Aklas miestas
Apsakymas
Prie jo neįprasi. Ir nepritapsi. Net jeigu čia būtum gimęs. Kur bepasisuksi, dvokia. Esi svetimas. Nesiartink!
Juoda upė it milžiniškas smauglys, atšliaužęs nežinia iš kokio pasaulio, šį miestą laikė suspaudęs savo glėbyje. Jis blaškėsi, todėl ir dvokė. Smarvė lyg rūkas užpildė visas gatves, skverus, aikštes, turbūt kiekvieną namą ir žmones, kurie tame name gyveno. Smarvė smelkėsi pro kiekvieną langų, durų, balkonų plyšį. Ją galėjai ne tik užuosti, bet ir regėti. Ji priminė aitrų benzolo tvaiką. Gal taip yra iš tiesų? Kieme daugybė automobilių. Tokia daugybė, kad jau nebeišsitenka aikštelėje, užgrobė vaikų plotelį, susitraukusį žemės lopinėlį, su keliais varganais medeliais, priartėjo prie palangių pikti, it išbadėję šunys apnuogino savo nasrus. Čia ne sudegusio benzino ar dujų kvapas, kurį išvemia šios pabaisos. Kažkas daugiau. Daugiau. Besiartinant vidurdieniui, šios šlykščios būtybės riaumodamos išsislapsto arba subėga draugėn toliau nuo šio namo. Kiemas tada ištuštėja, bet smarvė pasilieka. Šlykšti ir karti bjaurastis prilimpa prie gomurio, gniaužia kvapą, kol ją nuplauni skysčiais ar aitriu cigaretės dūmu. Tos pačios cigaretės, kurią išsitrauki iš žvilgančio dailaus pakelio su gailiu užrašu, jog Sveikatos apsaugos ministerija įspėja: jei rūkysi, padvėsi nuo vėžio arba (geriausiu atveju) sustos širdis, jau nekalbant apie tai, kad tu, kaip ir tas milžiniškas smauglys, savo šlykščiu dvoku nuodysi šį pasaulį. O gal tas dvokas atšliaužia iš didžiulio tamsaus parko, kur neprasiskverbia saulės spinduliai? Net dieną jis tamsus, atgrasus, tarsi medžiai būtų ne žali, o juodi, išaugę ir išsikeroję iš žemės įsčių, kur tiek neapykantos, tulžies, pavydo, o gal ir baimės, kuri užplūdo šį pasaulį. Kas garantuos, kad, praeidamas pro tokią vietą, nebūsi apiplėštas ar sumuštas net dieną. Ten gi narkomanų ir banditų buveinė. Iš ten jie puola praeivius, kokį senuką ar senutę, su krepšeliu iš parduotuvės skubančius namo. Naktį ten aidi pikti žodžiai ir girtos dainos. Iš tamsos šie garsai atšliaužia kaip ir smarvė - sudvasinti, atgrasūs, pikti, susilieję su tamsos pasauliu, tarsi priklausytų ne žmonėms, o visus gąsdinančioms piktoms būtybėms. Į tas valdas net policija kojos nekelia. Ten juodi medžiai, tankūs brūzgynai, susilieję su tamsa ir šiuo bjauriu, svetimu pasauliu, kuriam jau daug metų esi nereikalingas.
Nuo stotelės, kurią apšviečia neoninė lempa, siauras takelis dingsta tamsoje. Naktį čia neužklys joks policijos patrulis. Jie vaikšto toliau, kur šviesu, miesto centre. Ir po du. Ginkluoti, su racijom. Sako, greitai ne tik miesto kryžkelėse, bet ir prie kiekvieno namo bus televizijos kameros. Jos atbaidys plėšikus, vagis. Bet, žinoma, tai - pasakos. Jos baisios, tačiau su laiminga pabaiga.
