Juozas MARCINKEVIČIUS
1. Naujo požiūrio būtinumas
Nė vienas žmogus nepradeda gerti, norėdamas tapti alkoholiku! Tai - aksioma. Nė vienas pilietis (arba būsimas pilietis) nepradeda ragauti kvaišalų, planuodamas tapti narkomanu. Taip pat nė vienas paauglys neužsitraukia cigaretės tam, kad po dvidešimties metų mirtų nuo plaučių vėžio. Teisybė? Teisybė!
Lygiai taip pat galima teigti, kad nė vienas politikas (arba retas iš jų) nepradeda savo veiklos, norėdamas tapti niekšu. Tiesiog taip išeina. Kaip ir anksčiau minėtais atvejais, daug ką (jeigu ne viską) lemia žmogaus prigimties netobulumas. Kitaip sakant - Kūrėjo klaidos.
Pats žmogus čia, galima sakyti, niekuo dėtas. Neverta sakyti, kad politikas klysta, sukčiauja ar apskritai nieko nesupranta. Politikas jau pats savaime, pagal savo veiklos rūšį yra Viešpaties klaida, gamtos nesusipratimas.
Tad žiūrėti į juos bei vertinti reikėtų irgi atitinkamai - šiltai, žmogiškai, netgi mediciniškai. Tai ypač svarbu dabar, stojant į Europos Sąjungą ir NATO. Minėtų organizacijų atstovai, atvykę į mūsų šalį ir tikrindami demokratijos lygį, pirmiausia ieško kalinių, narkomanų, gėjų, lesbiečių ir kitokių iškrypėlių. Ir jeigu minėtos žmonių grupės gyvena gerai - tvarka. Vadinasi, toje šalyje demokratija klesti. Jeigu ne - vadinasi, dar reikia pasitempti. Ir pagerinti nusikaltėlių, narkomanų, "nukrypėlių" gyvenimo sąlygas.
Kadangi mes išsiaiškinome, jog politikai (ir ypač politikai, tapę aukštais valdininkais) dėl savo veiklos specifikos artimi minėtoms, švelniai tariant, "rizikos grupėms", rūpinimasis jais labai pagerintų Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Nes mes praplėstume sąrašą tų, kuriuos reikia nuolat stebėti, diagnozuoti ir gydyti bei kitaip rūpintis. Juk, pavyzdžiui, bepročio uždarymas beprotnamyje nėra įkalinimas. Tai tiesiog rūpinimasis jo (iš dalies ir aplinkinių) sveikata.
2. Politikų reabilitacijos įstaigos
Štai keltas praktinių patarimų. Tiksliau - dar tik pasiūlymų. Tačiau jau mediciniškų.
Būtų gerai (o tiksliau - būtinai reikia) įkurti profesionalių politikų (ir valdininkų - tai šiais laikais yra sinonimai) reabilitacijos įstaigas.
Pirmiausia minėtos įstaigos turi būti gerai izoliuotos nuo aplinkos. Jokių kontaktų! Priešingu atveju reabilitacija neduos apčiuopiamų rezultatų. Jeigu politikai (nors ir epizodiškai) bendraus su aplinka, bendrapartiečiais ir panašiai - nieko gero nebus. Tai būtų panašu, jeigu, pavyzdžiui, reabilituojamąjį alkoholiką pasiųstume dirbti į kokią nors degtinės ar alaus daryklą. Ir dar paskirtum degustuotoju... Tad minėtas įstaigas reikėtų aptverti aukšta mūro tvora, apraizgyti spygliuota viela, per kurią galima paleisti elektros srovę. Taip pat galima pasitelkti specialiai dresuotus šunis, kurie nieko nedarytų paprastiems žmonėms, tačiau aršiai pultų politikus. Aišku, tai yra nelengvas uždavinys, bet dresūra šiais laikais pasiekė tokių aukštumų, kad politikus nuo žmonių net šunys gali atskirti.
Toliau - mityba.
Maistas turi būti subalansuotas pagal "sveikuolių" metodiką, pagal jų vado D. Kepenio rekomendacijas. Pavyzdžiui, pusryčiams rekomenduotina pusė virto burokėlio (nedidelio), maža morkytė ir žiupsnelis šutintų kviečių. Pietums - speciali sriuba, tai yra vanduo, kuriame buvo rytą virti jau minėti burokėliai ir morkos. Taip pat morkų, geriausiu atveju - sojos kotletukas. Vakarienei - keliolika šutintų žirnių arba pupų (be priedų!). Vandens (virinto!) politikai galėtų gauti kiek nori. Tai išplautų organizmą, mintis, inkstus bei jausmus...
