Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Žuvininkystė
Jau rašėme, kad žuvies Madeiros restoranuose, parduotuvėse ir turguje - gausybė. Smagiausia, aišku, pirkti turguje. Murzinų, kruvinais chalatais vilkinčių pardavėjų balsai aidi po visą turgų. Ką jie ten rėkia portugališkai, nelabai supratome, bet buvo aišku, kad siūlo pirkti pigios, šviežios žuvies. Kaip meitėliai ant prekystalio vartosi tunai, kitos didesnės ir mažesnės žuvys. Pakalbėjus su pardavėjais paaiškėjo: nors sala - vidury vandenyno, ką nors sužvejoti čia nėra taip paprasta. Pasirodo, nors vanduo aplink salą beveik neteršiamas, jame pakankamai deguonies bei šviesos, aplinkiniai vandenys nepasižymi gausia vandens gyvūnija. Žydras vandenyno vanduo atrodo labai patraukliai, bet prie Madeiros jį galima palyginti su dykuma. Vandenyje trūksta tam tikrų organinių elementų, be kurių žuvys negali normaliai maitintis. Tad tos didžiulės žuvys, besivartančios ant prekystalių, pagaunamos keliaujančios iš neršimo vietų į maitinimosi zonas. Tai tunai, sardinės, rykliai, juodosios juostažuvės, sepijos, aštuonkojai ir vėžiagyviai.
Didelę įtaką tokiam vandenyno ištuštėjimui padarė ir brakonieriai. Dinamitas, naudojamas statant kelius, lengvai patenka ir į "žvejų" rankas. O šie be jokių skrupulų išnaikina net atskiras žuvų rūšis, augmeniją ir net dumblius. Dar prieš dešimt metų benardantieji prie salos galėjo gėrėtis nuostabiomis jūros gyvybės spalvomis, koralais, jūros kopūstais. O dabar vandenyje gali pamatyti ryškius civilizacijos pėdsakus.
Populiariausios ir mėgstamiausios Madeiroje - juodosios juostažuvės. Jos gaudomos nuo vasario iki birželio mėnesio. Niekas nežino, iš kur jos atplaukė ir kur išplaukia. Net mokslininkai ginčijasi, ar tai jūros, ar vandenyno žuvys.
Tunų žvejyba - "kietų" vyrukų darbas. Jų žvejybos įrankiai visai neįmantrūs: paprasta meškerė bei virvė ir kantrybė, taip pat jėga. Mūšis tarp žvejo ir tuno trunka kelias valandas, bet ir pergalė tada labiausiai įvertinama.
Šalia žuvų turgaus, kitoje salėje, - gėlių jūra. Dar kitoje prekiaujama vaisiais ir daržovėmis, o turgaus prieigose - namudiniais dirbiniais. Tautiniais rūbais apsirengusios moterys pardavinėja siuvinėtas staltieses, servetėles. Visuose kelionių vadovuose rekomenduojama iš Madeiros parsivežti siuvinėtą staltiesę. Siuvinėjimo menas - moterų privilegija. Jo paslaptys perduodamos iš kartos į kartą, nors šiuolaikinis jaunimas jau nebe taip noriai imasi šio kruopštaus ir ilgai trunkančio darbo. Madeira garsi ne tik vyno gamykla, bet ir rankdarbių fabriku. Siuvinėjimą rankomis pakeitė mašinos, tačiau šiame fabrike dar pinami ir įvairūs buityje pritaikomi daiktai: įvairiausių dydžių krepšiai, pintinės, padėklai, net baldai. Ypač madeiriečiai didžiuojasi įvairiais pintais suvenyrais: šuniukais, paukščiukais, briedžiukais ir kitokiomis figūrėlėmis. Atvirai pasakius, mūsų, lietuvių, akis tos grožybės ne itin traukia. Jos be galo brangios, be to, gerai pasirausus mūsų močiučių skryniose, galima rasti gerokai dailesnių ir skoningiau išsiuvinėtų pagalvėlių bei staltiesėlių. Tas pat ir su pintais daiktais.
