Veik metai Policijos departamentui vadovauja naujas žmogus - prieš kelias dienas 51-ąjį gimtadienį atšventęs Vytautas GRIGARAVIČIUS. Prezidento dekretu paskirtas penkerių metų kadencijai, šalies policijos vadovas neslepia esąs kupinas jėgų ir ryžto permainoms sistemoje. Antrąkart atėjęs į šią instituciją (pirmąkart teko darbuotis generalinio komisaro pavaduotoju), V.Grigaravičius jau spėjo reorganizuoti departamentą - žymiai sumažino vien popierius vartančių ir taip pavaldinius kontroliuojančių valdininkų armiją. Policijos laukia ir kitos reformos. Apie jas, šalies kriminogeninę situaciją, aktualias problemas ir kitus dalykus V. Grigaravičius sutiko papasakoti "Akistatai".
- Pastaruoju metu nusikaltimų Lietuvoje kreivė nors ir nežymiai, tačiau kilo. O kokie buvo praėję metai?
- Jei palyginsime su užpraėjusiais, juntamas bendras nusikaltimų mažėjimas. Jei, sakykime, Latvijoje, Estijoje nusikalstamumas auga, Lietuvoje nusikaltimų sumažėjo keturiais procentais. Sumažėjo ir sunkių nusikaltimų, išžaginimų. Galime pasidžiaugti, jog sumažėjus nusikaltimų, pareigūnai jų išaiškino santykinai daugiau nei 2000 metais. Sudėtingesnė padėtis išlikusi tik Kaune, Alytuje ir ypač šiame rajone - čia ne tik įvykdoma daugiau nusikaltimų, bet pareigūnai jų mažiau ir išaiškina. Pastaruoju metu dažnai žiniasklaidos linksniuojamame Panevėžyje nusikalstamumas mažėja, o nusikaltimų išaiškinama žymiai daugiau.
Lietuvoje per praėjusius metus smarkiai išaugo tik automobilių ir gyvulių vagysčių skaičius. Šių nusikaltimų pagausėjimą, manyčiau, lemia socialinės sąlygos, didelė bedarbystė. Mašinų vagystės siejamos su padidėjusia jų paklausa Rusijoje. Neseniai teko bendrauti su kolegomis iš Baltarusijos - buvo atvažiavę kelių milicijos vadovai. Pasirodo, Baltarusijoje leidžiama registruoti automobilį, nors jo kėbulo ar variklio numeriai yra perkalti. Mat žmogus aiškina transporto priemonę nusipirkęs, turi dokumentus. Tai vėlgi paranku nusikaltėliams - žmonės perka ir abejotinus automobilius. Kiek žinau, Baltarusijoje šių įstatymų nežadama keisti. Panaši situacija ir Rusijoje: aptinkame pavogtą automobilį (kai kuriais metais buvo net šimtai tokių nustatyta), bet jei tas automobilis užregistruotas, automobilio savininkas turi kreiptis į Rusijos teismą, kuriame laukia ilga, brangiai kainuojanti procedūra. Jei teismas nustato, kad Rusijos pilietis sąžiningai įsigijo automobilį, jis jam ir paliekamas. Tai paranki terpė nusikaltėliams - šis biznis, patikrintas laiko sistemą, yra gana pelningas.
- Kaip pasikeitė centrinės policijos veikla reorganizavus departamentą?
- Pats departamentas sumažėjo 80 procentų, liko tik 129 žmonės. Prie departamento įkurti du specializuoti padaliniai praktiniam darbui. Tai jau ne valdymo institucija, tačiau kaip federalinės, respublikinės policijos pajėgos, kurių tikslas - koordinuoti komisariatų veiksmus tiriant įvairius nusikaltimus, organizuoti įvairias policines priemones, patiems tirti nusikaltimus. Kaip rodo paskutiniai įvykiai, kai nebereikia tikrinti komisariatų, rašyti pažymų, organizuojamas darbas, tiriami nusikaltimai. Pareigūnams atsirišo rankos.
