Sigitas STASAITIS
Sovietmečiu dūsaudavome: "O, kad kas išleistų į Vakarus!" Paradoksas - tais laikais pažiūrėti Paryžiaus ar Londono, parsivežti džinsų bei kalkuliatorių būtų puolęs kas antras, o šiandien, kai laikraščiai mirgėte mirga kvietimais į keliones, dažnos atšaukiamos - nesurenka nė pusės autobuso turistų. Vieni bėdojasi, kad per brangu, antri sako biją žūti Lenkijoje. Norėdami įsitikinti, kaip yra iš tikro, susiradome pigią kelionę į Šveicariją ir Austriją ir nuvažiavome. Iš pirmųjų lūpų galite išgirsti, ne tik dėl ko Lenkijoje žūsta mūsų turistai, bet ir daug kitokių linksmybių: dėl ko mūsų turistams pučia vidurius, kaip mes nuėdėme kukurūzų lauką bei šveicarams pademonstravome lietuvišką striptizą.
Į kelionę iš Kauno išvykome prestižiniu dviejų aukštų autobusu "Neoplan". Tiesa, gal prestižinis jis ir buvo prieš kokius 20 metų, o dabar toks senas, kad per lietų varva stogas. Atrodė, kad kelionių agentūros reklaminiai užrašai ant mašinos šonų užklijuoti tam, kad pridengtų senų avarijų žymes bei rūdžių židinius. Užtat vairuotojai Algis su Raimundu, garbanotasis gidas (tuoj gavęs Mozės pravardę) - aukščiausio lygio. Pasipuošę baltais marškinėliais, pasirišę kaklaraiščius jie buvo tokie paslaugūs ir mandagūs, jog nublanko visos rūdys ir kitos bėdos.
Į kelionės už 530 litų sąmatą maitinimas, aišku, niekaip "neįsipašo", todėl visi buvo įspėti pasiimti maisto. Nieko keista, jog daugelis atsitempė už save didesnes rankines.
Praktiškai visos lietuviškos kelionės prasideda nuo to paties - dar autobusui nespėjus pajudėti, atkemšami buteliai - "reikia nuimti stresą bei susipažinti", tad taurelė keliauja ratu. Tai - netrumpas procesas. Neretai trunka tiek, kiek visa kelionė, nors teko girdėti buvus grupių, kurios pagirtauti susibėgo net ir po kelionės. Grįžtant Mozė džiaugėsi, kad mūsų grupė (daugiausia vyko moterys ir pensininkai) gėrė labai saikingai, niekas net neprivėmė autobuso. O paprastai autobuso gale įsitaiso keli tipai ir taip maukia, lyg būtų ištrūkę iš nelaisvės Sacharos dykumoje. Autobusui atriedėjus į kokį miestą apspangėliai draugų išnešami nufotografuoti prie vietinės bažnyčios ar fontano - jie namie išsiblaivę iš nuotraukų ir sužino, kur lankėsi.
Bėda tik tokia, kad daugelis mūsų nežinojome, jog rankinių bagažo skyrius yra prie pat autobuso variklio, kur - tikras pragaras. Jau pirmąją kelionės naktį ištirpo rūkytų dešrų spirgučiai, servelatai virto koše, išsipūtė konservų dėžutės. Be to, ten nėra šviesos, tad rausdamiesi savo daiktų keliautojai negailestingai lipa per svetimas rankines, jas mėto, bešvinkstančias dešras pagardindami sutryptais pomidorais bei sausainių trupiniais. Pirmosiomis kelionės valandomis Šveicarijoje daugeliui žūt būt prireikė prisipirkti šveicariško šokolado, lyg tokio pat nebūtų Lietuvoje. Šokoladas, aišku, irgi virto koše. Užuodę, jog maistas švinksta, keliautojai skubėjo jį doroti - argi esate matę, kad doras lietuvis išmestų dešrą?! Valgant gendantį maistą, pučia ir vidurius, todėl naktimis mūsų autobuse pakvipdavo tikrai ne rožėmis. Tualetas paprastai yra visuose autobusuose, tačiau vairuotojai ir gidas geriau siūlo juo naudotis tik "kraštutiniu atveju", nes iš šios subtilios vietos dvokas užsmardina pusę autobuso. Tačiau kiekvienoje grupėje iš kažkur atsiranda žmogus, nespėjantis į degalinės tualetą arba pagailintis jam smulkių pinigų - vos autobusui pajudėjus, žiūrėk, pasklinda kvapelis, visai nederantis prie Alpių vaizdų pro autobuso langą.
Parduodami keliones organizatoriai kartais žada autobusą su šaldytuvu, užmiršdami ar nenorėdami pasakyti, jog iš tikro tai menka šaldanti "vaistinėlė", kurią paprastai okupuoja vairuotojai ir gidas. Žadėtas kondicionierius pasirodė esąs tik plerpiantis ventiliatorius. Kelionės metu žadama duoti kavos, arbatos. Štai šis pažadas tikrai vykdomas, tačiau ne be išlygų. Autobuse paprastai būna įrengtas 3-4 litrų ilgokai neužverdančius vandens bakelis. Vakarų inžinieriai nė neįsivaizduoja, jog mūsų keliautojai savaitėmis gyvens autobuse, tad karšto vandens kas valandą reikės maždaug po kibirą: kavai, sultiniams, indams plauti ir t. t. Autobuso vairuotojui per garsiakalbį burbtelėjus magišką žodį "vanduo", turistai per sekundę metasi į eilę prie bakelio.
