Romualdo VILČINSKO ir Augusto TAMALIŪNO fotoreportažas
Neša vandenis pro čia
akmeninga Apaščia,
o prie upės begulįs
miesteliokas Pandėlys.
Šv. Onos atlaidai Pandėlyje (Rokiškio raj.) šiemet sutapo su dviem svarbiais įvykiais: tos pačios šventosios garbei pavadintos vietos bažnyčios 200 metų jubiliejumi ir su daugiau nei dvigubai didesne miestuko sukaktimi. Prieš dešimt vasarų, švenčiant Pandėlio įkūrimo 400-ąsias metines, jo prieigose buvo atidengtas už Puntuko Brolį gerokai aukštesnis paminklinis akmuo su prie jo primeistrautu metaliniu miesto herbu ir su viršuje užbraklinta šios žemės globėjos medine skulptūra. Kita vertus, pusiau apvalių jubiliejų norint galima atrasti ir daugiau. Kaip sykis sueina 290 metų, kai čia pradėjo veikti tuometinio Lietuvos kanclerio Jokimo Chreptavičiaus įsteigta pradinė mokykla, vėliau nušluota nuo paviršiaus vieno iš miestelį ištikusių gaisrų. Pamatai išliko, ir nūnai greta jų auga turbūt anuometinių pirmokėlių pasodintas didžiulis medis. Kuo ne pagrindas švęsti, pavyzdžiui, kad ir Pandėlio dvare veikusios vienos didžiausių Lietuvoje spirito varyklų 150-metį? Tai kas, kad šio "bravorėlio" seniai nebėra, užtat jo pirmųjų lašų poveikis ir dabar kaip ant delno: pandėliškiai, skirtingai nuo alų pamėgusių netolimų kupiškėnų, labiau linksta į degtinėlę, o sukepusias lūpas į apyniais dvelkiančią gelsvą putelę paprastai sumerkia arba ketindami greičiau nusitašyti, arba atsigaivinti po vakarykščios. Tatai nereiškia, jog šio krašto žmonės yra pasiutę girtuoklėliai. Anaiptol! Jie moka linksmintis prie gana saikingai buteliais nusmaigstytų stalų, ir geriausias to įrodymas - dvi dienas trukusi miesto šventė, kuri, kaip minėta, buvo skirta Pandėlio įkūrimo 410 metų sukakčiai ir Šv. Onos bažnyčios dviejų šimtmečių jubiliejui. Atlaidai patronės garbei ir paminklinio akmens dešimtmetis tebuvo priedas prie visų renginių. Jų pakako ir pandėliečiams įsisiūbuoti, ir svečiams nuotaiką pagiedrinti.
Iškilmių siūlus tampė ir daugiausia rūpesčių ant pečių užsivertė Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius, žemdirbys, anot jo paties, ekonomistas, buvęs gana turtingo "Tarybinės žemės" kolūkio, vėliau - Lailūnų žemės ūkio bendrovės vadovas, dabartinis Valstiečių partijos ir Ūkininkų sąjungos pirmininkas rajone. Jis pasiguodė, kad miestelyje, kuriame 1847 metais laikėsi 1 221 žydas ir 222 lietuviai, nūnai beliko 1 200 gyventojų, o išties nemažą plotą apimančioje seniūnijoje, prieš ketvirtį amžiaus turėjusioje daugiau nei 17 000 žmonių, dabar jų tėra vos 4 200. Atsiliepė migracija į didmiesčius ir užsienius. Visiškai išnyko 1950 - 1962 metais, kai Pandėlys buvo rajono centras su savo laikraščiu, veikusi sviesto gamykla ir kepykla, dingo buitinio aptarnavimo kombinatas ir 800 vietų internatas. Iš visos pramonės dar gyvalioja Panevėžio "Ekrano" nedidukas cechas, kuriame, priklausomai nuo darbų apimties, pasak seniūno, pluša tai dvylika, tai trisdešimt pandėliečių. Nė vieno žydo mieste jau senokai neberasi, na, o kad jų kitados čia gyventa gana gausiai, teprimena net dvejos žydų kapinės. Tokia istorinė praeitis!
Beje, Pandėlio pavadinimas kilo ne iš lietuvių kalbos ir netgi ne iš aukštaičių tarmės žodžio. Šalia besikuriančio miestelio buvęs dvaras kelis šimtmečius priklausė lenkų dvarininkams, na, o kadangi į turgų aplinkiniai gyventojai čia suvažiuodavo kiekvieną pirmadienį, tai nenuostabu, kad ir pati vietovė buvo praminta Pirmadieniu, tiktai, suprantama lenkiškai - Poniedzialek. Ilgainiui šis vietovardis buvo sulietuvintas, ir štai šitaip miesteliokas tapo Pandėliu.
