Ne per seniausiai mane paliko mergina. Tai nutiko maždaug taip: Ji: "Palieku tave, kadangi vartoji narkotikus". Aš: "Na, ir ..?" Ji: "Tu niokoji savo gyvenimą". Aš: "Juk tai geriau, negu iš viso nieko su juo nedaryti".
O taip, ji buvo kekšė virtuvėje ir virėja miegamajame, o galiausiai geriau patirti meilę ir netektį, negu niekuomet iš viso nepatirti netekties. Bet aš stengiuosi pasikeisti. Kai esi jaunas, manai, kad gyvenime svarbiausias dalykas yra narkotikai. Ir tik subrendęs suvoki, kad jie yra svarbiausias dalykas. Štai aš jau du mėnesius nevartoju narkotikų. Negaliu tuo patikėti. Aš be narkotikų - tai kaip bankas be pinigų, žemė be deguonies, krikščionybė be Kristaus.
Šįsyk negrįžau į kliniką. Trečias kartas mane būtų užmušęs. Klinikos pilnos varganų šiauriečių - žmonių, kurie vis dar iš nuostabos rodo pirštais į lėktuvus. Išvysti mane, egzotišką ir rafinuotą dendį šios Jos Didenybės kalėjimo mafijos rankose buvo taip pat siaubinga, kaip ir regėti “Sevres” firmos vazą šimpanzės rankose. Kadangi aš vienintelis už tai mokėjau, paprašiau garbingiausios vietos prie pagrindinio stalo, kitokio valgiaraščio, šermuonėlio kailiu aptaisytos mantijos. Man buvo atsakyta. Vietoj to turėjau sėdėti grupėje ir klausyti nuspėjamus, savigailą keliančius psichopatinius vapaliojimus. Tie pašlemėkai narkomanai negali patekti į televiziją, net į spaudą, todėl geriausias dalykas jiems - sėdėti priešais "likimo draugus" ir be graužaties įkyrėti pasakojimais apie savo tuščius gyvenimus. Štai ką aš visuomet norėjau pasakyti: "Ačiū, subingalvi, už tavo istoriją, bet palaikyk ją kam nors kitam. Tai, ką pasakei, man nerūpi nė per nago juodymą, negana to, manęs nedomina tai, ką pasakysi bet kam bet kuriuo klausimu bet kuriuo laiku. Grįžk prie narkotikų, pageidautina heroino - tai padės tau laikyti savo srėbtuvę užčiauptą arba tu perdozuosi. Bet kuriuo atveju visuomenė laimės". (Būdamas nuosmukyje mėgstu su žmonėmis elgtis siaubingai. O kai esu aukštumoje, man jie nereikalingi.)
Esu senamadiškas. Tikiu, kad iš šapelio galima vežimą malkų priskaldyti. Aš sutriuškinu ir užčiaupiu. Nesu emociškai nesivaldantis. Kai turiu problemą, aplankau savo siuvėją. Jausmas, kurį jauti gerai apsirengęs, suteikia vidinės ramybės pojūtį, kurio jokia psichoanalizė nesuteiks. O dėl žalingų polinkių priežasčių, tai man buvo pasakyta, kad tai paveldima. Negaliu pasakyti, ar tai tiesa, nesvarbu, ar tai būtų puikios išvaizdos, ryškaus talento ar svaiginančios charizmos paveldimumo klausimas, kadangi neturiu vaikų.
O kokie vaistai nuo žalingų įpročių? Darbas... Ir darbas mano atveju yra būti žinomam visame pasaulyje kiekvienam, permiegoti su kiekvienu visame pasaulyje ir būti dievinamam kiekvieno visame pasaulyje. Galų gale juk daug liūdniau būti Anoniminiu negu Alkoholiku.
Ir štai esu blaivus. Kaip aš galiu užpildyti savo nešvankius horizontus? Esu į pragaro devintąjį ratą pateksiantis nusidėjėlis. Viskas, kas man teikia malonumą, yra amoralu, nelegalu arba kenksminga sveikatai. Bandau išsiugdyti velnišką apetitą sanguliavimui ir šio to jau pasiekiau. Vienas iš dalykų, kuris nutinka, kai nesu apsvaigęs, yra tai, kad mane apima nuožmiausias geidulys. Ištratinčiau viską, kas juda. O pagalvojus, tai neturi netgi judėti: ištratinčiau tualetinio popieriaus ritinėlį; ištratinčiau kepenų gabalą; ištratinčiau Chelsea rajono karių pensininkų sambūrio narį (jei jis dėvėtų paradinę uniformą); netgi australietį ištratinčiau. Jaučiu nerimą dėl savo smurtingo geidulio. Bet yra ir problemų. Kai esi užsimetęs narkotikų, negali baigti. O kai nesi apdujęs, kenti nuo pirmalaikės ejakuliacijos. Atsikratęs heroino pajusti orgazmą gali tiesiog eidamas gatve. Šiuo metu kaip meilužis nesu pajėgesnis už penkias minutes funkcionuojantį smėlio laikrodį.