Baugu praeiti pro prabangų automobilį. O jei sprogs? Baugu, kai tokia bomba po langais. Ji ne tik namą, bet ir visą kvartalą pavers griuvėsiais. Zakarijas jau buvo sumanęs, kaip nuo šios grėsmės saugotis. Turguje nusipirko dešimt litrų aviacinio benzino. Sako, jis labai gerai dega ir jį sunku užgesinti. Norėjo vieną gražią naktį šiuo benzinu aplieti automobilius ir padegti, kad niekad daugiau po langais nestovėtų, bet va... nelaimė, kažkas įsilaužė į sandėlį ir bakelį pavogė: išlaužė duris, spyną nuplėšė, o atėjęs policininkas labai ramiai paaiškino, jog čia - menki nuostoliai. Dabar vagia milijonus, bankus išgrobsto, bendroves, o žmonės net piketuoja, badauja, bet vis tiek savo teisybės nesuranda, o jei ir suranda, ji pasirodo tokia menka, niekam nereikalinga, kad iš tos nevilties nors pasikark! Patarė kartu su kaimynais įsirengti signalizaciją. Nedaug kainuos - tik kelis šimtus litų, o kas mėnesį - dar po penkiasdešimt. Paliko net adresą, kur kreiptis. Bet iš kur tie pinigai? Kas juos duos, jei gyveni iš varganos pensijos, o prie darbo biržos durų - tūkstančiai nelaimėlių? Iš kur tas darbas? Sako, kurk verslą. Kokį verslą, velniai griebtų, kai giltinė su dalgiu į duris beldžiasi?! Sako, saugi kaimynystė - žiūrėkit vienas kitą, saugokit. O ką čia prisaugosi, jei aplink tiek amaro. Jau tris kaimynus apvogė. Dieną... Duris išlaužė... Ir niekas negirdėjo, niekas nematė. Vėl atėjo tas pats policininkas, pasisukinėjo, paguodė, jog tikrai daug vagių priviso, ir iškurnėjo. Kai tuos vagis sugaus, praneš. Jau pusmetis praėjo - nei labas, nei sudie. O ką tie plėšikai puola? Tik silpną, bejėgį, kuris negali apsiginti. Pajudintų jie kokį turčių, iškart sužinotų, kur vėjai švilpauja. Gal ir policijos neprisireiktų - vietoje paklotų. Be jokio teismo. Pykšt į kaktą, ir po baliaus - kur lendi, svolačiau?! Bet ne, tas policininkas tada taip ir pasakė: "Nebūtinai koks banditas ar plėšikas brausis. Kiekvieno žmogaus taip iš karto ir nežudysi. Taip, suprantu... Būtinoji gintis, bet ir čia viską gerai pasverk, kaip ir kas puola. Vietoj pagalio šakių neatstatysi. O jei jo tuščios kišenės? Jokio ginklo?"
Bet argi taip būna? Visi banditai ir plėšikai ginkluoti. Ar daug tie banditėliai ir gatvių bernai ginklų sunešė? Gal tik vienas kitas... Vadinasi, ginklų liko. O čia dar ta amnestija, kad ją griausmas! Šimtai plėšikų, banditų, vagių į laisvę išėjo. Kalėjimuose bus daugiau vietos. Bet ar ilgam? Vėl tie žvėrys siaučia. Va čia, tik už kvartalo, banką apiplėšė. Dieną atėjo trys kaukėtieji, patrankas atstatė, šen pinigus! Penkiasdešimt tūkstančių litų