Na, o pati šventė - miesto ir bažnyčios - pirmąją dieną, šeštadienį, buvo labiau pasaulietinė. Į "Draugystės" pavadinimą išlaikiusius kultūros namus pavakarę sugužėjo tiek daug žmonių, kad neužteko nei kėdžių, nei pasieniais statomų suolų. Kai kurie ištvėrė dvi valandas stačiomis, kiti nesikuklindami įsitaisė salėje ant nuožulnių laiptų arba tiesiog ant grindų, bet artėliau scenos. Joje ir vyko įspūdingas koncertas, rengėjų sumanymu sąmoningai suplakamas į krūvą su tokia proga neišvengiama oficialiąja dalimi, kad žiūrovams ir klausytojams nepabostų.
Atvirai šnekant, organizatorių lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Grojant kaimo kapelai, dainuojant seniausiems ir šokant jauniausiems, skambant estradinio dueto melodijoms, žmonių ūpas kilo kaip ant mielių. Romualdas Varanius pasirūpino specialiai šiai šventei pagamintais netradiciniais garbės raštais su Pandėlio herbu. Juos gavo nemažas būrys miestui ir seniūnijai nusipelniusių vyrų ir moterų, kurių niekaip nesuskaičiuosi netgi pasitelkęs abiejų rankų ir kojų pirštus. Teneįsižeidžia kiti apdovanotieji, kad paminėsime vyriausias amžiumi šimtaprocentines pandėlietes Bronislavą Tindžiulienę ir Eleonorą Januševičienę, gražiausio vienkiemio rajone šeimininkus Eleną ir Joną Vytautą Močiekas, Ramutę ir Gediminą Pipikus, Marę ir Joną Norgėlas, geriausius žemdirbius Robertą Einorį ir Bronių Medekšą, medikes Vidą Pauliukienę ir Danutę Juškienę, kultūrininkes ir mokytojas Eleną Jusienę, Gražiną Kažimekienę, Vandą Vaitiekūnienę, Praną Kliaugą, Valdį Vaičėną, Olgą Kukelikienę, Eleonorą Vitkevičienę... Et, pakaks! Visų nesuminėsi.
Norite - tikėkite, norite - ne, tačiau patį didžiausią susidomėjimą scenoje sukėlė Pandėlyje gimęs, augęs, mokęsis, vėliau į sostinę persikėlęs ir Vilniaus radijuje net 44 metus dirbęs žurnalistas ir poetas Boleslovas Dačiulis, beje, rašantis ir mūsų "Akistatai", tiksliau pasakius, "Krankliui" išimtinai satyrines strofas. Šį kartą garbingiausiu miesto svečiu tapęs Balys (šitaip jį vadina čionykščiai) buvo įvairesnis: jis ne tik skaitė lyrinius bei skaidriu humoru dvelkiančius eilėraščius, bet ir padainavo kartu su į kompaniją atsivežtu kompozitoriumi Vytautu Juozapaičiu. Juodu sieja ilgametė kūrybinė draugystė. Buvęs "Armonikos" ansamblio vadovas pakaitomis taip smagiai tampė dvi atsineštas į sceną armonikas, kad klausytojų kojos pačios ėmė kilnotis. Plojimai virto aplodismentais, o šie - ovacijomis.
Vėliau buvo Biržų gatve nutįsusi ir prie paminklinio akmens ėjusi ilgiausia žmonių procesija. Priešais nešamą miesto vėliavą riedėjo melsvais žiburėliais blyksintis policijos automobilis. Rimtį saugojo penki policininkai ir viena sijonuota pareigūnė. Tiek ir tebuvo paramos iš Rokiškio. Tiesa, šventinį sveikinimą scenoje perskaitė rajono vicemeras Stasys Dambrauskis, įteikdamas pandėliečiams simbolinį aitvarą, neva atnešiantį jiems turtus. Žmonės šyptelėjo, nes jau seniai suprato, kad sau padėti jie tegali patys.
Šeštadienio programa baigėsi apie vaišes nuo pat ryto svajas pynusių vietos gyventojų ir jų svečių tradiciniu susitikimu Pandėlio vidurinės mokyklos aktų salėje. Jau sutemus jaunimas persimetė kitur, į lig išnaktų griaudėjusią diskoteką. Kitądien, jau sekmadienį, kas gerai išsimiegojo ir laiku atsikėlė, ėjo pasižiūrėti į kitus ir save parodyti bažnyčion. Tarp šventų Mišių ir iškilmingos sumos tikintieji išklausė pranešimą apie šių maldos namų dviejų šimtmečių istoriją. Popiet dažnas pandėliškis, kiekvienas savaip pasistiprinęs, skubėjo į stadioną, tačiau nebūtinai sportuoti. Aistrų pakako ir stebint įvairias varžybas. Kulminaciją miesto šventė pasiekė Pandėlio parke surengtos gegužinės metu. Čia jau linksminosi ir mažas, ir didelis, ir jaunas, ir senas, ir kelnėtas, ir sijonuota. Kiek kulniukų nuskilo ir kiek padų buvo nubrūžinta, težino patys šokėjai ir šokėjėlės. Galimas daiktas, kad kitąmet pandėliečių skaičius šiek tiek padidės. Nežymiai, bet vis šis tas, ar ne?
