Lietuvos žiniasklaida turi tam tikrus vidinės cenzūros mechanizmus, kurie kelia didelį nerimą. Savu protegavimu, baime kritikuoti tam tikras interesų grupes motyvuota cenzūra neretai iškreipia tikruosius demokratijos principus - nuomonių įvairovę, politinių ideologijų įvairumą, o kartais - ir rinkėjo pasirinkimo teisę. Lietuvoje dar nėra tikrosios dialogo kultūros.
Taigi neseniai buvo pasiūlyta viena tema debatams ir netikėtai žiniasklaidos užgniaužta. Kilo kontroversijos dėl vieno Konstitucijos sakinio: “Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės”.
Ir staiga ši kontroversija buvo užmiršta mūsų politikų, pamėgusių kaip Damoklo kardu mojuoti šalies Konstitucija. Bet šis užmiršimas yra neatleistinas save “demokratijos pergalės” laurais apdovanojusiems politikams, aukščiau už Stalino saulę iškėlusiems įstatymo raidę.
Norėčiau pasiūlyti negudrią kalbinę analizę.
Jei tas pats asmuo Respublikos prezidentu gali būti renkamas tik du kartus iš eilės, vadinasi, jis gali būti išrinktas tik du kartus iš eilės. Tai yra buvimas prezidentu be pertraukos yra ribojamas dviem (nebūtinai pilnomis) kadencijomis.
Taigi Rolandas Paksas galėtų dalyvauti tik šiuose rinkimuose, o kituose rinkimuose jau nebegalėtų. Tuo tarpu jei jis nedalyvaus šiuose rinkimuose, jis galės dar du kartus būti renkamas prezidentu būsimojo išrinktojo prezidento kadencijai pasibaigus.
Jei tas pats asmuo Respublikos prezidentu gali būti renkamas tik du kartus iš eilės, jis negali būti renkamas tris kartus iš eilės, nepriklausomai nuo to, ar jis yra išrenkamas, ar ne. Taigi Valdui Adamkui ir Artūrui Paulauskui neturėtų būti leista kandidatuoti į prezidentus, jeigu Vyriausioji rinkimų komisija vykdo Konstitucijos valią. Arba tik Konstitucinis Teismas gali pasakyti, kad yra atvirkščiai.
Neįvertinus šio sakinio prasmių Konstituciniame Teisme, visą laiką bus kažkokia dviprasmybė, skatinanti politines rietenas. Šio sakinio teisinė analizė - būtina demokratinės visuomenės prievolė išsiaiškinti, kas, kiek kartų ir kaip gali būti renkamas prezidentu, kad neliktų jokių politinių spekuliacijų. To nepadarius, kaip ir nesukūrus geresnių finansinės rinkimų apskaitos sistemų ir tam reikiamo teisinio pagrindo, demokratija Lietuvoje tikrai bus ir išliks pavojuje. Skaidrumas politikoje yra privalomas. O panašių problemų cenzūravimas yra pirmasis demokratijos pralaimėjimo Lietuvoje ženklas. Civilizacija grindžiama teise ir Konstitucija, o ne baime ir partiniais ar grupiniais interesais.
