Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Apie vandenį
Važiuojant vingiuotais salos keliais, dėmesį patraukia tai priartėjantys prie pat kelio, tai einantys šalia jo, tai vėl nutolstantys kanalai. Jais nuolat teka vanduo. Teka žemyn nuo kalnų, bet kartais - ir į viršų. Pasirodo, tų kanalų, vadinamų levadomis, ilgis - net 2 000 kilometrų.
Kol Madeira buvo apaugusi miškais, dėl vandens nebuvo ko nerimauti, nes jis kaupdavosi po žeme. Pirmieji salos gyventojai visai be reikalo išdegino didžiulius miško plotus ir tai sutrikdė salos ekologinį balansą. Ir nors miškų vietoje buvo auginamos cukranendrės, pasirodė, kad medžiai drėgmę sulaikė daug geriau. Reikėjo imtis kokių nors priemonių, antraip pietinis salos regionas būtų virtęs smėlio dykuma.
Išspręsti šią problemą padėjo Madeiros reljefas. Vulkaninių uolų, kurių aukštis siekia 1 800 metrų, žiedas tęsiasi nuo rytinės ir vakarinės salos pusės. Atlanto vandenyne susidarantys vandens debesys kaupiasi uolų grandinėje ir išlyja šiaurinėje dalyje. Kalnuose susikaupia beveik tiek pat vandens kiek ir Alpėse, bet jis nepasiekia pietinių salos rajonų. O čia nelyja net 6 ar 7 mėnesius iš eilės. Taigi buvo sumanyta iškasti kanalus. Levadų pavadinimas kilęs iš portugališko žodžio "levar" - nešti. Levadas kasė daugelį dešimtmečių. Stačiose uolose buvo sprogdinami tuneliai, kasami kanalai. Žmonės, ruošę drėkinimo sistemą, buvo tikrai geri specialistai - vanduo pasiekia net aukščiausiose vietose esančius laukus.
Dėl tų levadų būta daug nesusipratimų. Ūkininkai, per kurių laukus tekėdavo vanduo, ėmė pardavinėti jo neturintiesiems. Atsirado ir tokių, kurie vogdavo vandenį, prakasdavo levadas ir taip sugadindavo visą drėkinimo sistemą. XIX amžiaus antroje pusėje levados buvo pripažintos valdžios nuosavybe ir vanduo skirstomas po lygiai. Taip yra ir iki šiol. Levados nuolat remontuojamos, tiesiamos naujos. Paskutinė didžiulė levada - dos Tornos - buvo pastatyta prieš 40 metų. Ji 100 kilometrų ilgio, turi keletą tunelių ir kanalų. Šia levada tekantis vanduo suka ir hidroelektrinės turbinas. Beje, dar ant kelių levadų irgi pastatytos hidroelektrinės, tad vanduo ne tik drėkina laukus, bet ir naudojamas elektrai gaminti. Gal dėl to, kad energija pigi, naktimis saloje užsidega tūkstančiai žiburių. Miestų gatvėse ir aikštėse naktį šviesu kaip dieną.
Per trumpi bananai
Madeira stebina ir gėlių, augalų bei vaisių įvairove. Saloje nerasi nė vieno metro tuščiai laikomo žemės plotelio. Visur, net ir ant stačiausių uolų, kas nors auga. Sodai užveisti terasomis nuo kalno viršaus iki vandenyno. Apačioje, arčiau okeano, - bananų plantacijos, auginami mango, ananasai, avokadai, marakujos ir kitokie vaisiai, kurių pavadinimus žino tik vietiniai. Aukščiau kalnuose - pušys, kedrai; šiauriniame slėnyje - vaismedžiai, cukranendrės. O vidurinėje salos dalyje - mums įprastos daržovės: pomidorai, salotos, kopūstai, morkos, bulvės. Nuo kalnų žemyn leidžiasi ir vynuogynai. Čia auga vynuogės, iš kurių spaudžiamas garsusis Madeiros vynas. Daug pelno salai davė ir ananasai. Nors mums kur kas egzotiškesnis yra kreminis obuolys - anona. Vien dėl to, kad jo paragauti gali tik apsilankęs saloje - jis toks minkštas, kad išvežti praktiškai neįmanoma. Anonos medis atvežtas iš Karibų. Jo magnolijos tipo žiedai suformuoja uogas, iš kurių prisirpsta vaisiai.