Ekskursijos
Kas nesiryžta po salą važinėti išsinuomotu automobiliu, gali naudotis ekskursijų biuro paslaugomis. Dauguma maršrutų - pėstiesiems. Jei per sunku žingsniuoti po visą kalnuotą salą, galima pavaikščioti bent po sostinę. Funšalis, kaip ir kiti Madeiros miestai, įsikūręs kalno šlaite. Pėsčiajam svarbu užrėplioti į kalvos viršūnę. Sunku be galo. Kepina saulė, tenka kvėpuoti benzino garais. Tokią kelionę įveikia tik stipriausieji. Gudresnieji sėda į autobusą ar taksi ir važiuoja ten, kur debesys. Galima pasikelti ir virš Funšalio stogų lėtai slenkančiu keltu. Na, o leistis žemyn jau galima rizikuoti ir pėsčiomis. Be ekskursijos vadovo apsieiti galima - grožėkis vandenyno panorama, spalvingais portugalų namukais. Visi jie - kaip vienas, nes valdžia leidžia namus dažyti tik balta ir šviesiai mėlyna spalva. Visi stogai - raudonų čerpių, langinės - žalios. Tai dėl to, kad nebūtų sugadintas peizažas. Galima keliauti ir su gidu. Ekskursijos prasideda 9 ir baigiasi 17 valandą. Gido pasakojimas kainuoja apie 30 litų. Gerokai brangesnės ekskursijos į salą, pasivaikščiojimai pagal levadas ar virš debesų. Paprastai išžygiuojama visai dienai, kaimo kavinukėse geriama kava, pietaujama.
Šiaip Portugalija - golfo žaidėjų rojus. Po truputį golfas atkeliauja ir į salą. Jau yra įrengti keli golfo laukai, jų link veda vienas geriausių salos kelių. Autobusiukuose, važiuojančiuose golfo laukų link, sėdi lazdomis apsikarstę baltakelniai anglai ar vokiečiai. Vėliau jie visą šią amuniciją tampo ant ratukų po laukus ir mosuoja lazdomis, stengdamiesi kamuoliuką įridenti į duobutę.
Saloje blogiausia mėgėjams paplaukioti vandenyne. Vanduo nešaltas, bet nėra jokio pliažo. Porto Monize (tai priešinga salos pusė nuo Funšalio) tarp uolų yra susidarę natūralūs baseinai. Per audras, kai vandenynas banguoja, vanduo patenka į tokius baseinus ir po to maudykis, kiek patinka. Bet drąsuolių ne per daugiausia. Jau atvažiuoti į Porto Monizą - žygdarbis. Kelias nuo Seichalo iki Porto Monizo tiesiog kabo vertikaliame šlaite. Iš viršaus automobilius plauna vanduo. Su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu irgi neprasilenksi. Tad atvažiavus jau ne baseinai galvoje.
Na, o nenorintieji maudytis atviruose ir uždaruose viešbučių baseinuose priversti palikti Madeirą ir keliauti į Porto Santo salą. Ji čia pat, už 40 kilometrų. Kas rytą, 8 valandą, keltas iš Funšalio išplaukia į Porto Santą, o 17 valandą grįžta atgal. Ten deginkis ir maudykis kiek širdis geidžia! 8 kilometrų smėlio pliažas ir vandenynas, kuriame gali braidyti. Smėlis turi ir gydomųjų savybių - gydo reumatą, išsiplėtusias venas. Porto Santo saloje atostogas leidžia Madeiros gyventojai, vis daugiau užsuka ir užsieniečių. Jau kyla viešbučiai, šioje nedidukėje saloje leidžiasi lėktuvai. Laivas nuo Funšalio į Porto Santą plaukia 1,5 valandos, lėktuvas skrenda - 15 minučių. Beje, aerodromo tako ilgis - 3 kilometrai. Nuo vieno iki kito salos krašto.
