Buvo gal vienuolikta valanda nakties, kai prie vartelių paskambino. Negarsiai, bet labai įtikinamai. Pagaliau! Kai atvėriau vartelius, už jų stovėjo tvirtai sudėtas, aukštas, "ežiuku" kirptais plaukais vyrukas.
- Tu skambinai numeriu 152019? - paklausė atvykėlis.
- Taip, taip. Užeikite. Štai čia, takeliu per sodą ir į kairę. Ten durys atdaros.
Užrakinau vartelius ir nusekiau paskui savo naktinį svečią. Et, laikai atėjo! Štai su kokiais žmonėmis tenka dirbti. Anksčiau dirbau paprastu inžinieriumi chemiku mūsų galvaninių elementų gamykloje ir vargo nemačiau. O dabar?! Gamyklą uždarė ir gyvenk kaip nori. Kurie jaunesni - į prekybą metėsi, valdžia, ypač partiečiai, - kas į Seimą, kas arčiau mafijos. O aš, pilkas inteligentėlis, negaliu gyventi kitiems bloga darydamas. Aišku, sukuosi šiaip taip, bet ar čia gyvenimas?! Taip jau išauklėtas - geriau "biednas", bet sąžiningas.
Svečias įsitaisė mano krėsle, ištiesė kojas ir ėmė mane apžiūrinėti. Jis aiškiai jautėsi esąs padėties šeimininkas. Taip, ne juokas - samdomas žudikas. Aš jaučiausi tarsi kiškis prieš žaltį, net keliai ėmė virpėti.
- Gedas, - prisistatė svečias, tiesdamas plaštaką.
- Česlovas... Atleiskite, ar jūs tikras, kad niekas nežino, jog jūs ėjote pas mane?
- Aišku. Aš juk profesionalas. Reikalas liečia tik mus tris: mane, tave ir tą, kurį reikia "užversti". Bet ko tu čia drebi? Sėskis. Juk ne tave nugalabyti atėjau!
- Na, taip, ačiū... Ta prasme... o patirties daug turite? Ta prasme... kiek jau žmonių...
- Patyrimo užteks. Sakau gi - esu profesionalas! Keturiolika. Na, liaukis drebėjęs! Trumpiau, kada ir kas per klientas? O kainą pasakysiu aš.
- O štai jūs... vaiką galėtumėt užmušti?
- Tai čia gi visai niekų darbas! Toks darbas tik pradedantiesiems.
- Aha, na, taip, žinoma. Atleiskite, aš jaudinuosi. Gal išgerkim degtinės už pažintį. Aš tuoj, po šimtgramį įpilsiu. Atleiskit, jūs neskubat?
- O ką, tu inteligentas? Et, visi jūs tokie apsiseilėję. Nagi, pilk greičiau, - vyptelėjo Gedas.
Aš įpyliau į stiklinaites "Geros" degtinės iš šaldytuvo ir mes iškart išgėrėme.
Ak, kaip aš nekenčiu šio momento. Kiekvienąsyk jaudinuosi, ar tik nesumaišiau stiklinaičių.
Po kelių akimirkų Gedas pašoko iš fotelio ir čia pat krito veidu į grindis. Jam iš burnos dribo putos. Viskas! Sakyk ką nori, bet kalio cianidas - baisus dalykas. Aš iš gamyklos išeidamas gal puskilogramį šios medžiagos pasiėmiau. Šiaip, dėl visa ko. Juk ten pas mus, galvaniniame ceche, visa statinė stovėjo. Aš patikrinau mirusiojo pulsą. Jo nebuvo. Tada ištraukiau piniginę. Oho! Penki šimtai dolerių ir dar kažkiek mūsiškių pinigų. Šitiek man užteks kone pusmečiui! Tai ne praėjusį kartą... Tada buvo Vicka, berods. Jo kišenėse tik žiebtuvėlį ir prezervatyvą radau. Žiebtuvėlis, tiesa, buvo sidabrinis...
Samdomo žudiko kūną už kojų išvilkau iš namo ir nutempiau iki lauko tualeto. Atidengiau dangtį ir įstūmiau nelaimėlį. Kūnas burbuliuodamas paniro į dvokiantį tualeto turinį. Paskui pasiėmiau netoliese stovėjusį kibirą su iš anksto pasiruoštu tirpalu ir supyliau į tualetą. Tas tirpalas - mano pasididžiavimas. Pats jį išradau. Po savaitėlės kūno neliks nė pėdsako. Ištirps. Štai taip. Buvo Gedas ir nėra. Ištirpo fekalijose. Taigi, mielieji, chemija - jėga!
Štai taip ir sukuosi. Mersedesu nevažinėju, bet pragyvenimui užtenka. Darbas nemalonus, bet ką padarysi? Reikia gi kažkam iš visuomenės visokius blogiukus pašalinti. Blogo juk niekam nedarau, a?