Dar vienas geras bruožas tas, kad padaliniai patys valdo finansavimą - gauna savo pinigų "maišiuką", patys tuos pinigus skirsto, patys planuoja, patys juos naudoja. Nereikia eiti, prašinėti. Jie patys sau šeimininkai.
- Lietuviai bando įvairiai svarstyti nusikalstamumo padidėjimo priežastis. Keistas sutapimas - grįžus H. Daktarui iš kalėjimo, Kaune nusikalstamumo lygis šoktelėjo - vienas nužudytas, du sužeisti. Ar tai galima sieti su šio nusikaltėlių autoriteto sugrįžimu, ar tai paprasčiausias atsitiktinumas?
- Nusikalstamumo šuolis Kaune buvo ir pernai, kai H. Daktaras buvo kalėjime. Bent aš nesiečiau nusikalstamumo su H. Daktaro grįžimu. Kita vertus, Kauno nusikalstamame pasaulyje vyksta tam tikri procesai ir šio fakto nepaslėpsi. Mes stengiamės prognozuoti perspektyvą, ieškome "vaistų", būdų, kad užkirsti kelią panašiems nusikaltimams.
- Ar tai reiškia, kad Kauno nusikalstamas pasaulis persiskirsto įtakos ir veiklos zonas?
- Tai vyksta nuolatos. Nieko nėra amžino, ypač tame pasaulyje. Ten džiunglių įstatymai - kas stipresnis, kas apsukresnis. Šiandien viena "šeima" lyderiauja, o rytoj prasidės dalybos, pasigirs šūviai, sprogimai. Tai nieko nuostabaus.
- Kodėl, lyginant Vilnių su Kaunu, sostinėje nusikalstamas pasaulis ne taip aukštai kelia galvas?
- Daug kas priklauso nuo policijos darbo organizavimo, įvairių policinių priemonių, prevencinio, nematomo darbo, apie kuri visuomenė mažai arba visiškai nieko nežino. Nenorėčiau kategoriškai pabrėžti, kad Vilniaus policija dirba geriau už kolegas Kaune. Vilniuje daug daugiau policininkų, tarnybos stipresnės, galingesnės, šiam miestui skiriamas išskirtinis dėmesys.
Kita vertus, sostinėje yra šalies Kriminalinės policijos biuras, kuris nemažai operacijų atlieka vietoje. Tuo tarpu šis padalinys kitų miestų kriminogeninei situacijai dėl savo specifikos daro nedidelę įtaką - per metus į vieną rajoną tenka išvykti vos du tris kartus.
Vilniuje išlikęs patyrusių pareigūnų branduolys, Kaune labai daug perspektyvaus jaunimo, dar neturinčio įgūdžių.
- Lietuvos žiniasklaida neretai praneša apie tautiečių įvykdytus nusikaltimus Ispanijoje. Greičiausiai tai vienintelė užsienio valstybė, kur lietuvaičiai įsisiautėję nevaržomai. Panašią mintį audžia ne vien tik ispanai tvirtinantys, jog per savaitę Lietuvos piliečiai padaro apie dvidešimt trisdešimt įvairių administracinių nusižengimų bei kriminalinių nusikaltimų, bet ir liūdnas prisiminimas, kaip iš teisėsaugos rankų paspruko ilgai Interpolo ieškotas reketu kaltinamas panevėžietis A. Lazauskas. Kokie santykiai su kolegomis ispanais sieja Policijos departamentą?
- Abipusiai santykiai yra gana normalūs, keičiamasi informacija, dirbama ieškant įtariamųjų. Yra atvejų, kai su ispanais buvo atliekami bendri tyrimai. Net esame sutarę, jog keletą pareigūnų siųsime į Ispanijos policijos mokyklą, kad vėliau jie taptų ryšių karininkais tarp valstybių. Mes jau pasiūlėme Vidaus reikalų ministerijai Lietuvos ambasadoje Ispanijoje įsteigti ryšių karininkų etatus.
