Pagrobtą vyro akivaizdoje ir išniekintą vilnietę išvadavo policija
Daiva NORKIENĖ
"Aš jau maniau, jog vyras - negyvas, o mane tuojau nužudys. Kad nepraneščiau apie išžaginimą... Buvo naktis, mane kažkur vežė. Banditų veidai - akmeniniai, jie grėsmingai tylėjo... Ištikta šoko, nei skausmo, nei baimės nebejaučiau, tik su smulkmenomis įsivaizdavau, kaip mano šešiolikos metų sūnus lieka našlaitis... Ir staiga iš nakties tamsos išniro policijos automobilis!"
Košmaras
Jeigu Vilniaus miesto žemėlapyje ieškotume Kriaučiūnų gatvelės, jos nerastume dėl paprastos priežasties: tai - nedidelio kaimo pavadinimas. Ne per seniausiai prie miesto prijungus dalį Vilniaus rajono žemių, buvę kaimai staiga "pavirto" sostinės gatvėmis, o šių sunkiai privažiuojamų "gatvių" gyventojai tapo vilniečiais. Tačiau daugiau jokių privilegijų šiems prie Pilaitės ežerų gyvenantiems sodiečiams administracinė reforma nesuteikė. Gyvenimo stilius išliko kaimiškai ramus: su nedideliais buitiniais konfliktėliais ir girtų pasišlaistymais. O Kriaučiūnų gatvę aptarnaujantis Vilniaus 7-asis policijos komisariatas tikrai nebuvo perkrautas iškvietimais į "naująsias žemes", todėl tai, kas įvyko mažytėje kaimo gatvelėje, ir pareigūnams, ir patiems herojams buvo labai netikėta.
Praėjusio sekmadienio išvakarėse, prieš vidurnaktį, Viktoras (37 m.) ir Valerija (35 m.) ėjo iš pirties. Išsipėrę savo bičiulių pirtelėje ir šiek tiek pavakaroję, sutuoktiniai skubėjo namo - ryt laukė darbas, tad derėjo gerai išsimiegoti. Kad neapšviestoje Kriaučiūnų gatvelėje jų nesuvažinėtų, pati žengė priekyje, o vyras kulniavo per kelis metrus atsilikęs. Staiga iš tamsos išniręs juos pralenkė ir prieš pat Valeriją sustojo galingas mersedesas. Daugelį metų minėta gatve vaikštantis ir nieko panašaus nepatyręs Viktoras nelaimės nesitikėjo, todėl nespėjo net išsigąsti, kai staiga buvo užpultas dviejų iš automobilio iššokusių jaunuolių.
- Aš jų net neįsidėmėjau! Nežinau, keliese buvo, ką su manimi darė, - vėliau Greitosios pagalbos ligoninėje "Akistatos" žurnalistei pasakojo vyriškis. - Smūgis į galvą - ir aš "atsijungiau". Paskui sąmonė grįžo, jaučiau, kaip mane spardo ir daužo, girdėjau, kad kažkur netoliese žmona verkdama maldauja mane paleisti. Ir vėl nugrimzdau į nebūtį...
Viktorui buvo ne tik sutrenktos smegenys, bet ir įlaužta kaukolė, mat parkritusį jį banditai be pasigailėjimo spardė ir daužė. Pamanę, kad žmogus negyvas, paliko šalikelėje. Tačiau - visa laimė - vyriškis netrukus atsipeikėjo ir ėmė ieškoti pagalbos.
- Atsimerkiu, žiūriu - nėra žmonos. Ir to mersedeso, - prisimena nukentėjusysis. - Supratęs, kad ją pagrobė, nuskubėjau ieškoti telefono ir skambinti policijon.
Nors viskas įvyko už keliolikos ar kelių dešimčių metrų nuo kaimo trobų, pagalbos riksmų žmonės, atrodo, negirdėjo. O gal tik apsimetė negirdį? Mat kai klupdamas, linkstančiomis kojomis Viktoras prisikasė iki artimiausių telefoną turinčių žmonių, tie durų neatidarė. Greičiausiai iš baimės. Mat po smegenų sukrėtimo Viktoro balsas labai pasikeitė (jis kalbėjo tarsi užkimęs ir švokšdamas), tad žmonės galėjo jo neatpažinti. Sukaupęs paskutines jėgas, vyras nulapatavo iki tame pat kaime gyvenančio giminaičio namų, tačiau kai pagaliau pateko į vidų, buvo toks silpnas, jog nepajėgė paskambinti į policiją ir rišliai kalbėti.
