Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Prieš keletą dienų Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai išplatino susimąstyti verčiančią informaciją. Pasirodo, tarptautiniai ekspertai pernai uostamiestyje atliko tyrimą, po kurio paaiškėjo, jog vien šiame mieste dirba mažiausiai pusketvirto šimto "prastai apmokamų", "gatvinėmis" vadinamų prostitučių, iš kurių net apie 80 procentų - narkomanės, pasiruošusios klientui atsiduoti už minimalią kainą (kad tik išeitų dozė narkotikų), o mažiausiai dvi - užsikrėtusios ŽIV. Kiek "gėlyčių" serga kitomis sunkiomis lytiniu keliu plintančiomis infekcinėmis ligomis, ekspertai net nesiėmė tirti, mat kur kas lengviau būtų išsiaiškinti, kiek yra (jei išvis yra) sveikųjų... Baimindamiesi, kad ligotos "sekso darbuotojos" (taip pastaruoju metu švelniai vadinamos prostitutės), ir ypač nešiojančiosios pavojingąjį imunodeficito virusą, per trumpą laiką ligas išplatins nemažai gyventojų daliai (yra žinoma, jog viena moteris per dieną vidutiniškai aptarnauja 6 klientus), savivaldybės atstovai pasiūlė kuo greičiau parengti prostitucijos žalos mažinimo programą, kurios pagrindinis tikslas - užkirsti kelią žaibiškų infekcijų plitimui mieste. Vienas iš tokios programos punktų - uostamiestyje nedelsiant įsteigti kabinetą, kuriame "sekso darbuotojos" gautų nemokamų apsaugos priemonių (prezervatyvų) bei reikiamų vaistų, nemokamai pasitikrintų sveikatą ir panašiai.
Didžioji visuomenės dalis tokius valdininkų planus sutiko nepalankiai. Kodėl esą prostitutės negaudomos, nebaudžiamos - juk verčiasi nelegalia veikla, o dar planuojama visokeriopai remti, skiriant lėšų iš visų mokesčių mokėtojų pinigų aruodo!? Kodėl tvarkingai gyvenančios, tačiau sunkiai besiverčiančios socialiai neapdraustos moterys gali tik pasvajoti apie nemokamas apsaugos priemones, bent iš dalies kompensuojamus medikamentus ar tyrimus, o štai "sekso darbuotojoms" - prašom! Tik būkite geros, ateikite, pasirodykite! Esą taip pataikaujant, taip rūpinantis prostitučių sveikata ir socialine gerove, daroma neigiama įtaka jaunimui, dezinformuojami vaikai - jei jau skiriamas toks didelis valdžios dėmesys, vadinasi, šitos "tetos" turbūt dirba labai reikalingą darbą...
Tiesa, yra apie visokeriopą pagalbą "sekso darbuotojoms" manančiųjų kitaip. Tai medikai, su šio sluoksnio atstovėmis bendraujantys psichologai, socialiniai darbuotojai. Nemažą patyrimą šioje srityje turi Vilniuje jau ketvirti metai veikiančio Lietuvos AIDS centrui priklausančio Pagalbos moterims kabineto darbuotojos.
Kodėl reikia rūpintis "sekso darbuotojų" sveikata?
Pasak AIDS centro psichologės Jurgos Dapkevičienės, "sekso darbuotojos" - tai ne atvykėlės iš kitos planetos, o tos pačios visuomenės dalis; jos - ne kur nors negyvenamojoje saloje, ne uždarame rezervate, o tarp visų mūsų; turinčios intymius ryšius su vyrais, kurie grįžta į šeimą, gyvena ir artimai bendrauja su draugėmis; "sekso darbuotojos" galbūt irgi turi šeimas, augina vaikus, kurie bendrauja su mūsų vaikais; vadinasi, šios moterys jokiu būdu neturėtų būti izoliuotos, išskirtos, "nurašytos", o joms teikiama pagalba turėtų būti suprantama kaip pagalba ir apsauga visuomenei.
