Konkurencija yra vienas svarbiausių pažangos variklių. Tačiau Lietuvos politikoje taip būna ne visada. Kaip tik konkurencija gali tiek pražudyti dabartinę valdančiąją daugumą, tiek ir ją išsaugoti

Praėjusi savaitė itin ryškiai parodė, kad pragmatinio siekio paimti valdžią suburta koalicija eižėja per pačias siūles.

Jau nuo pirmųjų žingsnių socdemų, darbiečių, soclibų ir valstiečių atstovai Vyriausybės vežimą traukia į skirtingas puses.

Vieną dieną žemės ūkio ministrė valstietė Kazimira Prunskienė piešia rožinę svajonę apie branduolinį reaktorių. Kitą dieną premjeras socdemas Algirdas Brazauskas ir darbietis ūkio ministras Viktoras Uspaskichas daužo ją į šipulius. Esą Lietuvos valdžia tokioms statyboms pinigų neduos ir palankesnėmis kainomis naujajame reaktoriuje pagamintos elektros nepirks.

Socialdemokratai užsimoja valstybės kontrolieriumi padaryti ištikimą socdemų nomenklatūros karį, skandalingai pagarsėjusį vidaus reikalų eksministrą Juozą Bernatonį. Tuo tarpu Seimas triuškinama balsų persvara patvirtina dešiniųjų pažiūrų prezidento Valdo Adamkaus kandidatę. Balsavimo rezultatai jau tarytum leistų suabejoti, kokia Vyriausybė valdo Lietuvą: daugumos ar mažumos?

Darbiečiai skandina socialdemokrato finansų ministro Algirdo Butkevičiaus iniciatyvą įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Šios partijos deleguotas parlamentinio Biudžeto ir finansų komiteto vadovas Jonas Lionginas tiesiai pripažįsta, kad tikimybės, jog toks mokestis atsiras jau kitąmet, kaip norėtų socdemas, beveik nėra. Tai esą ir brangiai kainuotų, ir, anot darbiečio, būtų socialiai neteisinga.

REKLAMA

Butkevičius norėtų apmokestinti automobilių naudotojus. O Lionginas tvirtina, kad taip būtų nuskriausti provincijos gyventojai, retai keliaujantys geriausiais keliais, kuriuos ir išlaikyti yra brangiausia. Vietoj to jis ragina įvesti rinkliavas važinėjantiems automagistralėmis vairuotojams.

Premjeras socdemų lyderis Brazauskas jau seniai nerimsta, kaip čia pagausinus biudžetą ir perskirsčius kuo didesnę bendrojo vidaus produkto dalį. Darbiečių vadovas Uspaskichas koalicijos partneriui rėžia - reikia ne naujus mokesčius svarstyti, o mažiau švaistyti. Kiek keista tai girdėti iš politiko, prieš rinkimus žadėjusio atvesti Lietuvą vos ne į rojų. Tačiau tokie žodžiai - toli gražu ne žvirbliai. Išskridę gali ir didesnėliu gyviu nei jautis sugrįžti. Ypač jei galutinai supykdys ir taip nuolat erzinamą Lietuvos stabilumo garantą.

Ūkio ministras Uspaskichas pateikė dar vieną akibrokštą: ūmai ėmė ir nusprendė, kad niekas daugiau nebegalės prašyti Europos Sąjungos lėšų. Esą prašymų gauta per daug, o pinigų visiems neužteks. Tokio sprendimo šokiruotas socdemas finansų ministras Butkevičius pagrasino atimti iš darbiečio teisę skirstyti Europos lėšas.

Ką gi, valdžios briedis, atrodo, nebėra toks jau didelis, kad jo užtektų visiems koalicijos vilkams.

Tiesa, geriausiai suvienija bendras priešas. Bet kurgi dabar tokį rasi?

Prezidentas Adamkus ne kartą išmintingai naudojosi ir kairės, ir dešinės partijų nesutarimais. Bet tik tiek. Tapti nomenklatūrai pavojingu politiku jam neleido ir neleis prezidentūrėlės - aibė patarėjų, besirūpinančių, ką veiks pasibaigus šalies vadovo kadencijai.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų