Sigitas Stasaitis
Vėlinės šiemet buvo kaip reta gražios. Nebuvo tai dienai įprasto žvarbaus šiaurio, lijundros ar gruodo. Vaikščiok po kapines ir vėjo neplaikstomomis žvakių liepsnelėmis grožėkis nors visą naktį. Vaikštant ir akyliau tyrinėjant antkapius galima pastebėti, jog net ir čia veikia mados. Antkapiai keitėsi priklausomai nuo tautiečių pajamų, skonio, epochos. Pasak žinovų, po metų kitų ateis netgi elektroninių antkapių mada. Kokia? Skaitykite šioje publikacijoje.
Kaip atrodė mūsų protėvių kapai praėjusiame tūkstantmetyje - patys istorikai nežino. Buvo laikas, kai mūsų bočiai palaikus palikdavo apdėję akmenimis. Vėliau, tyrinėtojai tikina, degindavo. Buvo metas, kai garbinant Žemę ir bijant suteršti jos dvasias, mirusieji buvo įkeliami sudūlėti į medžius. Tačiau ilgainiui lietuviai išėjusiuosius pradėjo laidoti žemėje, kaip daugiausiai priimta visame pasaulyje.
Daug metų kapines tyrinėjęs profesorius Jurgis Mališauskas tikina, kad iki XIX-XX amžiaus Lietuvoje buvo priimta ant kapų statyti medinius paminklus, vadintus krikštais. Vyrų kapus žymėjo krikštai iš ąžuolo ar beržo su išdrožta žirgo galva, moterų - iš spygliuočių ar liepos medžio, su paukščių, gėlių siluetais. Kartu su krikščionybe įsigalėję mediniai kryžiai irgi iš pradžių vadinti krikštais. Ant moterų kapų statomi krikštai būdavo su "skepetomis" - stogeliais.
Tačiau medis nors pigi, bet neilgaamžė, per kelis dešimtmečius sudūlėjanti medžiaga. Tad Lietuvoje atsiradus pramonei, kapinėse medį iš karto išstūmė akmuo, betonas bei metalas. Šitos medžiagos atlaiko nuo 50 iki 200 metų, todėl vaikštant po senąsias kapines galima tyrinėti, kas kapinėse buvo madinga prieš du amžius.
XIX amžiuje turtingieji mirusiojo palaikams užsakydavo skulptūromis puoštus rūsius, koplyčias - jų, apgriuvusių ir apiplėštų, senosiose, nebeveikiančiose kapinėse dar apstu. Prastuomenei tekdavo tenkintis kukliu kryželiu iš geležies ar betono.
Antkapių lentelės išduoda, jog iki XX amžiaus Lietuvoje vyravo lenkiškas raštas, kurį po Pirmojo pasaulinio karo išstūmė lietuvių ir lenkų kalbų mišinys. Tuo žargonu su kai kuriomis lietuviškomis raidėmis žmonės ir rašė: "Marcijona Sakalauskienie mirie 1911 m. Sausie 22 d. Melai matušiai tas pomnikas paaukotas nu gailingų waikų. Prašą sukalbiet Sveika Marija."
Jau tada ryškėjo iki šių dienų labai gajus mūsų tautiečių bruožas - svarbu ne tik padaryti darbą, bet ir kad visi žinotų, kas už tai užmokėjo. Todėl tarpukariu buvo mada ant brangesnio paminklo iškalti jo užsakovo, tuo metu vadinto "fundatorium", pavardę. Kad visi matytų, jog tokį brangų šlifuoto granito paminklą motinai, pavyzdžiui, pastatė ne visi susimetę vaikai, o tik vienas sūnus: "Čia ilsisi Petronelia Walencienie. Rugpjūčio 27 d. 1906 m. 81 m. amž. Fun. Jonas Walenca".