Rezultatų ilgai laukti nereikėtų - garantuoju. Pirmiausia - pagerėtų fizinė politikų kondicija. Sakysime, garsūs liberalai (kartais negražiai pravardžiuojami "peniukšliais" ) A. Matulevičius ar E. Masiulis kaipmat sulieknėtų. Pasidarytų kaip centristas K. Glaveckas. Jeigu p. Kęstutį taip patvarkė, "pagydė" vienui viena silpna moteris, tai neabejotina, kad reabilitacijos įstaigos patyrusių darbuotojų kolektyvas nesunkiai įveiks pasitaikančius sunkumus. Ir galima garantuoti, kad, pavyzdžiui, gerb. K. Prunskienė, vakarienei suvalgiusi visus penkiolika virtų žirnių, pateiks tokią viziją (Lietuvos ateities, savaime aišku), kad aikčios visi - ir draugai, ir priešai.
Dabar - idėjinė dienotvarkė. Vienomis savaitės dienomis (pavyzdžiui, neporinėmis) vyrautų "kairieji". Jei turėtų teisę (ir pareigą) kalbėti visokias nesąmones. Tiksliau - kartoti, nes naujų kvailysčių ieškoti nebūtina - visos naujos kvailystės yra tik gerai pamirštos senosios, kaip teigė senovės romėnai. Tuo tarpu dešinieji turėtų tose nesąmonėse ieškoti "racionalaus grūdo" ir girti. Tai nėra lengva, bet būtina, norint plėsti politikų akiratį. Porinėmis savaitės dienomis viskas vyksta atvirkščiai - nesąmones skiestų dešinieji, o kairieji juos girtų ir šlovintų.
Po pietų politikai turėtų rašyti giriamuosius (!) referatus apie didžiausius savo politinius priešininkus. Iš tikrųjų būtų labai įdomu paskaityti, ką toks A. Kubilius parašytų apie Osama bin Ladenu išvadiną V. Andriukaitį. Arba pamatyti tūlo N. Stasiškio mintis apie jau minėtą Seimo vicepirmininką.
Visus šiuos darbus turėtų vertinti autoritetingi psichiatrai ir psichologai - dabar įprastine pedagogikoje dešimties balų sistema. Politikas, surinkęs atitinkamą taškų sumą (tai turėtų būti keliasdešimt tūkstančių balų), būtų laikytinas reabilituotu ir paleistas atgal į politikos vandenis.
Galima neabejoti, kad po tokio reabilitacinio kurso politikai taptų išmintingesni, doresni, vieningesni. Ir prezidento metiniame pranešime pageidautina vienybė tikrai įsivyrautų. Įsismarkavusiam politikui užtektų duoti pamatyti virtą burokėlį ar morką, parodyti reabilitacijos centro tvoros nuotrauką ar leisti paklausyti "politiškai" dresuotų šunų lojimo, urzgimo - ir jį kaipmat aplankytų išmintis, tolerancija ir kitokie geri bei gražūs jausmai.
3. Įteisinkime politinę eutanaziją!
Mūsų politikai taip pat būtų labai naudinga, jeigu seni politikai laiku numirtų. Politiškai, žinoma, numirtų, o gyvi tegu būna, tik tegu nepolitikuoja. Nes tai yra ne tik nenaudinga, bet ir juokinga. Juk net kruviną Artimųjų Rytų konfliktą kai kurie politikos šmaikštuoliai užsienyje pakrikštijo "dviejų senių karu" (turima omenyje A. Šaronas ir J. Arafatas). Tad taip negražiai gali kai kam atrodyti ir, pavyzdžiui, mūsų prezidento bei premjero priešprieša... Bet pasitraukti jie dabar negali - to padaryti neleidžia kokie nors politiniai interesai. Arba aplinka. Juk seną politiką paprastai supa pulkas jaunų, ambicingų patarėjų, padėjėjų, sekretorių, atstovų spaudai ir kitiems reikalams... Ir jie leisgyvį žmogų per jėgą stumia į politinius kalnus ir kitokius sveikatai kenksmingus dalykus. Tad palikime teisę žmogui ramiai politiškai numirti. Įteisinkime garbingą politinę eutanaziją!
P. S. Nevertėtų aukščiau išdėstytas mintis vertinti tik kaip humoristinius išsigalvojimus, neturinčius nieko bendra su medicina. Autorius prieš ketvirtį amžiaus sėkmingai baigė tuometinį Kauno medicinos institutą ir už savo žodžius atsako. Dar daugiau. Autorius mano, kad šalia visų kitų neurozių, psichozių ir kitokių psichinių pakrikimų galima įvardinti ir pas mus naują ligą - "stultum politicum". Tai - lotyniškai. Lietuviškai tai skambėtų maždaug taip: "politinis iškvailėjimas". Jei yra liga, tai turi būti ir gydymas. Ir, kaip minėta, naujas, šiltas ir žmogiškas požiūris į politikus ir pagrindinę jų ligą labai praverstų.
