Irenos ZUBRICKIENĖS ir Kornelijos EŽERSKYTĖS fotoreportažas
Suvalkijos miestelis Plutiškės, įsikūręs netoli automagistralės Kaunas - Marijampolė - Suvalkai, vietos gyventojus džiugina patogia geografine padėtimi: kasdienybė verda nuošaliame, neklaidžiais miškais ir išpuoselėtais kolektyviniais sodais turtingame gamtos kampelyje, nuo kurio, galima sakyti, ranka pasiekiamas ir Kaunas, ir Marijampolė. Neseniai Marijampolės apskrityje įgyvendinta savivaldos reforma pakeitė miestelio statusą - Plutiškės tapo seniūnijos centru, priklausančiu Kazlų Rūdos savivaldybei.
Pradžia - nuo duonos plutos
Šiuo metu Plutiškėse yra apie 250 gyventojų, kurių didesniąją dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės. Seniūnijai priklausančiuose dvylikoje kaimų gyvena dar per 600 žmonių. Palyginus gimstamumą ir mirštamumą, pastarasis ima viršų. Vadinasi, žmonių seniūnijoje mažėja. Prieš kurį laiką Plutiškėse veikęs vaikų darželis buvo panaikintas, kai aštuonis mažylius prižiūrėjo dvylika darbuotojų - per didelė prabanga. Dabar plutiškiečių namuose tėra apie 70 ikimokyklinio amžiaus vaikučių, dar apie 90 - jau mokyklos auklėtiniai. Bene kiekvienas, paklaustas, kodėl Plutiškėmis vadinasi jo miestelis, tuoj pat papasakos kelias gyvenvietės vardo kildinimo legendas. Populiariausia - apie vieną dėkingą Prienų bajorą. Sakoma, kad XVIII amžiaus viduryje tas turtuolis į miškingą kraštą, kuriame nuolat medžiodavo, kartu buvo pasiėmęs savo mažametę dukterį. Mergaitei atsiskyrus nuo būrio ir miške pasiklydus, bajoras iššukavęs, rodės, kiekvieną plotelį, tačiau mažylės tuokart jam nepavykę surasti. Prapuolenė atsiradusi tik po kelių dienų. Mergaitė papasakojusi, kad ją, išalkusią, sušalusią ir leisgyvę, miške aptikęs vargingos išvaizdos jaunuolis. Jis bajoraitę pavalgydinęs duonos plutele ir šitaip išgelbėjęs nuo mirties. Atsidėkodamas už sugrąžintą dukterį, 1791 metais Prienų bajoras toje klaidžioje miškavietėje pastatęs koplyčią, aplink kurią pradėję kurtis gyventojai. Šie maldos namai, 1801 metais rekonstruoti į bažnyčią, ir dabar žymi Plutiškių miestelio centrą.
Karaliauja nedarbas, bet viltis dar gyva
Didžiausia miestelio problema - nedarbas. Likvidavus žemės ūkio bendrovę, daugumai gyventojų teliko kapstytis savo ūkyje. Turimu darbu mokykloje, seniūnijoje, kultūros namuose, bibliotekoje ir ambulatorijoje tegali pasidžiaugti vos keliasdešimt tarnautojų. Apie 30 plutiškiečių kas rytą išvyksta į Kazlų Rūdą, Sasnavą, Marijampolę, Kauną, Prienus - jų darbovietės ten. Opi problema - įmonių skolos gyventojams už pieną, mėsą, bulves, runkelius. Žmones dar gelbsti socialinės pašalpos - per mėnesį jų išmokama apie 9 000 litų. Seniūnas Arūnas Arlauskas sakė, kad pastaruoju metu ne vieno plutiškiečio uždirbti pinigai, net nepasiekę jo piniginės, tiesiai iš darbdavio keliauja į parduotuvės sąskaitą - šitiek per mėnesį žmonės būna jai įsiskolinę. Anot vienos pardavėjos, net ir degtinės, pabrangusios, dabar perkama mažiau: valstybinio gėrimo ant stalo dedamas tik pirmas butelis, o paskui - pilstuko. Vietos gyventojai tvirtino, kad vien netolimame nuo Plutiškių Subačiškių kaime yra šeši pilstuko "taškai", kuriuose puslitris svaigalų tekainuoja keturis penkis litus. Plutiškės nėra degradavęs kaimas: čia nėra benamių, prasigėrusių piliečių, nėra ir skriaudžiamų, nuolat neprižiūrimų vaikų. Tėra apgailėtina padėtis - savo suaugusius vaikus ir anūkus neretai išlaiko pensininkai tėvai.