Anksčiau maniau, kad nėra jokios įvairovės blaivybėje, bet kaip aš klydau. Aš svyruoju tarp drovumo, geidulio ir pasibjaurėjimo. Būnant apsvaigusiam seksas yra nerangus, o blaiviam jis gali būti gan atstumiantis. Problema ta, kad, tiesą sakant, tu gali matyti, ragauti ir užuosti tai, ką darai. Aš esu pernelyg didelis estetas, kad iš tikro mėgaučiausi seksu, bet netgi eilinį pilietį turėtų žeisti faktas, kad mylimės tuštinamaisiais organais. Gamta šaiposi iš mūsų, o menininkai dėl to gyvena kančiose.
Man buvo pasakyta, kad narkomanai visuomet yra neįgalūs patirti orgazmą, kad jie dirbtinai stengiasi atsikratyti sužadintų jausmų, nors jiems tai niekada iki galo ir nepavyksta. Paprastai jie yra sadistiški, mistiški, niekingi, homoseksualūs ir yra kankinami nepasotinamo troškimo, kurį jie stengiasi nusikratyti brutaliu elgesiu. Viskas labai gražu; bet pasakyčiau, kad tikrasis skirtumas tarp blaivybės ir narkotikų yra tas, kad dabar aš žinau, jog jaučiuosi sumautai, o būdamas apdujęs aš apie tai tik įtariau.
Savo siaubui atradau, kad esu drovus. Man trūksta suvedžiojimo įgūdžių. Paskutinį sykį flirtavau su kokainu ir opiumu. Ką turiu sakyti moteriai? Būdamas pavėpęs sakyčiau: "Labutis, esu misteris Blogiukas. Jei šį vakarą pageidausite mane pabučiuoti, paprasčiausiai malonėkite man tai pranešti ir aš būsiu laimingas jums tai suorganizuoti". Blaivus galiu save aptikti kalbantis apie namų ūkį, TV serialo siužetą arba greitkelius.
Nenuostabu, kad mano pastangos suvedžioti paprastai lieka bevaisės. Štai neseniai buvau naktiniame klube. Girtavau švęsdamas savo paties puikybę, kadangi tą rytą supratau, kad pasaulis buvo sukurtas mano garbei. Jaučiausi galįs nutverti už uodegos dangumi skriejančią kometą. Buvau nusiteikęs pergalei ir žvalgiausi ko nors su svorio pertekliumi ir išsiauklėjimo stoka, pernelyg krūtingo ir po manimi. (Pageidautina su mirtina liga - tokiu atveju alimentų mokėjimas netrunka amžinai.)
Prieblandoje pamačiau tauškiančią savo auką: jos tarsena - tarytum vienfazio kondensatoriaus tratėjimas; jos burna - žiojanti silpnaprotystės ertmė; jos asmenybė - grėsmingo lėkštumo kiautas. Laimei, smegenėlių trūkumą su kaupu kompensavo jos formų apimtys. Ji buvo atgrasi sudribusi nevėkšla neužčiaupta burna, tarytum į ją prašantis įmesti karamelę gyvūnas zoologijos sode. Tiksliai pataikiau. Tiesiai į dešimtuką. Savo žavesio turbinas paleidau visų greičiu: pirkau jai gėrimus, sakiau jai komplimentus, buvau toks desperatiškas, kad netgi šokau su ja. Vakarui besibaigiant pasirengiau paskutiniam smūgiui: "Ar eisi su manimi?", paklausiau nedrąsiai. Ji į mane pažvelgė taip, tarytum stovėčiau priešais badaujančius afrikiečius, o man iš burnos varvėtų kisielius su medumi.
"Man esi pernelyg turtingas ir ištaigingas, - neslėpdama paniekos pasakė ji. - Atstok". Buvau apstulbintas. "Brangute, kas tau nutiko, kad būdama jauna esi alergiška tobulybei?" - buvo geriausia, ką galėjau iš savęs išspausti.
Vienišas nuslinkau namo ir susmukau didžiai pažemintas. Bauginamai aiškiai suvokiau, kodėl buvau pasitelkęs tuos patikimus užsimiršimo teikėjus: alkoholį ir narkotikus. Jie buvo išsivadavimas nuo gyvenimo, kuris visuomet yra nepakenčiamas.
Neabejotina, kad abstinencija turėtų būti praktikuojama tiktai su saiku. O kaip dėl tikrovės? Akivaizdu, kad tai tik atrama su narkotikais nesusidorojantiems žmonėms. Visą dieną sėdėdamas kambaryje ir vartodamas kokainą bei heroiną bent jau į bėdą neįkliūsi.
Gniauždamas savyje visuotinį pasipiktinimą atguliau lovon.
Pagalvojau apie savistimuliaciją ranka, bet šios minties atsisakiau. Dar vienas fiasko būtų mane pribaigęs.
© Sebastian Horsley
Iš anglų k. vertė Rimas Zakarevičius
Šiuo adresu [email protected] jūs galite rašyti savo komentarus autoriui. Kadangi Sebastianas dar neišmoko lietuviškai, reikėtų juos rašyti angliškai.
O jei norite daugiau sužinoti, kas yra Sebastianas Horsley, skaitykite čia (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_87630).