Dauguma žmonių tarpukariu šlifuoto granito neįpirko, tad turėjo tenkintis betoniniais kryžiais. To meto būtini kapo atributai - betoninis kapo apvadas su kuklia lentele mirusiojo pavardei. Turėjusieji daugiau pinigų dar užsakydavo ir betoninį kryžių su nukryžiuotojo figūrėle, metalo tvorelę kapui apjuosti.
Tarpukariu šlifuoto granito ar marmuro antkapiai kainavo fantastiškai brangiai, todėl iki Antrojo pasaulinio karo buvo madinga betoninius antkapius padengti malto granito "kruopomis". Inteligentai dievino taisyklingų, išstypusių formų tarpukariu madingo "art deco" stiliaus antkapius, prastuomenę, kaip visais laikais, žavėjo pigios puošmenos: betoninės gėlytės, raitytos raidės, graudžios epitafijos. Pavyzdžiui "mūsų gyvenims ant lūkesties", "ilsėkis saldžiai", "lauk mūsų visų ateinant".
Po Antrojo pasaulinio karo, žinia, atėjo naujas sovietinis gyvenimas, naujos ir mados. Laimei, Lietuvoje neprigijo rusiška mada ant kapo statyti iš metalo skardos suvirintą obeliską su skardine žvaigžde viršuje ar net ir be tokios.
Antkapiai, statyti alkanais pokario metais byloja, jog tuomet visko trūko. Tad iki 1960-ųjų dauguma paminklų - kuklūs iš betono ("teracos") išlieti keturkampiai su žemute tvorele iš kokios nors statybvietės pavogtų ir suvirintų santechnikos vamzdžių, nudažytų aliuminio pudros dažais.
Geriausi Sovietų Sąjungos klestėjimo metai buvo nuo 1964 iki 1982-ųjų, kai šalį valdė anekdotų herojus "draugas" Leonidas Brežnevas. Pagal mirties datas ant antkapių galima įsitikinti, kad tuomet į madą atėjo antkapiai, pagaminti iš didžiulių granito riedulių, fasadinėje pusėje nušlifuotų iki blizgesio. Būtini atributai - ant blizgiojo paviršiaus iškaltas mirusiojo vardas, pavardė, gimimo bei mirimo datos ir didesnis ar mažesnis kryžius. Nagingesnieji meistrai įstengdavo pagal nuotrauką iškalti velionio portretą.
Viena bėda - lietuviškas granitas labai margas. Toks margas, kad neretai sunku įskaityti net iškaltą velionio pavardę. Šis trūkumas buvo kompensuojamas antkapio dydžiu - dažnas to meto paminklas viršija pusantro metro. Aukšti partiniai valdininkai, spekuliantai, profesoriai, restoranų padavėjai bei kiti to mto turtuoliai kartais užsakydavo paminklus iš juodo Karelijos granito. Tie tai kainavo pasakiškus pinigus, nes brangiai kainuodavo luitą atvežti, be to, Karelijos akmuo sunkiau apdirbamas - trupa. Tada trūko paminklų dirbtuvių, todėl nagingi akmens šlifuotojai gyveno kaip inkstai taukuose - beveik kaip Kompartijos sekretoriai ir avalynės ar daržovių bazių vedėjai.
Kad ir kaip Komunistų partija vedė ateistinę propagandą, kad ir kiek agitavo savo piliečius nesiduoti "kunigų kvailinamiems", ant visų sovietinės epochos antkapių žmonės būtinai prašydavo iškalti ir didesnį ar mažesnį kryžių. Tiesa, pavaikščiojus po kapines galima rasti vieną kitą ateistinį antkapį su saulės ar mėnulio simboliais, tačiau tokie "išsidirbinėjimai" Lietuvoje neprigijo.
Iš paminklų taip pat matyti, kaip staigiai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tautiečiai ėmė stokoti pinigų. Antkapiai akimirksniu sumažėjo per pusę. Tačiau jie tapo gerokai gražesni, dailesni, skoningesni.