Nusikaltėliai sulaikomi ne tik Ispanijoje. Pernai buvo organizuotos 65 ekstradicijos iš įvairių užsienio valstybių. Daugiausia mūsų ieškomųjų užkliuvo Vokietijoje - 20 asmenų, Latvijoje - 10, Lenkijoje - 8. Baltarusijoje - 7, Čekijoje ir Rusijoje - po 5 asmenis.
Su ispanais sunkiau bendrauti, nes Ispanija toli. Nelinkęs manyti, jog šioje šalyje policija yra perdėm korumpuota - visose pasaulio šalyse korupcijos esama. Ne išimtis ir Ispanija, kaip ir Lietuva. Toks įspūdis gali susidaryti nežinant, jog šioje šalyje egzistuoja dvejopa policija - vietinė, su kuria mes kontaktų neturime, ir valstybinė. Dėl pastarosios neturiu faktų, jog ji būtų korumpuota.
- Užsiminėte apie korupciją Lietuvos policijoje. Kokiuose padaliniuose ji labiausiai išsišakojusi?
- Korupcijos lygis aukščiausias ten, kur pareigūno darbas siejamas su baudų skyrimu. Kaip bebūtų keista, tos tarnybos dažniausiai nesusijusios su eismo saugumo užtikrinimu.
Nenorėčiau sutikti, kad su nesąžiningais pareigūnais nekovojama. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienu atveju būtina kelti baudžiamąją bylą. Tam reikalingas ilgas darbas - būtina surinkti įkalčius, viską dokumentiškai įforminti, o tam neretai reikalingos didelės lėšos. Daug paprasčiau įtartiną pareigūną perkelti į kitą tarnybą, padalinį, kur jis neturės galimybės piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, arba visai atleisti iš tarnybos. Kita vertus, nemažai informacijos, įtarus policijos pareigūnus korupcija, yra siunčiama Specialiųjų tyrimų tarnybai.
- Neretai, ypač po visuomenėje rezonanso sulaukusių įvykių, kai kurių teisėsaugos institucijų pareigūnai kritiškai atsiliepia apie policijos, saugumo ir prokuratūros bendradarbiavimą, teigia, jog neretai policija bando laurus prisiskirti sau. Paskutinįkart panašias mintis teko girdėti Kiesų nužudymo byloje - neva, policija giriasi "padariusi, susekusi, išaiškinusi, sulaikiusi". Kokia būtų jūsų nuomonė?
- Nematau jokios trinties tarp įvairių tarnybų. Atvirkščiai, man malonu, kad į gerąją pusę pasikeitė ne tik kriminogeninė situacija Panevėžyje, bet ir bendradarbiavimas tarp šio miesto teisėsaugos žinybų. Antai Panevėžyje pastebėjus ilgai ieškotus nusikaltėlius R. Zamolskį bei V. Savickį, vietos saugumo, STT vadovai, mūsų neprašomi, iškart pasisiūlė konkrečiais veiksmais padėti. Kada taip seniau yra buvę? Taigi situacija pasikeitusi.
Manau, neturi būti laurų dalijimosi, neturi būti slepiama informacija, nes yra bendras reikalas.
Kalbant apie Kiesų bylą, nesiimčiau svarstyti, kieno - policijos ar prokuratūros - didesnis indėlis. Pagal Operatyvinės veikos įstatymą ir Baudžiamąjį procesą kiekviena žinyba turi dirbti savo darbą. Policija turi surasti, nustatyti įtariamųjų ratą, surinkti pirminius įkalčius, o prokuratūra visa tai turi procesiškai įforminti. Nuo prokurorų kruopštumo, pedantiškumo labai daug priklauso - jei byloje bus padaryta neleistinų klaidų, teisme visas darbas virs nieku, nusikaltėliai bus išteisinti. Kita vertus, jei policijos pareigūnai nenustatys įtariamųjų rato, prokuroras ir šimtą metų bylos neatiduos į teismą, nes nėra įtariamųjų. Taigi turi būti bendras darbas.
