis ir sėdėk, tik sėdėk ir tylėk, „dura“ ir t.t. Jei vyro intelektas kuklus, jis girdi tą patį: kad jis geras, rūpestingas, tvirtas, sumanus, patikimas, šeimos ramstis ir panašiai, o juk kiekviena moteris, tokius žodžius sakydama, žino karčią ir graudžią tiesą – tai koktus melas. Svarbiausias vyro instrumentas – kuo didesnis jo intelekto pabūklas (vamzdis, patranka, žarna, kuolas, virkštelė, švirkštas, stumoklis, haubica, kotas, kaminas, ugnikalnis, minaretas, alebarda, Dievo pirštas, dangiškasis bolidas, axis mundi, ommanipadmehum), ir net Liudwigas Wittgensteinas, sakęs, kad „kaip daiktas tarp daiktų kiekvienas daiktas yra vienodai nereikšmingas, bet kaip pasaulis – kiekvienas vienodai reikšmingas“ taip tenorėjo paskelbti mums, kurių intelektai vidutinio ilgio, „gerąją naujieną“, kuri moterims kelia tik sarkastišką šypseną ir jos vėl nukreipia žvilgsnius į viešbučių langus, kuriuose puikuojasi milžiniški juodaodžių intelektai, t.y. tamsiosios globalizacijos pusės.
