Vadinamosiose gėdingose situacijose sugriaunamas savęs pačios įvaizdis. Žmogus, atėjęs į darbą nutriušusiomis šlepetėmis - juokingas, vertas gailesčio, bejėgis.
Joana H.: “Kartą baisiai vėlavau į darbą. Išpuoliau iš namų, pasigavau taksi ir po dešimties minučių jau buvau savo darbo vietoje. Mane iškart pakvietė pas šefą su reikalais. Užėjau į jo ilgą kabinetą ir atsitiktinai žvilgterėjau sau į kojas. Manęs vos neištiko isterija, maniau, prasmegsiu skradžiai žemę. Avėjau kambarinėmis šlepetėmis!
Pažeminimą jaučiau dar labai ilgai. Iki šiol negaliu pamiršti šefo šypsenos, kai jis žiūrėjo į mano šlepetes. Blogiausia, kad šlepetės buvo nenaujos, purvinokos ir aptrintos (seniai rengiausi įsigyti naujas, tik vis nerasdavau laiko)”.
Joana save išvydo šefo, bendradarbių akimis. Situacijose, kuriose mus apima gėda, yra stresinės dėl vienos priežasties: jose sugriaunama savęs identifikacija. Tą ryškiai parodo dar vienas prisipažinimas: “Kartą per mėnesį važiuoju į “Maximą”, prisiperku produktų kelioms savaitėms. Tąkart prisikroviau pilną vežimėlį už kokius 200 Lt ir stojau į eilę prie kasos. Žmonėms ką tik buvo pasibaigusios darbo valandos ir eilė pasirodė besanti labai ilga. Po kokių dešimties minučių atsidūriau prie kasos ir ilgai kroviau iš vežimėlio pirkinius ant slenkamosios juostos. Kasininkė viską suskaičiavo ir pasakė sumą. Ir čia mane išpylė šaltas prakaitas: piniginės rankinuke neradau (kaip paskui paaiškėjo, ją palikau prie veidrodžio koridoriuje). Apieškojau visas kišenes, bet pinigų nebuvo. Visa eilė spoksojo į mane, norėjau prasmegti skradžiai žemę. Daugelis skubėjo ir buvo nepatenkinti, kad eilė sustojo. Teko atsiprašyti kasininkės, kuri jau išmušė čekį. Kasininkė išsikvietė tarnautoją, šis vėl viską sukrovė į vežimėlį ir išvežė prekes, už kurias negalėjau susimokėti, atgal į salę. Po to visą savaitę negalėjau atsitokėti. Siaubingai nepatikau sau, viskas mane erzino” (Saulė K.).
Kodėl Saulė taip sureikšmino tokį menką įvykį? Argi kiekvienas iš mūsų nėra namuose pamiršęs reikalingų daiktų? Sutriko jos savęs suvokimas. Patekę į keblią, juokingą padėtį, išvystame save įvaizdyje, kurio mūsų savimeilė nepriima. Ir čia - mūsų klaida.
Greičiausiai dauguma žmonių, stebinčių jus gėdingoje situacijoje, gebėtų suprasti jus (įsivaizduoti save jūsų vietoje). Jei jūs vis dėlto stipriai išgyvenate, vadinasi, problemos reikia ieškoti jūsų pačių viduje. Esate pernelyg reikli sau. Nė pagalvoti negalite, kad galite pasirodyti juokinga, nevikri, “ne formos”. Esate susiformavusi idealų savęs įvaizdį, kurį gėdinga situacija akimirksniu sugriauna. Dėl to - tučtuojau apima panika ir atsiranda noras bėgti.
Kaip liudija psichoanalizė, žmogus, patiriantis gėdą, trokšta pabėgti, “pasislėpti” nuo svetimų akių dėl to, kad bijosi būti izoliuotas nuo visuomenės. Pasąmonėje jis įsitikinęs, kad visuomenė jį priima ir palaiko tik tada, kai jis palaiko atitinkamą (“idealų”, “malonų”) įvaizdį. Jei “idealus” įvaizdis sugriaunamas - tai pasąmonės kalba reiškia viena: jus automatiškai esate išmetama iš socialinės struktūros. Tuo metu suveikia žmogaus “avarinės situacijos” mechanizmas, tapatus tam, kurį turi gyvūnai. Jei gyvūnas iš aplinkos gauna signalą, kad jį pastebėjo, jis skuba “sulįsti į žemę”. Pranykti iš akių. Lygiai taip pat elgiatės ir jūs, kai gėdinga situacija ryškiai jus išskiria iš bendro fono, prikaustydama visų dėmesį (iš čia kilęs posakis “prasmegti skradžiai žemę iš gėdos”).
Juokas - vienintelis ginklas, galintis įveikti gėdą. Jei gebate pasijuokti iš savęs, vadinasi, sveikai į save žiūrite. Jūs nesusitapatinate su kažkokiu “idealiu” išoriniu savęs įvaizdžiu. Vertinate save daugiau iš vidaus negu iš išorės. Turite savęs sampratą, nesusijusią su išoriniu įvaizdžiu. Todėl, nukritusi kam nors ant kelių troleibuse, nepuolate panikon. Greičiausiai jūs nusijuoksite (ir tik po to atsiprašysite). Vidujai visada esate pasiruošus tam, kad galite atsidurti keblioje situacijoje!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
