Bijokite savo svajonių, nes jos išsipildo – pasakė kažkoks romantikas poetas.
1990 metais Lietuva patyrė tautinį atgimimą. Už rankų susikibę stovėjome Baltijos kelyje, dainavom, deginom žvakutes, beginkliai stojome ginti Parlamento, nedejuodami iškentėme ekonominę blokadą – ach, tos emocijos, bendrumo, vienybės jausmas ir ta svaiginanti būsimos laisvės nuojauta…
Buvom tokie kupini ryžto, žavesio ir laimingi. „Sustok, akimirka žavinga“. Kilo pagunda per draudimus, apribojimus ir tabu išsaugoti pusiau sakralizuotą Tautinio Atgimimo diskursą ir jame kaip inkliuzą įstrigusį tautišką lietuvį. Lietuvis turėjo likti toks, koks buvo 1990-ųjų vasarą – dainuojantis, doras ir darbštus.
Visuomenės lyderiai – politikai, menininkai ir kiti veikėjai, – mus mokė, kad lietuvis yra ir privalo būti doras, darbštus, darnus, kantrus, dvasingas, gražiai dainuoti, sunkiai dirbti, nesivaikyti pigaus populiarumo, skaityti Žemaitę ir Šapokos „Lietuvos istoriją“, klausyti Vilčinsko dainų, ant sienos kabinti gal Maironio, gal Dariaus ir Girėno portretą, (tik jau ne kokį ten Schwarzeneggerį) ir mylėti Lietuvą – nieko neklausinėdamas, nereikalaudamas, tiesiog mylėti, be jokių priežasčių.
Lietuvybei grėsmę kėlė rusai, amerikiečiai, Holivudas, degtinė, rokas, džiazas, homoseksualai, krišnaistai, postmodernistai ir kiti. Lietuva, kaip ironizavo Artūras Tereškinas, „pilna mykiančių veršelių, gandrų porų kiemo medyje, rugiapjūtės dainų ir valstiečių, tauriai pakėlusių į dangų akis, su dvasiniu pakylėjimu belaukiančių iš ten pasirodančių Dariaus ir Girėno“.
Tą vienybės, pasiaukojimo ir laimės mišinį, vadinamą Atgimimu, buvo nuspręsta tiesiog užkonservuoti. Taip, kaip konservuojami gerai nunokę pomidorai. Tik pamiršome, kad konservuojant prarandami vitaminai…
Tačiau augančiai kartai vitaminai būtini. Maitinama praplėkusia retorika, jaunuomenė pradėjo maištauti. 1995 m. lapkritį TV eteryje pasirodo „Radijo šou“. „Lietuvos rytas“ replikavo: „praėjusią savaitę per 20 minučių buvo sulaužytas arba bent pabandytas sulaužyti rekordinis skaičius lietuvių tabu“.
Savo interviu „Kauno dienai“, publikuotame 1996 m. vasario 17 d., iškart po Nepriklausomybės paminėjimo, Algis Greitai pareiškė:
„Lietuvoje daugybė garbinamų žmonių, kurie to neverti. Pavyzdžiui, tokia yra rašytoja Žemaitė. Daugelis žino, kad tai buvo labai netalentingas žmogus, gal net grafomanė. Galiu kirsti lažybų, kad ji smirdėjo… nes buvo apsileidusi, darbo nemėgstanti kaimietė. […] Jos nelaimė yra ta, kad ji brukama per prievartą. Taip brukamas gali būti tik š...s“.
Piktdžiugiškai šypsojausi – šaunuolis, Algi, taip jiems ir reikia, imperatyvių tautinių stereotipų saugotojams, hegemoninės lietuvybės puoselėtojams, kurie draudimais ir bauginimais nori atgrasyti jaunąją Lietuvos kartą nuo laisvės, nuo išbandymų, nuo kitokių pasirinkimų. Nebeužtvenksi upės bėgimo!
Pagaliau išsilaisvinome iš tautinių stereotipų. Niekas nevaržo mūsų laisvės. Niekas neverčia mylėti Lietuvos, gerbti istorijos herojų. Neprivalome – ir negerbiame. Dar daugiau, atviras ir sistemiškas visko ir visų niekinimas tampa įprastu dalyku.
„Dviračio šou“ trumpam nutraukia TV reklama. „Grįšime po trumpo pusvalandžio“, – klastingai mirkteli laidos vedėja. Per tą pusvalandį lyg meteoritų lietus pasipila rinktiniai civilizacijos stebuklai, šiuolaikinė magija: namai ir drabužiai tampa muziejiškai švarūs, vyrai – jautrūs, mylintys ir ištikimi, vaikai – sveiki, protingi ir klusnūs, menstruacijos džiuginančios.
Be to, civilizacijos stebuklas (gera vis dėlto gyventi XXI amžiuje) – po visų mėsainių, dešrainių ir sumuštinių vakare galite mėgautis silkute, spirgučiais, baravykais ir nieko nemalonaus jums neatsitiks.
Desperatiškai bandau prisiminti „Dviračio šou“ siužetus. „Labas rytas, ar jūs naudojate audinių baliklį“, - atsiliepia mano atmintis. Jis ten buvo, tarp valiklių, baliklių, gaiviklių ir greitai paruošiamų sriubų buvo ir Vytautas Šerėnas, tikrai. „Ar viskas gerai? Ne, mano pilvas vėl lyg kietai pripūstas kamuolys“, – aidi mintyse.
Parduotuvėse imu nusigręžti nuo įkyriai išreklamuotų produktų. Jie primena tą šaižų balsą, nutraukusį tylią snobo kino melancholiją, neurotišką blaškymąsi tarp virtuvės ir svetainės ir bejėgiškumo jausmą, kai reklama baigiasi kaip tik tuomet, kai pradedi pjaustyti salotas...
Neišvengiami pasikartojimai. Amžinojo sugrįžimo mitas. Nuolat reklamuojama prekė įgrysta kaip nelauktas svečias, kurio neįmanoma išprašyti. Kitą dieną išvysti jį mieste ir tiesioginė akistatos grėsmė priverčia pašiurpti ir pereiti į kitą gatvės pusę.
Prieš keliolika metų lentynos buvo tuščios – turėjome tik dainų, vienybės, ir daug daug patriotizmo. Ilgai buvome maitinami gražiais žodžiais, idėjomis ir patriotizmu. O kai persisotinome, Algis Greitai buvo tas enfant terrible, išdrįsęs pasakyti, kad karalius nuogas – „taip per prievartą, gali būti brukamas tik š...“.
Šiandien vaikštau švytinčiam prekybos centre, po netikrų apelsinmedžių alėjas. Iš lentynų grėsmingai žvelgia dar neišbandyti, bet jau įgrisę produktai. Prisimenu Algio Greitai 1996 metais pasakytus žodžius: „Taip per prievartą, gali būti brukamas tik...“
Grįžtu namo beveik nieko nenusipirkusi.
