Nukritusio ginkluoto Rusijos naikintuvo NATO teritorijoje istorija sudarė galimybes įsigilinti į labai svarbius Lietuvos nacionalinio saugumo, krašto apsaugos sistemos klausimus. Tarp jų - į oro erdvės apsaugą, finansavimo problemas, krašto apsaugai skirtų lėšų proporcingą paskirstymą savo teritorijos apgynimui ir dalyvavimui tarptautinėse misijose, kariuomenės padalinių vadovų atranką ir pan. Belieka tikėtis, kad šie svarbūs klausimai, atlėgus žiniasklaidos dėmesiui, nebus užmiršti.
Pastarosiomis dienomis galutinai paaiškėjo, kad Rusija, nors vienintelė žino tiesą, nėra pasiruošusi nuoširdžiai padėti naikintuvo istorijos tyrimui. Ši istorija tik apnuogino gilesnes Rusijos politikos tendencijas, kurių, tikiuosi, šį kartą nebebus bandoma paslėpti.
Stojant į NATO ne viename susitikime su abejojančia visuomenės dalimi esame sakę, kad Šiaurės Atlanto Aljansas - tai viena kitą ginančių valstybių bendruomenė, tai lyg gerai laiko patikrintas trijų muškietininkų susitarimas "Visi už vieną, vienas už visus!" Ateina metas atidžiai peržvelgti visą pastarojo meto Kremliaus politiką Lietuvos, jos kaimynių atžvilgiu ir atsakyti į natūraliai kylantį klausimą - ar dabartinė Rusijos politika tegu nedidelių, bet NATO valstybių atžvilgiu gali būti vadinama draugiška?
Iki šiol visuose oficialiuose NATO pareigūnų pasisakymuose, šios organizacijos dokumentuose Rusija yra vadinama draugiška valstybe, svarbia NATO partnere. Iš tokio apibrėžimo bei supratimo išplaukia ir dabartinės NATO misijos Lietuvoje planai ir nuostatos - būtent todėl NATO šalių naikintuvai, dislokuoti Zokniuose, nelydi Rusijos naikintuvų, jiems skraidant prie Lietuvos oro erdvės ribų. Matyt, dėl itin didelio pasitikėjimo draugišku partneriu nėra diskutuojama, kodėl šios NATO draugiškos valstybės administruojamoje teritorijoje Karaliaučiaus krašte yra sutelkta tiek daug netvarkingai administruojamos karinės galios, kodėl ji agresyviai ir nesaugiai demonstruojama siaurame ir išimtinai draugiškų valstybių apsuptame Baltijos jūros regione?
Suprantu mūsų partnerių gerus norus turėti Rusiją kaip draugišką partnerę. To paties nori ir Lietuva. Tačiau NATO draugystė su Rusija neturi būti sveriama, ant svarstyklių lėkštelės dedant dalies NATO narių, šiuo atveju Lietuvos, interesus. Esu tikra, kad klausimą dėl NATO ir Rusijos santykių būtina atvirai ir nedviprasmiškai kelti visuose partnerystės lygiuose, nes draugai turi būti atviri ir geranoriški.
Rasa Juknevičienė yra NATO reikalų komisijos pirmininko pavaduotoja.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
