Visi Europos miestai atrodo kaip Ryga. Briuselis irgi ne išimtis. Išskyrus, žinoma, Europarlamento rūmus. Iš išorės. Viduje - ir vėl Ryga.
Jau vestibiulyje mus pasitinka menas: kažkas kabina fotografijų parodą. Gal kokį šimtą nuogų nėščių moterų fotografijų. Paroda dar nebaigta kabinti, o įspūdis jau pritrenkiantis, švelniai tariant. Tų nėščiųjų tiek daug ir jos tokios nuogos, kad kažkaip... verčia susimąstyti. Prisimenate, kai Palangos pliažą užplūsdavo masė boružėlių? Šiaip gražios jos ir naudingos, ir visa kita, bet kai tiek daug...
Aš visada ištroškusi informacijos, todėl užgriebiu pakvietimą į parodos atidarymą. Visai ir nestebina, kad ant jo - taip pat nuoga nėščioji. Atverčiu antrą pusę - ir netikiu savo akimis! Nors, kita vertus, kas gi dar galėtų surengti tokią įspūdingą parodą pačiame Europarlamente? Be abejo - Lietuva. Sesė tautų brolijoj, kaip anksčiau sakydavo, - o dabar ir vėl galės sakyti.
Man be galo malonu. Tiesiog didžiuojuosi savo tėvynainiais. Iškart prisimenu, kaip gerai mūsų diplomatinės įstaigos sugeba pristatyti užsieniui Lietuvos meną. Ypač vaizduojamąjį. Kaip puikiai išnaudoja progą garsinti Lietuvą propaguodami pačią progresyviausią jos šiandieninės kultūros dalį. Kokiu subtiliu skoniu, žiniomis, menine nuojauta ir šiuolaikiškumu pasižymi Lietuvos diplomatai, jų žmonos, kurios visuomet, kad nebūtų nuobodu, prisiima meno patronių vaidmenį, bei ekonomikos mokslus (geriausiu atveju) baigusios ir Užsienio reikalų ministerijoje įvairiais keliais karjerą padariusios mergaitės, kurioms visuomet primetamos dar ir “kultūros atašė” pareigos. (Jau vien tokios Pabarškaitės istorija ko buvo verta!) Prisimenu, kaip vieno garsaus diplomato žmona per vieną puikios parodos atidarymą ambasadoje man sakė: “Aš tai šitų menininkų anksčiau nežinojau, bet žinot, mūsų draugas sveikatos apsaugos ministras parekomendavo - jis turi keletą nusipirkęs”.
Be abejo, kitą dieną ateinu į atidarymą. Juk atidarymai tam ir skirti, kad galėtum įdėmiau apžiūrėti parodą. Paimu dar ir kalendorėlį su nėščiąja, nes dalija už dyką. Antroje pusėje - menininko pavardė ir užrašas: “Meninė fotografija, nėštumai, gimdymai, aktai, portretai”. Ir telefono numeris. Įsidedu į rankinuką. Jei teks netikėtai gimdyti, jau bus kam paskambinti.
Vaizdas:Visų pirma krinta į akis tai, kad fotografijų mažoje vestibiulio užuolankoje baisiai daug - produktyvus fotomenininkas aiškiai nepanoro nuskriausti nė vieno savo kūrinio, išplėšdamas jį iš žiūrovų akių. Tie kūriniai per visas įmanomas sienas sukabinti dviem trim aukštais ir taip arti vienas kito, kad liečiasi kraštais. O tie, kurie netilpo pakabinti, tiesiog sustatyti ant grindų ir atremti į sieną. Apžiūriu fotografijų turinį. Dauguma nėščiųjų nuogos, dažnai tam tikrose vietose pridengtos tuo pačiu fotografo studijoje buvusiu atlasinio audinio gabalu. Maždaug pusė visų moterų užfiksuotos su vyrais (ar tokia mūsų statistika?). Tačiau vyrai yra gavę privilegiją fotografuotis su (savais) drabužiais. Į drobulę jų niekas nesuko. Jie šalia tų nėščių nuogalių atrodo keistokai. Ogi žiū - vienos vyras irgi nuogas. Atrodo dar keisčiau. Bet čia prasideda oficialioji dalis ir vaizdą papildo tekstas.
Tekstas:Pirmas prakalbą sako reikšmingas ir solidus Lietuvos Respublikos atstovas. Kaip jam atrodo - anglų kalba. Bet tokia, kurią gali suprasti tik lietuvis, gerai nujaučiantis, ką kalbėtojas nori pasakyti. Nemokantys lietuviškai, kurių Europarlamente irgi yra, nelabai supranta, ar jis juos kažkur kviečia, ar prašo, kad jie jį pakviestų. Po to žodis suteikiamas fotomenininkui. Šis mažiau pasitiki savo anglų kalbos žiniomis, todėl kalba lietuviškai, o vertėjas verčia. Ir tada pasirodo, kad vertėjas irgi nemoka anglų kalbos! Na, moka šiek tiek, maždaug kaip penktoje klasėje. Bet na ir kas? Ir jis, ir tas pirmasis kalbėtojas - svarbūs žmonės, veda derybas už visą tautą. Jeigu kas nesupranta, ką jie nori pasakyti, tai nesupratusiųjų problema. O jei kam iškyla klausimas, kaip ir kodėl jie čia pateko, tai atsakymas paprastas, - jie yra kitų svarbių žmonių draugai arba sūnėnai. O tai didelis privalumas.
Jeigu susinervinote, tai nesinervinkite. Štai vokiečiai antro aukšto koridoriuje, pakeliui į restoraną, iškabino karvių fotografijų parodą. Gal kokį penkiasdešimt karvių - daugiausia profiliu, tačiau keletas ir “en face”. Bet, kita vertus, vokiečiai, bent jau Europarlamento darbuotojai, moka kalbėti angliškai - nors ir nenori.