pagrobė. Policijos būrys per dvi minutes atlėkė. O tiems banditams užteko minutės, kad dingtų iš akių. Tokie jau laikai! Sako, bandito nuo doro žmogaus neatskirsi. Net dieną kaip į vandenį prapuola. Kaip ir tie juodi medžiai ar krūmai. Nakties tamsa pasaulį užgulė, skradžiai žemėn viskas prasmego. Ką ten įžiūrėsi? Taip ir su plėšikais. Niekas jų nemato, niekas jų nepažįsta. O jie visgi kažkur gyvena, velniai griebtų! Šeimas turi, tėvus... vaikus... Žmonės kaip žmonės... Bet kodėl jie lyg vaiduokliai? Pasivaideno ir pradingo. Gal tą banditą, plėšiką ar vagį kasdien sutinki, bet jo nematai, ant kaktos juk neparašyta, kas jis. Tas pats Dievo atvaizdas: žmogus kaip žmogus. Matyt, šis paveikslas ir apgauna. Vaikai nežino, kas jų tėvas ar motina, o seneliai lyg jau ir priekvaišiai, mažai ką tesuvokia, kokiu keliu pasuko anūkėliai, kur jie dingsta, ką veikia. Sako, vagys bijo šviesos... Nė velnio jie nebijo! Įžūliai į namus braunasi. O gal namiškiai ir žino, kokiais keliais jų atžalos vaikšto. Žino, bet tyli. Lyg nemato, kaip svetimi pinigai ar daiktai atkeliauja. Laimina smurtą. Dieve, geriau jau mirtis negu toks gyvenimas. Niekam nerūpi, kaip gyveni - atseit privatus gyvenimas! Vos pasislėpei už sienų, kapec! Atstokit! Čia mano daržas, mano tvirtovė! Banditus ir plėšikus, vagis ir prostitutes policija gaudo. Jie už tai algą gauna... Bet pala, pala, kaip tas policininkas sakė... A?.. Policija socialinių garantijų nesukuria, Darbo biržai nevadovauja, darbu neaprūpina. Ji visada sugrįžta į vakarykštę dieną, o nusikaltėlį pasigauna iš ateities. Visų plėšikų ir vagių neišgaudysi. Ir neperauklėsi. Jau trečią tūkstantmetį kartojam dešimt Dievo įsakymų, o kas šiame pasaulyje pasikeitė? Sumažėjo nusikaltimų, nelaimių? Taip, jis teisus. Viskas po senovei. Gal taip ir liks. Jei pats neapsiginsi, tai ir Dievas neapgins. Bet, matyt, ir policija nekalta? Smerk ją ar kaltink, bet be jos irgi neapsieisi. Ramiau, kai pamatai policininką. Tegu jis ir šleivas, ir kreivas, bet vis tiek policininkas. Jis visada nori žmogui padėti, bet nelabai sekasi. Žmonės nuo jo bėga lyg nuo vilko. O jis juk ne vilkas. Va, tik užvakar tokią jauną policininkę per televiziją parodė, beveik vaikelis, o banditą sulaikė. Tas nespėjo net žioptelėti, kai metaliniai antrankiai riešus suspaudė. Arba va tas Kriminalinės policijos komisaras, kurį banditai norėjo nušauti. Žmogus net prieš visą tautą apsiverkė, kaip jis tą savo darbą myli. Atsistatydino... Mažai moka... Bet, atrodo, gražiai gyvena... Namas dviejų aukštų... Su valdžia nesutaria. Žmogiškas, todėl ir nesutaria.
