Šiuolaikinė pasaka apie dieduką
Gyveno diedukas (kiek daug yr tokių!),
Papsėjo pypkutę laiku - nelaiku.
Mokėjo jis gražią trobelę suręst,
Norėjo jis kartais "burnelę" išmest.
Bet kartą bėda atsitiko (graudu!):
Turseno senukas, o buvo slidu!
Nukrito lazdelė... Staiga - keberiokšt! -
Pargriuvo, vargšelis, ir kojos tik triokšt!
Aptemo pasaulis, akyse tamsu...
"Nejaugi taip mirsiu? O Dieve! Baisu!"
Šliaužte šliaužia senis, vos vos, pamažu...
- Gal girtas ant kelio? Visai jau gražu! -
Galanda kūmutės piktus liežuvius, -
Dabar tai senajam kad klius, tai jau klius!..
Bet... sucypė stabdžiai. Greitoji greita,
Lyg angelo sargo laiku atsiųsta...
... Šviesi palata, tik tas skausmas klaikus,
Atsiminė, vargšas, bobutę, vaikus.
Bet guli jis dieną ir antrą, ir tris -
Kur tiek daktariukai? (Nežvelk į duris!)
Gulėtų seniokas taip lovoj ilgai -
Pamokė protingi nelaimės draugai:
- Pliek gromatą, seni, bobutei greičiau,
Kad litų atsiųstų... Ar mirti verčiau?
Keliauja laiškelis: "Bobut, paskubėk,
Medučio atvežki... Litukų įdėk..."
Suskambo variokai, pakvipo medum -
Dabar daktarų jau ne vienas, o du...
- Tu man "a" pasakyk, - suokia laumė graži,
Ne šiaip daktarytė - į mis panaši.
Ir slysta kišenėn litukų šimtai,
Bet... laukia eilės jau antrasis, antai.
Ir tas tave "gydys", lyg blezdinga šoks,
Netepsi litu - būsi šioks ir anoks...
Tiktai pinigėliai - kaip sūrus vanduo:
Kiek gersi - norėsi... Vis duok ir tik duok!
"Vėl brėžiu, bobut, antrą gromatą tau.
(O galvą taip sopa... Dievaž, nematau!)
Parduoki, pačiut, tu žalmargę turguj,
Nes greit Abraomą regėsiu danguj.
Jei tos neužteks - tu parduoki namus...
(Žinau aš, senoji, kaip tau neramu!)"
Greit tirpo litukai... (Delnai tie karšti!)
Ir dygsta mūriukai Ventos pakrašty.
Neliko karvutės, jos liūdno mū-mū,
Neliko dieduko, neliko namų...
Pro "valdišką" langą senoji, regiu,
Vis žiūri į kelią... O ašen - verkiu...