Avokada dar vadinama sviesto vaisiumi, krokodilo kriauše. Auga tropiniuose miškuose. Tik vienas žiedas iš 5 000 subrandina vaisių. Tirpte tirpsta burnoje ir datulės. Prigijo saloje ir iš Pietų Amerikos atvežtos guavos. Kaip ir ananasai, kadaise buvo labai eksportuojamos. Jų vidus panašus į svarainių. Dažniausiai guavos yra sutrinamos į marmaledą, taip pat valgomos žalios arba virtos. Beje, žodis "marmaledas" kilęs iš portugališko žodžio "marmelo" - svarainių sūris. Tačiau anglai juo pavadino savo apelsinų džemą.
Jei nusipirkote mango vaisių, neskubėkite juos valgyti gatvėje. Jie yra tokie sultingi, kad būtinai apsitaškysite, o tada teks ieškoti dušo. Natūraliai mango prinoksta pavasarį, tačiau Madeiroje, kur amžinas pavasaris, mango nokina vaisius kone ištisus metus.
Nepasisekė salai tik auginti bananus. Išauga jų čia nesuskaičiuojama galybė, o eksportuoti beveik neįmanoma. Europos Sąjungos standartuose numatyta, kad europiečiai gali valgyti bananus netrumpesnius nei 16 centimetrų. O Madeiroje bananai užauga tik iki 14 centimetrų. Skanūs, bet ne kondiciniai. Tad tenka valgyti patiems. Dabar skubiai sodinamos kitos rūšys, kad vaisiai išaugtų ilgesni ir tiktų anglų bei prancūzų skrandžiams.
Gėlių kilimas
Dėl žydinčių ir amžinai žaliuojančių augalų gausos Madeira dažnai vadinama Gėlių okeanu, Amžinojo pavasario sala ar Žydinčiu sodu Atlanto vandenyne.
Ir tikrai, turisto akį traukia žydintys oleandrai, kavamedžiai, didžiuliai strelicijų krūmai, anturijai, nesuskaičiuojama gausybė orchidėjų rūšių, klivijų ir dar daugybė kitokių keistų tropinių augalų bei medžių. Ir ne tik botanikos soduose ar parkuose, bet ir pakelėse, kalnuose.
Madeira garsėja ir savo unikaliais lauro medžių miškais. Jie auga 700-1 200 metrų aukštyje ir laikomi nacionaliniais parkais. Šiems miškams būtina drėgmė ir pastovi temperatūra. Laurų miškuose medžiai žaliuoja ištisus metus, jų lapai kieti, primena odą ir skleidžia specifinį kvapą, be to, žydi geltonai žalsvais žiedais ir veda tamsias uogas.
Kol Madeiroje nebuvo elektros, vietiniai salos gyventojai pasišviesdavo lempomis, pripildytomis raudonmedžio ekstrakto. Madeiros miškai dar garsūs ir juose augančiais paparčiais - jų priskaičiuojama apie 70 rūšių. Nuo pačių paprasčiausių, sutinkamų ir Lietuvoje, iki tokių, kurie savo išvaizda mažai primena tipišką papartį.
Senuose rankraščiuose Madeira įvardijama kaip labai miškingos žemės lopinėlis, todėl sala ir buvo pavadinta Madeira - išvertus iš portugalų kalbos tai reiškia medis.
Pietinėje Madeiros dalyje gausu augalų, kurie gerai kaupia drėgmę: tai didžiulės agavos, alijošiai ir įvairiausi kaktusai. Jie ne tik įspūdingo dydžio, bet ir žydi įvairiausiomis spalvomis. Tarp gausybės krūmų ir žolių Madeiroje aptinkamas ir Euphorbia piscatioria krūmas, kurio šakelėse susikaupusias baltas sultis žvejai naudoja gaudydami žuvis. Mat šios sultys nuodingos - apsvaigina tą, kuris jų paragauja.
