Emocijos vis dar banguoja. Nors, kaip pasirodė, ne tiek ir ilgai buvo skirta laukti. Nesutikčiau su Virginijaus Savukyno nuomone (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_158679), kad tie, kurie laukė, dabar negaus politinės naudos iš netikėtos atomazgos. Ko gero, jie gali surinkti to paties Rolando Pakso rėmėjus, nes tie, kuriuos suviliojo Viktoras Uspaskichas, jau spėjo pabėgti nuo kitų partijų.
Ko gero, vertėjo laukti. Norisi tikėti, kad lietuviai yra patriotai. Ir verta pasidžiaugti, kad mūsų teisinės ir politinės institucijos veikia. Kad nėra karštligės teisiniame procese. Turime tikrą demokratiją. Jau pamatėme, kad mūsų visuomenė nepaprastai aistringa, ypač mūsų politikai, laukiantys artėjančių rinkimų. Ta aistra, pavojaus akimirką išvirtusi į isteriją, sužlugdė Pakso pastangas likti Lietuvos prezidentu net anksčiau, negu baigėsi teisinis procesas. Dabar, ko gero, reikėtų leisti emocijoms nurimti ir apmąstyti jų padarinius Lietuvos politiniame gyvenime.
Ar tikrai Lietuva buvo ir yra pavojuje? Tikriausiai kiekvienas politikas ir šiaip Lietuvos gyventojas negalėtų labai lengvai atsakyti į klausimą. O nuo to priklauso ir atsakymas į klausimą, koks tikrasis Pakso skandalo vardas, nors gal ne visi sutartų dėl kiekvieno pasiūlyto varianto. Ar tai valstybės išdavimas, kaip siūlo Rimvydas Valatka “Spaudos klube?“ Ar tiesiog sveiko proto stygius, kaip norėtų tikėti tas pats Valatka ar Rasa Juknevičienė? Ar prezidentas tapo pažeidžiamas dėl to, kad yra priklausomas? Ar jis bus atstatydintas dėl to, kad pažeidė Konstituciją? Ar dėl ryšio su neaiškiais Rusijos pinigais? O gal vėl įsivelsime į diskusijas apie elito baubą ir vėl balsuosime už tą patį?
Visos galimybės įmanomos, bet žvelgiant į šią situaciją iš toliau, norėtųsi, kad ji turėtų teigiamų pokyčių tolesniam valstybės gyvenimui. Tikėta ir laukta Pakso skandalo atomazga verčia mąstyti apie unikalią galimybę politikams susitvarkyti savo kiemuose ir į Europos Sąjungą ateiti apvalyta sąžine. Tokia mintis kilo po to, kai neseniai viename iš Briuselio interneto puslapių netikėtai atradau atsakymą į tą nerimą keliantį klausimą - koks tikrasis šio skandalo vardas. Atsakymas paprastas, nors kažkodėl vengiamas mūsų politikų - tai korupcijos skandalas. Kaip ir Lenkiją sukrėtęs premjero atsistatydinimo pareiškimas, Pakso atstatydinimas yra vertintinas kaip korupcijos politikoje padarinys. Dėl politinės korupcijos, kur rėmėjų pinigais atėjęs į valdžią politikas gali bet kada tapti tų rėmėjų įrankiu, šiuo metu labiausiai nerimauja Europos Sąjunga. Jos prevencija turėtų būti didžiausias mūsų politinių partijų prioritetas ir valstybinės politikos tęstinumo garantas. Tam, matyt, reikia iš esmės keisti rinkimų įstatymą, sugriežtinti partijų finansavimo apskaitą (juk technologijų amžiuje tai nėra sudėtinga) ir sukurti mechanizmus, kuriais tas finansavimas būtu patikrintas iš esmės (sykiu ir neleidžiant privačioms kompanijoms taikyti skirtingų įkainių įvairiems politikams per rinkimų kampaniją), o gal net ir ribojamas.
Kita vertus, galbūt reikėtų pakeisti ir operatyvinės veiklos įstatymą, ir aukščiausių valstybės institucijų įstatymą, nurodant, kad visi pagrindinių šalies vadovų pokalbiai yra įrašinėjami jų pačių saugumo dėlei ir saugomi slaptame archyve. Taip daro ir kai kurios Vakarų valstybės. Be to, ko gero, reikėtų papildyti įstatymus, kad vykstant apkaltos procesui apkaltintų pareigūnų sprendimai įsigaliotų tik juos patvirtinus kitų aukštų pareigūnų parašais arba neigiamai pasibaigus pačiam apkaltos procesui. Tokiu atveju prezidento dekretus turėtų tvirtinti Seimo pirmininkas ar kiti aukšti pareigūnai, o valstybė būtu apsaugota nuo nenuspėjamų aukštas pareigas užimančių žmonių veiksmų ir turėtų geresnius teisinius mechanizmus stabilizuoti situacijai. Tokiu atveju Lietuva būtų apsaugota ir nuo emocijų, kurios šitaip nuniokojo jos politinę viešąją erdvę, įtraukdamos visus į “paksoidų” ir “antipaksoidų” priešpriešą.
Visi šie žingsniai būtų pagrįsti ir dėl to, kad Lietuvoje pirmą kartą prezidentas nepasinaudojo savo valstybės jam teikiamomis privilegijomis bei apsauga ir pamatė priešą visose valstybinėse institucijose. Skandale didžiausią vaidmenį suvaidino net ne Jurijaus Borisovo ar kieno nors kito pinigai, o Lietuvos Respublikos prezidento atsisakymas pasinaudoti valstybės jam suteiktomis apsaugos priemonėmis ir net jo paties nesuvokimas, kad tos priemonės yra skirtos jam padėti, o ne jį sunaikinti. Paksas pralaimėjo Lietuvos valstybei, taip ir nesuvokęs, kad jis turėjo būti tos valstybės dalimi. Jo inicijuotas valdžių susipriešinimas yra net ne politika, o nesubrendusio ar panikuojančio žmogaus, kuris atsitiktinai pateko į valdžią, ambicijos. O ar tai korupcija, ar beprotybė, turėtų spręsti ir prokuratūra.