Zakarijas vartosi ir vis negali užmigti. Piktos mintys užpuolė. Lyg širšės. Net galva kaista. Atsikėlęs nulinguoja į virtuvę, užsirūko. Bet kas čia? Gal pasigirdo? Ne... Kažkas įkyriai skambina... Ko? Avarinė! Elektra dingo, duok raktą nuo rūsio, ten skydinė... Dar ko? Raktą nuo rūsio... Ten ir be rakto prasibrauna. Elektra dingo! Meluoja žaltys! Elektra ir laiptinėj, ir name. Jau po vidurnakčio, sekmadienis... Dieve, kam naktį elektra ir kas iškvietė avarinę? Kas? Niekas... Žinoma, niekas. Ir dar sekmadienį, po vidurnakčio. Kodėl jis neskambina kitiems kaimynams? Kodėl? Taip, aišku. Patiko! Dukart rūsį apvogė, sykį namus apiplėšė... Patiko! Sužinojo, kaip pensininkas gyvena. Elektrikas, kad jį griausmas! O kur asmens kortelė? Nėra... Lyg ir tos avarinės mašinos kieme nematyti. Kur ji dingo? O gal jos ir nebuvo? Palaukit, sako Zakarijas. Nuėjęs prie telefono, surenka avarinės tarnybos numerį: ar kas kvietė avarinę tarnybą į Angelų gatvę? Na prie šimtas trisdešimt aštunto namo dėl elektros? Ne, pone, nekvietė. Nekvaršinkit galvos! Jei apspangot, išsipagiriokit. Ir nusviedė telefono ragelį. Va tau, bobut, ir devintinės! Niekas nekvietė, o tas mulkis reikalauja rakto nuo rūsio. Nuo durų nesitraukia. Ne rakto jam reikia, o kad atsivertų durys. Tada šmaukšt - koja į tarpdurį ir seniui už gerklės. Kur pinigai, žalty? Dieve, kokie pinigai? Ar tie kruvini centai tavo, šikniau! Tu juos uždirbai? Ar tavo tas televizorius? Gal tu tas pats plėšikas, kurio vis tebeieško ir nesuranda policija? Paskutinius penkis šimtus tada išnešė. Prapuolė karstas, o su juo - ir laidotuvių kostiumas, baltiniai, batai. Patiko! Nauji, su etiketėm. Bet įžūlus, rupūžė! Nė per žingsnį nuo durų. O tada? Tada, Dieve, diena buvo. Iš turgaus grįžo. Kiekgi ten užtruko? Valandą, ne daugiau. Ir visi namai lyg viesului praūžus. Durys taip subjaurotos, kad net ant vyrių nesilaiko. Naujos, pusantro tūkstančio litų su visom spynom kainavo. Kaimynai sušelpė. Kas kiek galėjo, tas tiek ir davė. Dar iki šiol skola širdį slegia. O iš ko atiduot? Nebent atidirbtum, bet kam senio paslaugos, kai vos kruti. Kiek paskolino, tiek ir atiduok.
Tada buvo diena, o dabar - naktis. Tamsi ir baugi. Nuo durų nesitraukia. Vėl skambina. O kaimynai miega. Miega! Ir policija nevažiuoja. Naktis. Praeitą sykį laida per televiziją buvo. Benzino neduoda. Visi policijos automobiliai lyg prirakinti. Gal ir neprisiskambinsi - telefonai atjungti. Kaip visus, taip ir juos mokesčiais apdėjo. Sužlugdys policiją, o jau paskui prasidės suirutė. Tikras pragaras užvirs!
Zakarijas atrakina vienas duris, kitas, bet vos tik jas praveria, jam į veidą bloškia alkoholio tvaikas. Tas įsibrovėlis nespėja net atšokti, kai jam ant galvos nusileidžia kirvis. Džiakt! Dar bando tvertis už sienos, sumosuoja rankom ir išvertęs akis sudrimba ant grindų. Zakarijas į jo striukės kišenę įbruka didžiulį medžioklinį peilį, paskui kūną nutempia į liftą, nuspaudžia pirmojo aukšto mygtuką, liftas bildėdamas per visus aukštus pasileidžia žemyn. Zakarijas išvalo kraujo dėmes ir apsidairo. Rodos, tylu. Niekas nepabudo. Duris vėl užrakina dviem spynom, o į staktą atremia kirvį. Sugrįžęs į virtuvę atsisėda prie lango, užsirūko ir žiūri į miesto žiburius. Tūkstančiai akių iš baimės markstosi. Daugybė akių, kurios nieko šitame pasaulyje nemato. Šis miestas aklas. Kurčias ir bežadis, kaip ir visas pasaulis. Kaip ir visas pasaulis!
Zakarijas rankomis suspaudžia smilkinius ir pasikūkčiodamas graudžiai pravirksta. Aklas miestas, mano Dieve! Aklas!
