Iš pradžių jam naujasis vaidmuo šeimoje buvo gana sunkus. Bet laikui bėgant jis apsiprato ir dabar yra laimingas. Jam nereikia sukti galvos dėl pinigų. Jis gali tobulėti, plėsti savo akiratį. Taip tik atrodo, kad jis ištisą dieną užsiėmęs namais. Jis – vyras ir viską atlieka vyriškai greitai. Taigi jam lieka daug laisvo laiko – knygoms skaityti, filmams žiūrėti. Jis net ėmė piešti...
Edita T. rašo: „Stebiuosi moterimis, kurios teikia reikšmės tam, kas šeimoje uždirba daugiau pinigų. Kai susipažinau su Arvydu, jis dirbo gamykloje vyriausiuoju inžinieriumi, o aš studijavau. Tuomet jis uždirbdavo penkiskart daugiau pinigų nei aš. Bet štai jau ketveri metai jis – beveik bedarbis. O man sekasi kur kas geriau – mes su drauge įkūrėme advokatų kontorą ir neblogai verčiamės.
Per tuos ketverius metus Arvydas ne kartą buvo įsidarbinęs, bet uždirbdavo dešimt kartų mažiau negu aš, o dirbti jam tekdavo visą dieną. Prieš porą metų mums gimė kūdikis, kurio abu labai laukėme. Tuo metu mesti darbą man reiškė atimti iš šeimos pagrindines pajamas. Dirbau iki paskutinių nėštumo dienų. Pagimdžiusi po savaitės vėl buvau savo kontoroje. O Arvydas metė darbą ir tai – protingas poelgis. Taip, mano galva, ir turi pasielgti tikras vyras.
Kiekvieną sekmadienį vyras yra laisvas, nes aš vienai dienai perimu namus į savo rankas. Jis gali žvejoti, susitikti su savo draugais, daryti ką tinkamas. Aš juk suprantu, kad jis – vyras ir jam reikalinga tam tikra laisvė“.
Kaip mąsto Edita? Tikras vyras – tai tikras draugas, kuris pasirengęs paaukoti savimeilę šeimos labui. Arvydas pamažu išmoko pakeisti sauskelnes, nuprausti mažylę, paruošti jai mišinėlį. „Jam, beje, tai kur kas lengviau daryti negu man, juk aš fiziškai esu keliskart silpnesnė už vyrą. Jis ir skalbia, ir verda, ir net grindis plauna – juk aš visą dieną darbe. Beje, dukrelė labiau prisirišusi prie jo nei prie manęs, o užmiega tik ant jo rankų“.
Editos manymu, „Arvydas neturi nieko prieš, kad aš imuosi iniciatyvos sprendžiant daugumą šeimyninių reikalų. Mano vyras – švelnus, nuolaidus. Aš jį už tai ir myliu“.
Taigi Edita yra „vyriško“ tipo moteris. Galbūt ji pati turėjo stiprų ir valingą tėvą, kurį dabar nesąmoningai mėgdžioja. „Švelnaus“, „nuolaidaus“ vyro pasirinkimas irgi, ko gero, buvo pasąmonės nulemtas. Jos šeimoje pamažu nusistovėjo harmonijai reikalinga pusiausvyra, nors buvo „pasikeista vaidmenimis“.
Arvydo motina, matyt, užslopino sūnaus vyriškąją savimeilę, atėmė iš jo vyriškąjį išdidumą.
Paminta valia dažnai transformuojasi į meilės jausmą tam, kas dominuoja. Edita dabar užima motinos vietą psichiniame Arvydo pasaulyje.
Tačiau Edita nepagrįstai mano, kad jos laimė visapusiška ir amžina. Ji neatsižvelgia į savo vyro pasąmonę. Metams bėgant už išorinės harmonijos gali kauptis pasąmoninis jo nepasitenkinimas tokiu gyvenimu, o paskui – prasiveržti į paviršių.
Visai galimi variantai: sekmadieniais, kai vyrui leidžiama „ištrūkti į laisvę“, jis vyksta ne žvejoti, o pas kitą moterį; arba susiranda kitą sulaukęs penkiasdešimties, kai vaikai jau užauginti. Paprastai tai šokiruoja, atrodo nelogiška. Bet Edita turi suprasti, kad daugumai vyrų visiškai atsiskleisti nepakanka „moteriškojo vaidmens“.
Sąlygų spaudžiami ir dėl silpno charakterio jie priima „žaidimo taisykles“, bet nereikia manyti, kad tai gali tęstis amžinai. Vyras gali uždirbti mažiau, bet jis turi turėti savo užsiėmimą už šeimos ribų. Edita turėtų pasvarstyti, kaip priimtinai abiem kuo greičiau pakeisti nusistovėjusią tvarką.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite – [email protected]