Valio policijai!
Nelaukdamas, kol atvyks "naujųjų" gatvių nelabai pažįstantys pareigūnai (be to, buvo naktis), Viktoras nukulniavo ieškoti sūnaus. Nujautė, kad jo šešiolikmetis vaikis gali su draugais ir panelėmis sėdėti mašinoje ant kalniuko. Dar iš tolo kopdamas šaukė sūnų Vadimą, bet ir tas neatpažino jo balso:
- Maniau, kad toks vietinis girtuoklėlis ateina kaulinti buteliukui.
Išgirdę apie nelaimę, sukilo pagrobtosios giminės, jaunimas. Tačiau kas iš to? Kai iš Vyriausiojo policijos komisariato sostinės 7-asis gavo pranešimą apie įvykį, nuo moters pagrobimo jau buvo praėjusios keturiasdešimt minučių. O nulėkti į sunkiai privažiuojamą, mažai pažįstamą paežerės kaimą tamsoje, likus porai minučių iki vidurnakčio... Vilčių išgelbėti moterį buvo mažai.
Tačiau, laimė, banditai sugaišo veždami moterį į mišką ir žagindami. Galbūt šis jų "uždelsimas" ir išgelbėjo Valerijai gyvybę. Į Kriaučiūnus atskubėjo net keli policijos ekipažai. Kai Viktoras ant kalniuko susirado sūnų ir jo draugus, kaimas jau buvo pilnas policininkų. Vadimas tvirtino matęs saugos tarnybos "Lidiva", kitas specialiais ženklais pažymėtas mašinas.
Už kelių kilometrų esančio gretimo kaimo ribose Patrulinės rinktinės policininkai I. Jarošas ir G. Marcinonis pastebėjo įtartiną automobilį. Mersedesą. Viskas vyko žaibiškai: pareigūnai automobilį aplenkė, iššoko ir ėmė stabdyti. Banditai lyg ir sutriko, tačiau sustojo. Atrodė linksmi ir savimi patenkinti, o ant galinės sėdynės susigūžusi daili, smulkutė, tačiau jiems į motinas tinkanti moterytė labiau priminė auką nei draugę.
- Gal jūs ponia N.? - policininkai garsiai ištarė ieškomosios pavardę.
Ji linktelėjo ir, vis dar netikėdama stebuklingu išgelbėjimu, pamėgino nusišypsoti policininkams. Netrukus įvykio vieton atskubėjo iš miego prikeltas Vilniaus 7-ojo PK komisaro pavaduotojas KNTS komisaras inspektorius Donatas Šilanskas su kolega A. Vaitiekūnu. Nuolatos su įvairaus plauko banditais susiduriantis D. Šilanskas "Akistatai" tvirtino "seniai bematęs tokius įžūlėlius". Sulaikytieji - Bernardas Kulakovskis (20 metų) ir Stanislavas Oleškevičius (18 m.) - su pareigūnais elgėsi labai įžūliai.
- Oleškevičius tai dar nieko, bet vyresnysis buvo tikras akiplėša, - prisiminė pirmąsias "pažinties" valandas komisaro pavaduotojas. - Net kitą dieną jis vis dar nebuvo apsiraminęs.
Donatas Šilanskas pastebėjo ydingą teismų praktiką neareštuoti jų sulaikomų nusikaltėlių.
- Kartais 3 ar net 4 kartus sulaikome tą patį nusikaltėlį, o teisėjas, atsižvelgdamas į šio "jauną amžių" ar tai, kad "turi pastovią gyvenamąją vietą", palieka laisvėje, - apgailestavo komisaro pavaduotojas.