Kita vertus, anot psichologės, nemaža dalis mokamas sekso paslaugas teikiančių moterų šį amatą pasirinko ne iš gero gyvenimo, o tiesiog neturėdamos kitos išeities. Nesunku esą suvokti, kokias įsidarbinimo galimybes turi neišsilavinusi, jokios profesijos neįgijusi moteris... Iš ko jai pačiai gyventi, kaip išmaitinti ir aprengti vaikus? O kiek yra morališkai ar psichiškai suluošintų moterų - sutenerių, prekybos žmonėmis, organizuoto nusikalstamumo aukų?
Moterų, kurioms toks verslas teiktų didelį malonumą, psichologės nuomone, yra labai mažai... Siūlančios mokamas sekso paslaugas dailiosios lyties atstovės esą jaučiasi nepavydėtinai - save laiko nepilnavertėmis, daugiau niekam kitam netinkamomis, kenčia dėl nuolatinės savigraužos, visuotino aplinkinių pasmerkimo, susiformavusio ypač negatyvaus požiūrio... Joms pagalba - tiek medicininė, tiek psichologinė, tiek socialinė - esą labai reikalinga.
Anot J. Dapkevičienės, į Pagalbos moterims kabinetą atvykusias "sekso darbuotojas" nemokamai konsultuoja ginekologė bei terapeutė, atliekami reikalingi medicininiai tyrimai. Diagnozavus ligą, skiriamas nemokamas gydymas. Tiesa, pasitaiko, kai ir žinodamos, jog serga užkrečiama, lytiniu keliu plintančia liga, "sekso darbuotojos" dėl tolesnės medicininės priežiūros ir pagalbos į kabinetą daugiau nesikreipia... Kartais jau iš nusiskundimų galima numanyti, kad atvykėlė serga sunkia liga, tačiau nelabai dėl to išgyvena, tad prisireikia ilgai įtikinėti, įrodinėti, kad būtina gydytis. Nustačius ligą skiriama nemokamų medikamentų, paaiškinama, kaip juos vartoti.
Dažniausios ligos, kuriomis serga (vadinasi, ir gali platinti) "sekso darbuotojos", yra bakterinė vaginozė, trichomonozė, sifilis, chlamidiozė, taip pat tuberkuliozė, hepatitai. Pavojingiausia - AIDS. Labai svarbu, kad ŽIV virusu užsikrėtusi prostitutė nutrauktų savo verslą - kad mirtinai pavojingos ligos neplatintų. Deja, galima tik patarti, paprašyti. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse ŽIV užsikrėtusioms "sekso darbuotojoms" - kad daugiau neaptarnautų klientų - mokama pašalpa. Lietuva tokių galimybių kol kas neturi.
Padeda savanorės
Mūsų pokalbio metu į kabinetą užsuko vidutinio amžiaus moteris. Iš pažiūros niekuo neišsiskirianti iš kitų moterų tarpo - tvarkingai apsirengusi, saikingai pasidažiusi... Ji paprašė psichologės kelių dešimčių prezervatyvų. "Saugiklius" iškart nuneš ir išdalins lūkuriuojančiosioms Stoties rajone... Pasirodo, ši moteris - irgi "sekso darbuotoja" (beje, Vilniuje galima sutikti ir penkiasdešimtmečių prostitučių). Tai viena iš septynių Savitarpio pagalbos grupę sudarančių savanorių, atliekančių savotišką tarpininkių vaidmenį tarp Vilniuje uždarbiaujančių meilės pardavėjų ir Pagalbos moterims kabineto.
Savanorės yra apmokytos, todėl labai padeda siekti bendrų tikslų - perduoda naudingą informaciją, prostitucija besiverčiančias, tačiau į minėtą kabinetą užsukti nepageidaujančias moteris moko elementarių dalykų: kaip išvengti lytiniu keliu plintančių susirgimų, kaip naudotis apsaugos priemonėmis, kur, prireikus vienokios ar kitokios pagalbos, kreiptis ir t. t.
Netrukus kabineto duris pravėrė kita jauna, neblogos išvaizdos mergina. Ji lyg niekur nieko nužingsniavo į gretimą patalpą, pasiėmė laikraštį, užsikaitė kavos...