- Sprendžiant iš jūsų kalbos, Kiesų byloje įtariamųjų ratą nustatė policijos pareigūnai?
- Taip. Tačiau nuolat konsultavomės su prokurorais. Mes esame operatyvinio darbo profesionalai, o jie - procesinio darbo žinovai. Net ir atliekant operatyvines priemones jiems reikia numatyti, kaip visa tai bus įforminta procesiškai. Todėl daugelis mūsų slaptųjų operacijų prokurorams buvo žinomos, buvo aptariamos kai kurios detalės. Beje, neseniai sulaikytas A. Andriušaitis yra paskutinis ieškotas įtariamasis Kiesų nužudymo byloje, tačiau kiek dar bus įtariamųjų tiriant kitus "Tulpinių" gaujos nusikaltimus, parodys ateitis.
- Ar galima teigti, jog Panevėžio nusikaltėliai pastaruoju metu buvo geriausiai šalyje organizuota nusikalstama grupuotė?
- Nedrįsčiau taip teigti. Šalyje yra ne viena aktyviai veikianti grupuotė, nors savo aukų ir nežudo. Prekyba moterimis, narkotikais, automobilių vagystės - anaiptol ne naujokų, o gerai savo "amatą" išmanančių nusikaltėlių veikla. Kuriuose miestuose jos egzistuoja, bus įvardyta tada, kai jas ištiks "tulpinių" likimas.
- Tapęs departamento vadovu, turite mažiausiai penkerius metus savo planams įgyvendinti - tiek turėtų tęstis generalinio komisaro kadencija. Žinoma, jei politikai neužsimanys keisti įstatymų. Kokias permainas policijos veikloje esate numatęs?
- Vienas iš tikslų jau pasiektas - reorganizavus Policijos departamentą, atribotos praktinės ir valdymo funkcijos. Antras momentas - būtina stiprinti įvairias kriminalinės policijos pozicijas, taip pat ir vadinamojo nematomojo fronto, operatyvinių darbuotojų gretas.
Būtina pertvarkyti ir viešosios policijos darbo organizavimą. Tai nebus reorganizavimas - keisis apmokymų, kvalifikacijos kėlimo sistemos, atsisakant siauros specializacijos. Norime, kad policijos pareigūnas būtų universalus, kad išėjęs į gatvę patruliuoti galėtų atlikti visas funkcijas. Tuo tarpu dabar, sakykime, įvykus avarijai, atvykę patrulinės tarnybos pareigūnai kviečia kelių policininkus, kurie atvažiuoja gal po valandos, o gal po dviejų. Aš tai noriu išgyvendinti. Kai policininkas nebesakys, kad tas ar kitas darbas jam nepriklauso, žinosime, jog turime tikrą pareigūną.
Yra minčių ir dėl komisariatų vadovaujančiųjų pareigūnų rotacijos, skiriant juos dirbti į kitus rajonus. Tačiau čia susiduriama su buitinėmis problemomis - kiekvienas pareigūnas gyvena privatizuotame bute, o tarnybinių mes praktiškai nebeturime.
- Į Policijos departamentą atėjote dirbti antrą kartą, sugrįžote jau kaip vadovas. Ar skiriasi darbinė atmosfera? Gal pajutote sumažėjusius intrigų kamuolius?
- Apie atmosferą derėtų klausti mano pavaldinių. Mano manymu, atmosfera yra darbinga, pakankamai gera. Bent jau aš stengiuosi sudaryti sąlygas, kad taip būtų. Kita vertus, kad ir koks kolektyvas būtų, jame visko būna - ir intrigų, ir nepasitenkinimo.
- Dėkui už pokalbį.
Kalbėjosi Valdas Kvedaras