Važiuojant per Lenkiją išaiškėjo, jog baisiosios autobusų avarijos įvyksta ne dėl mafijos ar provėžų, o dėl greičio. Paprasčiausiai mūsų autobusų vairuotojai kartais lekia lyg akis išdegę "ant šimto" ir nusiverčia nuo kelio. Kol likę gyvi turistai atgauna amą, vietiniai "sugrybauja" išbyrėjusias rankines ir pinigines. Taigi pasakos apie padangas šaudančią mafiją reikalingos tam, kad nebūtų kaltinami mūsų vairuotojai ir žmonės ne taip bijotų važiuoti į keliones.
Kas bent savaitę miegojo ant autobuso sėdynės, tam nė pasaulinis tvanas nebebaisus - joje ne miegas, o vargani bandymai snūstelėti - beviltiški. Mat nuolat kuičiamasi ieškant patogesnės padėties. Kažkodėl gerai miega tik knarkiantieji. Mokslininkai galėtų ištirti, kodėl toks kuo garsiau knarkia, tuo greičiau užmiega. Labiau prityrę keliautojai vežasi miegmaišius, kuriuose ant grindų galima visai padoriai nusnausti. Tiesa, yra minusų - ten miegodamas prisiuostai neplautų bendrakeleivių kojų, be to, kiekvienas praeinantysis apmindžioja ausis. Niekaip negalėdama užmigti sėdynėje tarp savo rankinių, pervargusi pensininkė ant grindų pasiklojo striukę, ant kurios kritusi užmigo kūdikio miegu. Kaip ji puikiai atrodė su ta striuke Šveicarijos ir Austrijos miestuose, nereikia nė pasakoti.
Keliaujant autobusu iš pusšimčio keliautojų būtinai atsiras keli profesionalūs vėluotojai, sujaukiantys visą kelionės grafiką. Aišku, bus vienas kitas bambeklis. Ir būtinai važiuos keli nemėgstantieji praustis, kurie bendrą naktinį bezdalų tvaiką autobuse papildys nešviežio prakaito dvokeliu. Sunkus kvapas pasitarnauja ir teigiamai - mūsų turistų autobusuose Vakarų šalių muitininkai ne tik vengia užsibūti, bet kartais net ir neįlipa. Per savo kelionę mes autobuse irgi regėjome tik vieną Vakarų pareigūną. Keliaujant būtinai kas nors pames pinigus, o visiems kitiems jų pritrūks - paskutines dienas mūsų keliautojai pasninkauja.
Kas tarp tautiečių paskleidė nesąmonę, jog Vakaruose žmonės nekompleksuoti. Vietoje ekskursijos į Šiljono pilį keli surengėme maudynes Ženevos ežere. Viena pensinio amžiaus turistė nepasiėmė rankšluosčio, tad savo gerokai suvytusį kūną džiovino vėjyje, pakraupusiems praeiviams praskleidusi tokias intymiausias savo kūno kerteles, kurias kažin ar visas yra rodžiusi savo vyrui.
Nuotykius paįvairino autobuso gedimai: buvo nutrūkęs ir išmetimo vamzdis, ir stabdžių trinkelės, kažkur išvarvėjo tepalai. Jau grįžtant namo Austrijoje prie kukurūzų lauko variklis visai subyrėjo. Iš autobuso pasipylę mūsiškiai okupavo kukurūzų lauką - vieni jame sutūpė, kiti glėbiais laužė ir rijo žalias burbuoles. Ugniagesiai autobusą nutempė į stovėjimo aikštelę prie degalinės, o vietinės turizmo firmos savininkas savo garaže surengė labdaros pietus. Prisikimšę trapių austriškų bandelių, grįžę prie autobuso savo vairuotojų nepažinome - tepaluoti iki ausų jie buvo panašūs į velnius. Austrų vairuotojai atėjo žiūrėti stebuklo - iki šiol jie manė, kad atlikti kapitalinį variklio remontą galima tik dirbtuvėse. O mūsiškiai auksarankiai įrodė, jog puikiai galima ir gatvėje su kūju.
Kelionės agentūra mūsų nelaimėje nepaliko - pasirūpino Lietuvoje pasamdyti ir atsiųsti kitą autobusą. Jame dėl sėdynės susimušė dvi pensininkės, tačiau apsieita be kraujo - tik keliomis ašaromis. Sėkmingai pasiekę gimtinę, Kaune pavargę bet laimingi traukiame savo rankines su sumindžiotu ir ištirpusiu šokoladu bei menkaverčiais suvenyrais. Aišku, nepatogumų buvo, tačiau nė vienas nesigailėjo už 530 litų pamatęs Prahą, Austriją bei nuostabiąją Šveicariją.
