Sigitas STASAITIS
Pernykščio sausio 27-ąją Bronius Skališius Duobgiriuose (Telšių raj.) atsibudo prastos nuotaikos. Kur čia bus gerai, jei galva plyšta, o burnoje - lyg arklių stovėta, mat išvakarėse buvo akivaizdžiai padauginęs. Kiek išgėrė, nepamena, tačiau keturi tušti buteliai bylojo patys už save. Savijauta sumauta, o ūžiančioje galvoje dar ir "juostelė trūkusi" - Bronius niekaip negalėjo prisiminti, su kuo ir kaip gėrė. Sodyboje, kurią ruošėsi Duobgiriuose pirkti, persigėrėlis miegojo irgi prastai - kankino košmarai. Naktį jis sapnavo buvęs kažkieno užpultas, tad iš visų jėgų gynęsis, grūmęsis, kovojęs. Atmintis prabudėliui grįžo labai pamažu. Taip ir neatgaminęs išgertuvių vaizdelio, B. Skališius prisiminė, jog yra užsakęs miškovežį, tad susiruošė į mišką. Pravėręs kambario duris Bronius pastiro - pamatė kraujo klane kniūbsčiomis gulintį vyro lavoną - ir nustėro - negi grumtynės buvo ne sapnas? Jei nemeluoja, jis tada nutarė lavono nejudinti, pirma sutvarkyti miško reikalus, o pakvėpavus grynu oru viską apžiūrėti - gal atmintis bus geresnė.
Grynas oras tikrai padėjo - važiuodamas pro bičiulio Stanislovo Ginčausko namus Bronius staiga prisiminė vakare su juo išgėręs, tačiau kada, kaip atsisveikino, negalėjo prisiminti, nors tu ką. Triūsdamas prie miškovežio B. Skališius ne tiek darbu rūpinosi, kiek trūkinėjančią atmintį purtė - o kas, jei jis naktį grūmėsi su S. Ginčausku, kas, jei dabar ten jis troboje ir guli paslikas? Juoda skylė atmintyje Broniui nedavė ramybės, bet vis dėlto vyras rado išeitį: reikia užsukti pas S. Ginčauską, jo paties paklausti, kaip ir kada tos išgertuvės baigėsi. Užsuko.
- Ne, Stanislovas per naktį negrįžo, - paaiškino sunerimę S. Ginčausko namiškiai.
Iš nerimo stipriai besidaužančia širdimi B. Skališius nuskubėjo į sodybą Duobgiriuose. Įpuolęs vidun Bronius apvertė lavoną ir su siaubu aptiko, kad tai nebegyvas S. Ginčauskas. Susigaudęs, jog pats bus savo draugą negyvai užtalžęs, B. Skališius supanikavo - negi taip paprasta, kai tau jau 55 metai, pirmą kartą susiruošti į kalėjimą? Drebančiomis rankomis Bronius lavoną įkėlė į automobilio bagažinę, nuvežė iki gretimo Mažeikių rajono ir nudrėbė prie kelio Pievėnai - Balėnai. Parskubėjęs į Duobgirius Bronius visą vakarą kruopščiai plovė kraują ir naikino žmogžudystės pėdsakus, po to pernakvojo ir sugrįžo namo, į Eigirdžių kaimą, pas savo sugyventinę Reginą Lukošienę. Naktį bluosto nesudėjęs žemaitis paryčiais savo moteriai viską atvirai papasakojo.
Kitą rytą negyvėlį aptiko į malūną važiavęs ūkininkas ir pranešė policininkams. Tuomet buvo nustatyta, jog S. Ginčauskas nužudytas itin žiauriai: talžytas tol, kol sutrupėjo kaulai, o ant smegenų išsiliejo kraujas. Pareigūnai pradėjo tyrimą, dar nieko neįtardami apklausė ir B. Skališių, tačiau žmogžudys melavo nieko nežinąs.
Pasitaręs su savo moterimi, Bronius nutarė prisipažinti. Jis nuvažiavo pas laidotuvėms besiruošiančius Ginčauskus ir prisipažino nužudęs žmogų. Iškviesti pareigūnai žmogžudį suėmė.
"Akistata" taip išsamiai nerašytų apie šią buitinę žmogžudystę, jei ne įdomus istorijos finalas. Išsisukti nuo kolonijos B. Skališiui padėjo medikai, kai prokuratūrai paskyrė stacionarią teismo medicinos ekspertizę. Jos išvada pribloškia.
"Žudydamas B. Skališius buvo patologinio pasigėrimo būsenos", - skelbia gydytojų komisija.
Čia pat medikai paaiškina, kad mušdamas bičiulį B. Skališius nesuprato ir nevaldė savo veiksmų, todėl atsakyti už savo juodą darbą neprivalo. Taip pat nustatyta, kad išsimiegojęs Bronius iš tos pavojingos būsenos "išėjo". Specialistai nutarė, kad gydyti žudiko nėra nuo ko - psichikos ligomis, alkoholizmu neserga, aplinkiniams nepavojingas.
Po tokios išvados Šiaulių apygardos teismas ir prokurorai liko bejėgiai. Žmogžudį teisė pats teismo pirmininkas V. Birbilas, tačiau teisėjas - ne psichiatras, tad buvo priverstas remtis medikų išvada ir skelbti nutartį, jog B. Skališius nuo atsakomybės atleidžiamas, o priverstinis gydymas jam neskirtinas.
- Ačiū, - tai išgirdęs padėkojo žudikas ir akivaizdžiai pralinksmėjęs pasieniais smuko iš teismo salės.
Išgirdę teismo nutartį nužudytojo artimieji ilgokai negalėjo atsipeikėti. Moterys braukė ašarą, vyrai keiksnojo teisingumą Lietuvoje. Kaip visada, apkaltinti buvo ne medikai, o teismas.
Pasak buvusius draugus pažinojusių žmonių, išgėręs S. Ginčauskas būdavęs "labai linksmas, nepriekabus, gal tik prie moterų greitas", o štai B. Skališius girtas darosi niūrus ir piktokas.
Šiaulių apygardos teismas per pastaruosius porą metų paleidžia jau antrą žmogžudį. 1996 metų lapkritį Maneikiuose (Kelmės raj.) persigėręs Antanas Bagvilas (29 m.) ėmė mojuoti dviem peiliais, iš namų išvijo nėščią žmoną, tėvus ir siautėti liko vienas tarp savo vaikų. Apsėstas kažkokių haliucinacijų A. Bagvilas negyvai užbadė 3 metukų dukrytę Aureliją - mažylei dūrė net 17 kartų. Net kelių psichiatrų komisijų pripažintas buvęs susirgęs baltąja karštine ir nesuvokęs, ką darąs, tėvas-žudikas, kaip ir B. Skališius, buvo visiškai atleistas nuo bausmės. Truputį pasigydęs nuo alkoholizmo, A. Bagvilas kompromiso su savo sąžine taip ir nesurado, prieš porą metų pasikorė.