Ir skurdas, ir spindesys - kaimynai
Viena iš gražiausių sodybų Plutiškių centre, iš tolo šviečianti baltumu ir išduodanti tvarkingus bei rūpestingus šeimininkus, - Felicijos ir Justino Venckevičių. Anot seniūno, kaimo šviesuolių, niekuomet neatsisakančių padėti, nesitaikstančių su negerovėmis, randančių laiko dalyvauti ne vien seniūnijoje žinomo ir pripažinto Plutiškių etnografinio ansamblio "Vabalkšnė" veikloje. Vaikus užauginę Kaune sutuoktiniai prieš devynerius metus sugrįžo į Justino tėviškę, atstatė ją iš pamatų ir pradėjo ūkininkauti. Šmaikštaus žodžio kišenėje neieškantis, bet šiaip gana santūrus vyras sakė, kad "į namus parvarė meilė žemei". Deja, žemė turbūt nemyli ūkininkaujančiųjų - neatsiperka triūsas ir lėšos, į ją sudėtos. Ūkininkas apgailestavo, kad dabar daug tinginių ir bambeklių - pasamdyti ne kiekvieno darbo imasi, "triūsdami tesvajoja apie butelį, negaili jam pinigų ir žino, kur dar kitą gauti".
Netoli nuo Venckevičių gyvena tokia vieniša pensininkė Vitalija Gudaitytė (77 m.). Jos namelis tapęs savotiška kliūtimi daugeliui praeivių. Bene 60 metų čia gyvenanti senutė sakė pastaraisiais metais per ašaras kelio nematanti. Pačiame miestelio centre, ant kelio posūkio, pastatyta jos trobelė - nelaimių ir pikta linkinčiųjų auka. Kitados buvo traktorius į ją įvažiavęs. Dabar Vitalijos namuką pamėgę paaugliai. Eidami iš mokyklos, kol stovi stotelėje ir laukia autobuso, vienišos moteriškės pastogę būtinai turi apmėtyti grumstais, sniego gniūžtėmis ar akmenimis, pasityčioti iš laukan išėjusios senutės. Moters problemą žino ir seniūnas, ir apylinkės inspektorius, tačiau apsaugoti jos nepavyksta.
Mokyklos suole - septyniolikmetė mama
Nors gyventojų skaičius Plutiškėse mažėja, iki šiol čia dar pavyko išsaugoti vidurinę mokyklą, kurią lanko apie 300 moksleivių iš seniūnijos centro ir aplinkinių kaimų. Anot mokyklos direktorės Irenos Kašauskienės, kasdienybę dusina tos pačios problemos, kaip ir kituose kaimuose: mokinių ir mokytojų nešildo itin taupomas kuras, "baigiasi" vaikus po kaimus vežiojančio mokyklos autobuso ratai, skursta šeimos. Visos šios bėdos vis dėlto netrukdo gyvenimui skubėti į priekį: jaunimas prakaituoja naktinio krepšinio turnyre kartu su savo tėvais ar giminaičiais, šėlsta pramoginiuose renginiuose, išgyvena pirmąją meilę. Štai vienuoliktokė Kristina, gabi ir darbšti mokinė, sėdėdama pamokose, dažnai mintimis nuklysta į namus, kur nė keturiasdešimties dar neturinti jos motina iki pietų prižiūri beveik dešimties mėnesių Kristinos sūnelį Simoną. Kartu gyvena ir vaikelio tėvas Darius (19 m.), tačiau pora tuoktis neskuba. Klasės draugai mamytę moksleivę mėgsta, gerbia, neužgaulioja ir pirštais nebado. Kartais vaikinai taikiai prataria: "Tu dabar patyrusi". Kartais mokytojai pataria nesinervinti, kad sūneliui neatsilieptų. Kristina džiaugiasi, kad mokytojai jos nepasmerkė - veronikų laikai praėjo. Tik pačiai labai nelengva: po pamokų vienoj rankoj knyga, kitoj - migdomas Simonas. Jaunoji mamytė pamokas neretai ruošia naktį, kai sūnelis nurimsta.