Kita bėda ta, kad dėl kadrų ir finansavimo stokos gatvėse labai trūksta patrulių. Todėl ir susidariusi situacija, jog "jaunimas nieko nebijo", o nukenčia "tokios paprastos ir patiklios kaimo moterytės", dar neišmokusios bijoti ir saugotis. Kulakovskis su Oleškevičiumi pareigūnams pateikė tokią įvykių versiją: jie važiavę automobiliu, Viktoras nei iš šio, nei iš to jį apspardęs, o kadangi neturėjo pinigų kompensuoti nuostolius, leido žmonai "atsilyginti natūra".
Beje, kai suradus išžagintą ir prigąsdintą motiną sūnui Vadimui buvo leista pažvelgti į nusikaltėlių veidus, paaiškėjo, kad tie - pažįstami. Tas akiplėšiškasis, Bernardas Kulakovskis, gretimame kaime turi senelius. Vadimas iš matymo Kulakovskį pažinojo, sutikdavo jį diskotekose, buvo girdėjęs, kad jo pravardė Bazikas. Kito pravardę irgi žinojo - Gončaras.
Prievarta
Apie kraupiuosius įvykius "Akistatos" skaitytojams pasakoja Valerija:
- Kai banditai užpuolė vyrą, maniau, jog jis neišgyvens. Įsivaizduokite, pirmaisiais smūgiais Viktorą taip pribloškė, kad parkritęs ant žemės jis netgi galvos rankomis nepajėgė užsidengti! Tik susirietęs dejavo. Paskui nurimo, nutilo - net pamaniau, kad nebegyvas... Palikę jį, tuodu prišoko prie manęs. "Kale tu, sėsk mašinon!" - pareikalavo vienas, o kitas smogė man į veidą ranka ir, spyręs į nugarą, įvarė į mersedesą. Prisimenu, kaip išvažiavome iš kaimo, o kur vėliau mane vežė, ką ruošėsi daryti, neturėjau jokio supratimo. Jų veidai buvo tarytum akmeniniai. Aš visą kelią verkiau, prašiau, maldavau, kad tik nežudytų. Sakiau, kad turiu jų vienmetį sūnų, kad man reikia jį užauginti. O pati jau įsivaizdavau, kaip mano Vadimas lieka našlaitis. Atsimenu tik tiek, kad prie vairo sėdėjęs vaikinas tamsesniais plaukais elgėsi padoriau, atrodė ne toks žiaurus (tai S. Oleškevičius - D. N.). O tas šviesiaplaukis (Bazikas - D. N.) arba visai nekreipė dėmesio į mano maldavimus, arba grasino susidoroti.
Netrukus Valerija pasijuto atsidūrusi miške. Tamsu, nors į akį durk, aplink nei žvaigždelės, nei žiburėlio. Ir jokios vilties sulaukti pagalbos.
- Dabar, kale, tu mums duosi! Ir verčiau nesipriešink! - nurodė šviesiaplaukis galvažudys, tik keleriais metais vyresnis už Valerijos sūnų.
- Aš jiems viską prižadėjau! Kad atsiduosiu, kad vėliau niekam niekam nesiskųsiu, kad man labiausiai už viską svarbu užauginti sūnų. Liepė nusirengti - nusirengiau. Įsakė gultis ant galinės sėdynės, sutikau... Daugiau nieko nebeprisimenu.
Ištikta nervinio šoko Valerija trumpam prarado nuovoką. Atsipeikėjo be drabužių, drebanti iš nervų ar šalčio. Ji maldavo, kad banditai leistų apsirengti, nes "labai labai šalta". Jie neprieštaravo. Užvedė "mersą" ir ją kažin kur vežė. Iš jų elgesio Valerija susidarė nuomonę, kad gyvos tikriausiai nebūtų palikę. Bent jau "mersas" tikrai neartėjo prie jos gimtojo kaimo... Kai jau beveik susitaikė su mintimi apie mirtį, ratuotasis "kankinimų kambarys" staiga sustojo. Apakino ryškios, iš lauko atsklidusios šviesos ir atsidarius durelėms, ji išvydo policininką. Dar nesuprato, kas ir kaip atsitiko, bet galvoje šmėstelėjo nedrąsi viltis: ji išgelbėta? Negali būti... Išgelbėta!!!
