Lietuvoje yra daug įvairaus dydžio kaimų ir kaimelių. Kai kurie didžiuojasi savo įspūdinga gamta, įžymiais žmonėmis ar istorija. Jie minimi įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, yra žinomi. Tuo tarpu kitų istorija, saugoma gyventojų atsiminimuose. Vienas tokių kaimų yra Rusonys. Retai minimas, tačiau turintis gan įdomią istoriją. Taigi pabandysiu papasakoti apie Rusonių mokyklą, karčemą, dvarą ir kitas įdomias vietas. Visa ši informacija nėra rinkta iš knygų, tai kaimo gyventojų papasakoti atsiminimai. Rinkdama informaciją sužinojau daug naujo. Tikiuosi, ją skaitančius žmones ji sudomins, suteiks žinių ir paskatins domėtis aplina, kurioje gyvena.
Žinoma, net ir pats seniausias Rusonių kaimo gyventojas negalėtų tiksliai papasakoti, kaip įsikūrė šis kaimas ir kiek jam metų. Galima sutikti dėl vieno: Rusonys- tai senas kaimas. Pranas Matulionis mano, kad Rusonims gali būti beveik tiek pat metų, kaip ir Kaunui. Anot jo, nutiesus kelią Kaunas- Vilnius, prie šio kelio pradėjo kurtis kaimas.
Genutė Mereckienė pasakojo, kad vienoje pusėje kelio buvo įsikūrusios gyventojų sodybos, o kitoje pusėje- Šlemkų dvaras. Ona Banionienė pasakoja, kad anksčiau šis kelias buvo žymiai siauresnis. Karo metu juo žygiuodavo kareiviai, važiuodavo tankai. Dabar dauguma kaimo gyventojų gyvena abipus kelio nusidriekusioje gyventvietėje.
Tačiau anksčiau jie gyveno pavienėse sodybose. Žmonės pasakoja, kad buvo apie dvidešimt sodybų. Namų stogai buvo guntiniai (t.y. buvo dengti lentelėmis, vadinamomis guntais) arba šiaudiniai. Buvo ne tik Rusonių kaimas, bet ir Rusonių Gojus.
Rusonių Gojuje buvo apie septynios sodybos. Taigi Rusonys tada buvo truputį didesni nei dabar.
Rusonių kaime yra kapinės. Jose prie tylių žemės kauburėlių stovi kryžiai ir paminklai. Artimų žmonių kapelius sutvarko jų giminaičiai, uždega žvakutes. Tačiau Rusonyse yra ir kitokios kapinės. Jos be kryžių ir paminklų. Netgi nėra kapelių. Yra tik vienas didelis žole užžėlęs žemės kauburys. Tai prancūzų kareivių kapinės. Šios kapinės nėra iškeltos. Laidojant buvo iškasta didelė duobė, į kurią palaidojo ir kareivius, ir jų žirgus. Nors šios kapinės nėra iškeltos, žmonės žinojo, kad jos ten yra. Buvo draudžiama tą vietą, kurioje yra kapinės, arti. Žmonės pasakoja, kad kartą šias kapines suarė jaučiais. Po kurio laiko tie jaučiai nudvėsė. Dabar apie šias kapines žino tik keli senoliai. Koks gi kaimas be karčemos? Caro laikais Rusonyse taip pat buvo ir karčema. Tačiau kiek žmonių, tiek skirtingų nuomonių, kurioje vietoje ji buvo. Ona Banonienė pasakoja, kad buvo dvi parduotuvės, kurių savininkas buvo žydas, tačiau Veronika Grevienė yra girdėjusi, kad toje vietoje buvo karčema. Ji pasakoja, kad kasant jos namo pamatus, ji rado indų šukių. Genutė Mereckienė teigia, kad karčema buvo kitoje vietoje. Ji pasakoja, kad netoli karčemos buvo bravoras- tai vieta, kurioje teisėtai buvo gaminamas alkoholis, kurį ir tiekė į karčemą.
