Priėmimo į Europos Sąjungą šventės proga aukščiausi Lietuvos politikai prišnekėjo visokių paikysčių, nekorektiškai naudodami istorines analogijas. Esą priėmimą į ES galima lyginti su Mindaugo ar Gedimino planų išsipildymu ar vadinti naująja karūnacija.
Bet jeigu rimtai ieškotume istorinių analogijų, Lietuvos buvimą Europos Sąjungos sudėtyje galima lyginti tik su dviem Lietuvos istorijos epizodais: Liublino unija ar Lietuvos buvimu TSRS sudėtyje. Šiomis korektiškomis analogijomis jau yra rėmęsis Kazys Almenas.
Pirmuoju atveju, panašiai kaip ir su naryste ES, Lietuva pati savanoriškai, nors ir aplinkybių verčiama, sudarė sąjungą. Sąjunga su Lenkija, kaip žinome, buvo ir naudinga, ir žalinga Lietuvai. Nauda buvo politinė, o žala - pirmiausia kultūrinė. Beje, Lietuvos teisės Liublino unijoje buvo labai panašios į jos teises dabartinėje ES, gal netgi kiek didesnės. Tačiau Europos Sąjunga tuo ir unikali, kad iš esmės neturi jokių istorinių analogų. TSRS sudėtyje Lietuva buvo sovietizuojama, Liublino unijos sudėtyje pati perėmė prestižiškesnę lenkų kultūrą. Bet tiek TSRS, tiek Abiejų Tautų Respublika (ATR) buvo dariniai su aiškiai dominuojančia viena tauta. Europos Sąjunga yra toks daugiatautis darinys, kur nėra ir negali būti vienos dominuojančios tautos. O tada nekyla ir grėsmė, kad ji sieks kultūriškai ar politiškai pajungti kitas tautas. Dar kitaip pasakius, nėra grėsmės (taip!), kad ateityje formuosis viena Europos nacija.
Modernioje istorijoje žinome vieną atvejį, kada daugiatautėje valstybėje taip pat nebuvo ryškiai dominuojančios vienos tautos, bet ši valstybė iširo. Ta valstybė - Jugoslavija. Jugoslavijos iširimo viena iš objektyvių prielaidų - etniškai mišrios teritorijos, kurias siekė pasidalyti kelios tautos. Tiesioginė iširimo kaltininkė - Serbija, nepatenkinta tuo minėtu nedominavimu ir mėginusi ištaisyti padėtį.
Čia galima įžvelgti, kad Europos Sąjungos “jugoslavėjimo” pavojus būtų tokia migracija, kuri dabartinėse Europos tautinėse valstybėse formuotų kitataučių etnines kolonijas. Rinkos ekonomika ir išvystyta demokratija gali ir netapti pakankamai galingais svertais prieš etninių procesų logiką. Ar dėl migracijos gali kilti panašios grėsmės ir ką galima padaryti joms įveikti, paaiškės per artimiausius dešimt dvidešimt metų.
Dabar aišku, kad Europos Sąjungos likimui pavojinga pernelyg glaudi sąjunga, vadinamasis Europos federacijos variantas. Juk ir TSRS buvo skelbiamas pragaištingas šūkis “per tautų suartėjimą - į suklestėjimą”. Daugelis iki šiol egzistavusių federacinių valstybių buvo tautinių judėjimų inkubatoriai. Išimtis - JAV. Bet JAV yra viena tauta, nepaisant etninių skirtumų.
O Europoje, kaip jau sakyta, vienos tautos būti negali, tam nėra jokių etnokultūrinių prielaidų. Tarkime, anglų kalba gali būti darbinė visų Europos valdininkų kalba, bet niekada netaps daugumos europiečių namų kalba. Tad Europos Sąjunga gali išlikti efektyvi iš esmės tik kaip konfederacinio tipo junginys, kurio esminė funkcija nėra kokių nors labai garsiai aukštinamų dvasinių vertybių apsauga, o ekonominė nauda bei materialinė gerovė.
Aišku, tai irgi yra vertybės, kurios gali sukurti pakankamai tvirtą sąjungą. Tačiau tai visada bus probleminė sąjunga. Sąjunga, kuri visada bus vis naujų iššūkių akivaizdoje. Įstojome į ES daugiau politinės ir ekonominės būtinybės verčiami nei suvilioti kalbomis apie europietiškumą.
Tad svarbiausia ir toliau vertinti ES naudą realistiškai ir pragmatiškai, ginti savo nacionalinius interesus ir kultūrinį identitetą, kritiškai žiūrėti į bet kokias europeizacijos ideologijas.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
