Jovita OŽENECKIENĖ
Šių metų vasario 5-ąją sostinėje, viename Zanavykų gatvės bute, įvyko tragedija - Jadvyga Andrijauskienė (58 m.) pasikėsino nužudyti savo seserį Genę Temnovą. Draskė jai veidą nagais, badė peiliu, daužė keptuve. Nelaimingąją nuo sesers gelbėjo triukšmą išgirdę ir į butą atbėgę kaimynai.
Buvo iškviesta policija ir greitoji pagalba. Sunkiai sužeista G. Temnova buvo nuvežta į ligoninę ir iš jos namo nesugrįžo. Išgyvenusi po 19 dūrių peiliu, balandžio 8-ąją mirė nuo ligos, nesusijusios su patirtais sužalojimais. J. Andrijauskienei buvo iškelta baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo nužudyti seserį, tačiau greitai paaiškėjo, jog jos teisti negalima: moteris serga lėtine psichikos liga ir negali suprasti savo veiksmų. Medikai ir teismo ekspertai buvo priversti kreiptis į teismą dėl priverstino J. Andrijauskienės įkurdinimo psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Jų prašymą Vilniaus apygardos teismas patenkino.
J. Andrijauskienė, kiek pamena jos artimieji, buvo rėksnė visą gyvenimą. Pirmieji ligos paūmėjimo požymiai buvo pastebėti dar 1975 metais, po dukters Anos gimimo. Kartą pagalvėje radusi kuokštą plaukų, J. Andrijauskienė su jais, šaukdama, jog vyras nori ją nužudyti, nulėkė į Vidaus reikalų ministeriją. Tiesiai iš ten moteris buvo išvežta į psichiatrijos ligoninę, kur jai buvo diagnozuota psichikos liga. Būklei pagerėjus, J. Andrijauskienė buvo paleista gydytis į namus, tačiau privalėjo nuolat tikrintis pas medikus. Deja, nuo 1987 metų J. Andrijauskienė pas gydytojus nepasirodė, o 1992 metais, kai ji ten nesilankė penkerius metus, ligos kortelė buvo sunaikinta ir apie tokią ligonę visi pamiršo (išskyrus šeimą).
Moteriai neįtiko viskas ir visi, jai nuolat vaidendavosi vagys, žudikai, persekiotojai. Ypač nuo to kentėdavo viename bute gyvenusios J. Andrijauskienės dukros ir jų šeimos.
Su savo seserimi Gene J. Andrijauskienė taip pat nesugyveno. Prie keistenybių įpratusi G. Temnova jau seniai nekreipė dėmesio į sesers kliedesius. Tačiau vasario 5-ąją pas ją į svečius užklydusiai ir turbūt šimtąjį kartą ją vagyste kaltinusiai seseriai G. Temnova atkirto, kad užtenka kalbėti nesąmones, niekas nieko neėmė. Šie žodžiai buvo lemtingi.