Dar gerai, kad sunkmečiu neprigijo neskoninga Rusijos banditų mada. Šioje šalyje prieš dešimtmetį buvo madinga nušautiems banditams užsakyti mažiausiai 2 metrų aukščio stačiakampį juodo šlifuoto granito luitą, ant kurio iškalinėjama natūralaus dydžio žuvusiojo figūra visu ūgiu. Rankoje - konjako taurė ar automobilio rakteliai. Figūros fone - pats velionio automobilis "Mercedes-Benz" ar "Lexus".
Pasak pačių seniausių Šiauliuose dirbtuvių "Paminklai" vadybininkės Kristinos, šiandien lietuviai gali rinktis paminklus pačių įvairiausių formų bei spalvų, iš paties įvairiausio granito: lietuviško, švediško, norvegiško, suomiško, kareliško, net kiniško. Iš Europos pietinių šalių bei Turkijos atgabenamas baltas marmuras, o Iranas tiekia labai kietą ir gražų rausvą oniksą.
Kukliausias "made in China" paminkliukas šiandien kainuoja 500-600 litų, bet dauguma žmonių išsirenka originalesnius 3-4 kartus brangesnius ir puošnesnius antkapius.
Pasak vadybininkės Kristinos, šiandien madingi originalesnių formų arba suderintų dviejų spalvų paminklai, papuošti nebe kalinėtomis, o primontuotomis bronzinėmis raidėmis. Paskutinis mados klyksmas - iš juodos geležies kalinėtos papuošimo detalės - paprastai gėlių žiedai, šakelės. Tačiau kad ir kokį paminklą lietuvis išsirinktų, ir šiandien būtinas antkapio atributas - kryžius. Vyresni žmonės nori ir nukryžiuotojo figūrėlės.
Pasak specialistų, už metų kitų į antkapius neišvengiamai įsibraus elektronika. JAV, Vakarų Europos šalyse tokie bandomieji paminklai jau statomi. Kol kas apsiribojama antkapyje įmontuojant mikroprocesoriaus valdomą ekraną. Tik įsivaizduokite grožį - priėjus mirusiojo artimajam, ekrane užsižiebia ir ima keistis spalvotos velionio nuotraukos, jo kažkada išsakytos mintys. Jutikliais pajutęs priėjusį lankytoją, paminklas gali pats užžiebti ant kapo įmontuotas "žvakeles" - miniatiūrines elektros lemputes su gaubtukais. Jei kapinių taisyklės leistų, toks antkapis dar ir prabiltų prieš mirtį įrašytu išėjusiojo balsu, grotų liūdną muziką.
S. Stasaičio nuotr.
(Antkap-01) Granito ir metalo antkapiai išstovi 50 - 200 ir daugiau metų.
(Antkap-02) Prieš II pasaulinį karą ir buvo mada neturtingiausiems išlieti tik tokį betoninį kapo rėmelį.
(Antkap-03) Tipiškas tarpukario Art deco stiliau antkapis - formos griežtos, klasikinės, išstypusios į viršų.
(Antkap-04) Prieš I pasaulinį karą buvo madinga mirusiesiems rašyti epitafijas. Kartais jose išvardijami visi velionio nuopelnai.
(Antkap-05, 05+) Prieš šimtmetį ir anksčiau patys turtingiausieji pasistatydavo rūsius, koplyčias, mauzoliejus. Kai kurie apgriuvę, ne kartą apiplėšti išlikę iki mūsų dienų.
(Antkap-06) Komunistams valdant buvo bandymų statyti ateistinius paminklus. Ši mada neprigijo.
(Antkap-07, -08) SSRS klestėjimo metais buvo madinga antkapį gaminti iš margo lietuviško granito.
(Antkap-09) Turtingieji ir šiandien užsako įspūdingus didžiulius paminklus.
(Antkap-10) Klasikinis šių dienų paminklas: skoningas, dailus, iš suderintų spalvų granito ar marmuro.
(Antkap-11--16) Į nušauto Rusijos bandito obeliską telpa visas žmogaus gyvenimas...