Taigi vieta, kurioje stovėjo karčema, išlieka paslaptimi. Neaišku, ar ši karčema buvo, tačiau apie ją pasakojo ne vienas senolis.
Jau susipažinome su prancuzų kapinėmis ir karčema. O štai dar viena svarbi Rusonių kaimo praeities dalis- tai Šlemkų dravas. Šis dvaras buvo gan didelis, su bokšteliais, svirnais, kumetynu ir pan. Šlemkai dvarą pirko iš žymaus dvarininko Strumilos, tiksliau- iš jo žmonos Mortos Strumilienės, tačiau dokumentuose minimas ir pats Strumila. Žmonės pasakoja, kad be atlygio dirbti i dvarą turėjo eiti vienas žmogus iš sodybos. Tačiau šis dvaras neišliko iki šių dienų. Karo metu jis buvo sudegintas ir susprogdintas patranka, kurią žmonės vadino „Katiuša“. Pasakojama, kad šios patrankos padarytos duobės dydis toks, kad joje galėtų tilpti vidutinis namukas.
Tarpukario laikais Rusonyse buvo ir pradinė mokykla. Kaip ir dabartinėse pradinėse mokyklose taip ir Rusonių mokykloje buvo keturios klasės. Šioje mokykloje buvo mokoma pagrindinių dalykų- skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Buvo tik vienas mokytojas, kuris mokė visas keturias klases.
Mokykla neturėjo atskiro pastato. Patalpas nuomojo gyventojai. Iš pradžių mokykla buvo Karnausko, vėliau Galickų namuose. Vienoje namo pusėje buvo įsikūrusi mokykla, kitoje gyveno namo šeimininkai. Vėliau Galickai išnuomojo visą namą mokyklai, todėl vienoje namo pusėje galėjo gyventi mokytojas. Genutė Mereckienė pasakojo, kad buvo žadama įkurti ir penktąją klasę, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 metais, mokykla sudegė. Liepsnose žuvo ir namo šeimininkas. Sudegus mokyklai, nauja mokykla Rusonyse niekad nebuvo įkurta. Sovietų sąjungos laikai- tai geriausiai žmonių atmenamas laikotarpis.
Tuomet Rusonyse stovėjo didelis, naujas fermų kompleksas. Pirmiausia buvo pastatytas kluonas. Paskui išdygo dar apie dešimt pastatų. Trejos karvidės, trejos vištidės, pastatas, kuriame dirbo fermos vedėjas ir jo padėjėja, pastatas kuriame buvo laikomos svarstyklės gyvuliams sverti. Ne kiekvienoje fermoje buvo du šienainio bokštai. Visame rajone buvo tik kelios tokios fermos. Viena tokių ir buvo Rusonių ferma. Dar buvo trys tranšėjos ( į duobes panašios siloso talpyklos) ir rūsys. Pradžioje fermoje buvo auginami arkliai. Su jais buvo vežamas šienas ir atlikinėjami kiti darbai. Paskui juos visiškai pakeitė traktoriai. Dar buvo auginama apie 400 karvių, taip pat veršiai ir maži veršiukai. Ši ferma buvo pavyzdinė. Joje dirbo penkios valytojos, todėl visada buvo švaru. Į fermą atvykdavo svečiai iš Kauno, Vilniaus netgi Maskvos.
Kai kurie iš fermos pastatų vis dar stovi. Tiesa, dabar jie apleisti, apgriuvę. Tačiau tai vienintelis išlikęs pastatas menantis Rusonių kaimo praeitį.
Šaltiniai
Šią Rusonių kaimo istoriją papasakojo:
Genutė Mereckienė, Ona Banionienė, Albina Aleckūnienė, Veronika Grevienė, Zigmas Banionis, Pranas Matulionis, Pranutė Kundrotienė.
Prisiminimus užrašė
Dovainonių pagrindinės mokyklos 8 klasės mokinė Evelina Dirmotaitė.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