Šiame kabinete, anot psichologės, "sekso darbuotojos" darbo valandomis kiekvieną dieną gali rasti laikiną prieglobstį, nusiprausti, išsiskalbti rūbus ar tiesiog ramiai pasėdėti, pailsėti, sušilti... Čia jos jaučiasi gerai ir saugiai, nes žino, kad niekas neaprėks, neiškoneveiks, neįžeis... Iš jų nereikalaujama asmens dokumentų, neprašoma atskleisti kitų anketinių duomenų. Dėl to užsukančių į kabinetą vis daugėja, jo adresas iš lūpų į lūpas perduodamas kitoms, naujokėms...
Neskubėkime smerkti?
O dabar - kelios gyvenimiškos istorijos, patvirtinančios, jog iš tiesų prostitutes nereikėtų skubėti pasmerkti, atstumti. Mat, kaip paaiškėja per atvirus pokalbius, daugumai jų šis amatas tėra vienintelė galimybė išgyventi...
Jūratė gimė ir augo viename provincijos miestelyje. Tėvams išsiskyrus, į namus greitai atėjo patėvis. Jis Jūratės nekentė - dažnai aprėkdavo, sumušdavo. Kai podukra paaugo, patėvis prie jos ėmė priekabiauti, pradėjo tvirkinti, galiausiai - išnaudoti seksualiai, žaginti. Mergaitė apie viską pasipasakojo motinai, tačiau ši įsakė "mažiau fantazuoti". Nepakęsdama patėvio savivalės Jūratė, sulaukusi pilnametystės, išvyko kuo toliau nuo namų norėdama gauti bent minimaliai apmokamą darbą. Pasiekė Vilnių, apsinakvojo stotyje (neturėjo kur dėtis). Naktį prie jos priėjo vyriškis ir, manydamas, kad ji - prostitutė, pasiūlė už pinigus pasimylėti. Mergina sutriko, tačiau žadamas atlygis sugundė - kur tiek uždirbsi, menko išsilavinimo kaimo mergele! Taip Jūratė ir įsiliejo į "gatvinių" gretas. Jai, kaip ir daugumai kolegių, nepavyko išvengti lytiniu keliu plintančių ligų - dabar jas tenka gydytis... Jei reikėtų už gydymą mokėti, mergina šių paslaugų būtų priversta atsisakyti... Nepavydėtina ir jos psichologinė būsena - nutrūkęs ryšys su motina, neturi jokių giminaičių... Pagalbos moterims kabinete Jūratė apsilankė ne vieną kartą. Anot psichologės, moters būklė pamažu gerėja, tačiau dirbti su ja dar reikės gana ilgai...
Nijolė savo tėvų nėra mačiusi - motinos buvo palikta vos gimusi, ilgą laiką gyveno vaikų namuose. Ten, be abejo, buvo visko... Paaugusią ją susirado giminaičiai, paėmė globoti. Duonos toje šeimoje, anot Nijolės, užteko, tačiau motiniškos meilės, šilumos, nuoširdžių ryšių trūko kaip ištroškusiajam vandens... Naivią, be galo patiklią, meilės, švelnumo, dėmesio taip išsiilgusią merginą netruko suvilioti vyriškis, nuo kurio ji greitai pasijuto besilaukianti. Vaikelio tėvas - į krūmus, o Nijolė, kaip sakoma, liko ant ledo. Pasigimdžiusi nori nenori turėjo ieškotis pragyvenimo šaltinio, mat globėjai "paleistuvei" įsakė pamiršti kelią į jų namus. Nesurasdama kitos išeities Nijolė sūnelį paliko draugei, o pati išvažiavo į Vilnių (vaiką aplanko savaitgaliais). Moteris prisipažįsta, jog šis darbas jai be galo nemalonus, žeminantis, deja, neturi kito pasirinkimo. Už gautus pinigus pragyvena pati (kartu su likimo drauge nuomojasi prastą butuką), dalį atideda už sūnelio priežiūrą. Beje, dažnai pasitaiko, kai klientai apgauna - žadėto atlygio nesumoka, be to, išsityčioja, reikalauja dalykų, apie kuriuos esą net gėda pasakoti... Nijolė prisipažįsta ne kartą pagalvojusi apie savižudybę, tačiau nuo šio žingsnio sulaiko sūnelis - iš savo karčios patirties moteris puikiai supranta, ką reiškia vaikui neturėti tėvų... Nijolė tvirtina, jog prostituciją užmirštų iškart, vos tik susirastų darbą, tačiau kol kas - jokių prošvaisčių...