Pagimdė ir keturiolikmetė
Turbūt sėslesnis gyvenimas dabar jau laukia tik keturias klases tebaigusios keturiolikmetės Jurgos iš Subačiškių kaimo. Mergina augina neseniai gimusią dukrelę. Jurga pasakojo apie savo gyvenimą, kurį nesidrovėdama vadino "vargo vakariene". Ji anksti likusi be tėvo (žuvęs), mokslus metusi penktoje klasėje. Seniai motina parvedė patėvį. Dabar dviejuose turimuose šeimos kambarėliuose - septynios burnos. Tėvai - ne patys pavyzdingiausi žmonės, tad ir Jurgos su dukrele kasdienybę retkarčiais stebės svetima akis - seniūnijos ir vaikų teisių apsaugos darbuotojai. Mažesnįjį brolį auginusi Jurga savo kūdikėlio nesibaido - sakė viską mokanti. Vieniša motina ji tapo po to, kai išsiskyrė su aštuoniolikmečiu draugu, turbūt ir šiandien dar nežinančiu, kad jis jau tėvas.
Anksti į motinystę įžengusios Jurgos nebaugina ir daugiavaikės šeimos, kokių Plutiškėse yra apie 30, ateitis. Pavyzdys jai - kaimynų Jolantos (24 m.) ir Daliaus (27 m.) Kereišų šeima, auginanti kas porą metų gimusius tris vaikučius. Abu bedarbiai, turi savo ūkį, turi dviejų kambarių nuosavą butą ir kas mėnesį garantuotas tik 218 litų pajamas. Bet gyvena tvarkingai, nes abu nori taip gyventi.
Ūkininkus garsina naminė duona
Nuo seniūnijos centro nutolusiame Elniakalnio kaime gyvena tokie ūkininkai Marija (65 m.) ir Albinas (66 m.) Venclovos. Įdomu, kad jie - vieninteliai šio kaimo gyventojai. Savivaldos reforma palietė sutuoktinių nuosavybę - anot Albino, kažkas tik perbraukė žemėlapį, ir šeimos "pasaulį" pasidalino dvi seniūnijos: ūkininko pastatai priklauso Plutiškėms, o žemės - Sasnavai. Kai prireikia kokius "valdiškus reikalus" tvarkyti, tenka grūstis dabar jau dviejų seniūnijų koridoriuose.
Keturis vaikus užauginę Venclovos - Elniakalnio senbuviai. Bene 40 metų jų pavardę ir ūkį garsina šiuose namuose kepama duona. Svetimiems Venclovos nekepa - tik sau. Marija, šio amato išmokusi iš savo mamos, prie duonkepės pastovi vos porą kartų per mėnesį, ir dviejų didelių kepalų duonos namiškiams netrūksta. Jeigu važinėtų duonos pirktis į Plutiškes, skaičiavo, išeitų kur kas brangiau. Be to, naminė duona kur kas skanesnė.
Savo vienkiemio Albinas nelaiko užkampiu - nei radijas uždraustas, nei televizija, yra telefonas, pamėgti laikraščiai. Žmogus tikino nežinąs, kas yra vienatvė, kai šalia - įvairiausiais garsais ir gėrybėmis turtingas miškas. Nevilioja Venclovų ir visokios palangos, iš kurių, anot Albino, tik ligų galima parsivežti. Nuolat gyventi mieste ūkininkas neprigytų - jam maža teritorijos. Penkiolikos hektarų ūkį ir nemažai galvijų bei technikos turintis A. Venclova įsitikinęs, kad gyvenimo gerovė kaime ateina kartu su patirtimi, išlavinta nuovoka ir meile žemei. Jokių konsultantų esą nereikia - tik supratingai žiūrėti į žemę ir studijuoti, ko jai stinga. Ūkininkui tik apmaudu, kad jaunimas bėga nuo žemės. Savo ūkį Albinas planuoja patikėti vienam iš savo vaikų - tam, kuris ilgiausiai namuose gyvens ir daugiausia dirbs. Žmogus viliasi, kad Lietuvoje dar bus geresni laikai.
