Daiva NORKIENĖ
Nūnai žodis "labdara" - pigus ir nuvalkiotas. Daugeliui jis asocijuojasi su padėvėtų skudurų krūva ant turgaus aikštės grindinio, ar pamėgta "antrų rankų" parduotuve. Kalbėsime šiame reportaže ir apie "skudurus", tiktai kiek vėliau. O šiandien - apie sugrąžintus gyvenimus, sveikatą, grožį ir, aišku, viltis...
Sigutę "atrado" Giruliuose
Iš už Baltijos jūros, kurią ano kranto gyventojai kažkodėl vadina Rytų ežeru, į Lietuvą dažnai keliauja gailestingų švedų būrelis. Tenykštė organizacija "Pagalba Lietuvai" dirba ne formaliai ir jos nuveiktų "labų darbų" nebesuskaičiuosi. Švedai lanko mūsų ligonines, prieglaudas, mokyklas ir pensionatus, atveža trūkstamo inventoriaus, patalynės, drabužių, žaislų. Taip kartą "Pagalbos Lietuvai" nariai pasirodė Girulių vaikų namuose. Bene didžiausias jų "atradimas" ir skausmas buvo Sigutė, nematytai išsigimusi mažylė. Vaikelis buvo toks baisus, kad beveik galima įsivaizduoti jį pamačiusių užsieniečių reakciją. Susiėmė už galvų, prisidengė akis, o kai šiek tiek atlėgo širdies skausmas, ėmė filmuoti. Į pasaulį vaikas atėjo su vadinamąja zuikio lūpa ir vilko gomuriu - iškart dviem gana nedažnai pasitaikančiais apsigimimais, kurie žmogui trukdo ne tik normaliai kalbėti, bet ir valgyti.
Būdama trejų metų (ji gimusi 1994-aisiais), Sigutė svėrė devynis kilogramus. Ką mokėjo? Valandų valandas monotoniškai linguoti, kaip daro visi socialiai apleisti vaikai, ir verkti. Gerokai vėliau tokią Sigutės nuotrauką per pusę laikraščio puslapio išspausdinę Švedijos žurnalistai gavo nemažą premiją. Už jautrumą, kurį jie parodė visiškai svetimos šalies vaikui. Laikraštis nuteikė švedus užjausti ir kiek galima padėti. Tačiau patys pirmieji mergaitės veidą savo žiūrovams parodė Švedijos televizininkai reportaže apie Lietuvą. Matyt, bijodami šokiruoti visuomenę, teležurnalistai mažąją lietuvę rodė tik tris ar keturias sekundes, bet to visiškai pakako, kad sukrustų visa skandinavų tauta. Per gana trumpą laiką Sigutės operacijai Švedijoje buvo surinkta 460 000 kronų, o viena šeima ryžosi svetimą vaiką prižiūrėti gydymo metu. Tuo tikslu užsienietė nuvyko į Girulius, su mažyle daug bendravo, žaidė, kol ši apsiprato ir buvo galima išvežti svetur.
Įvaikino grafų šeima
Apie užsieniečius, kurie tampa mažųjų lietuviukų įtėviais, sklando įvairūs gandai. Ypač daug klausimų iškyla tada, kai turtingesnės šalies gyventojas paima ne sveiką raudonskruostį mažylį, o luošį. Pati pirmoji mūsiškiams į galvą ateinanti mintis - vaiką panaudos organams. Baisiąją Sigutę taip pat įvaikino. Švedai.
1997 metų gegužės mėnesį, tada, kai švedų tauta per televiziją tris sekundes regėjo Sigutę ir pradėjo rinkti pinigus, į "Pagalbos Lietuvai" būstinę paskambino turtingų grafų iš pietų Švedijos šeima. Bevaikiai didžiulių žemės plotų bei fabriko savininkai teiravosi, ar negalėtų mažylės įsidukrinti. Tačiau pirmiausia ją reikėjo pamatyti, įsižiūrėti geriau! Tokia proga atsirado tų pačių metų rugsėjį, kai su savo naująja globėja švede Sigutė atvyko pas Malmės gydytojus į apžiūrą. Apie būsimą labdaringą tokio vaiko operaciją suskato rašyti vietos spauda ir, kaip jau minėjome, buvo išspausdintos Sigutės portretinės nuotraukos. Tada būsimieji įtėviai įsižiūrėjo geriau. Gal ir buvo šokiruoti savo būsimosios įdukros išvaizdos, bet neišsidavė: vėl skambino labdaringajai organizacijai, teiravosi dėl įvaikinimo. Beje, tuo pačiu klausimu organizacijos būstinėn skambino dar dešimt ar vienuolika žmonių. Grafų šeima buvo jau anksčiau susitvarkiusi įvaikinti reikalingus dokumentus, todėl turėjo pirmenybę. Lota (toks Sigutės įmotės vardas) išgirdo, jog Lietuvos vaikų namuose likęs Sigutės broliukas, tad gavo pasiūlymą nenutraukti brolio ir sesers ryšių, imti abu. "Aš turiu viską labai gerai apsvarstyti. Bijau padaryti klaidą", - lyg ir susvyravo moteris.
Mūsų skaitytojai jau žino, kaip tada atrodė mažylė: trejų metų amžiaus ji svėrė vos devynis kilogramus. Nekalbėjo, buvo protiškai atsilikusi. Visiškai aišku, kad tokio žmogučio niekada neįvaikintų lietuvių šeima. Tačiau turtingi švedai neišsigando. Jie taip norėjo prieš ir po operacijos globoti Sigutę, kad net iškilo konfliktas su tai daryti įgaliota ir vaikų namuose mergaitę prisipratinusia laikinųjų globėjų šeima. Netrukus Švedijos įvaikinimo tarnyba ėmėsi darbo - tvarkyti Sigutei įvaikinti reikalingus dokumentus. Už svetimos šalies piliečio priėmimą šeimon tarnyba ima mokestį. Šiuo atveju - 10 000 dolerių. Tačiau švedai, priešingai nei lietuviai, dažniausiai negali įvaikinti savų. Mat tuos apleistuosius, kurie dar turi tėvus, už tam tikrą mokestį globoja šeimynos. Švedijoje visuomet laukiama, kol alkoholikė, narkomanė ar gegutė motina atsitokės. Tėvystės teisės net ir iš beviltiškų švedų neatimamos. O visiškų našlaičių, kuriuos įvaikinti būtų galima, pasitaiko retai.
Lankydamiesi Švedijoje, "Akistatos" žurnalistai domėjosi mažosios lietuvės likimu. Ji buvo operuota, Malmės chirurgai ne tik "uždarė" baisiąją "skylę" veide, bet ir sutvarkė burną, kad vaikas galėtų normaliai valgyti, kalbėti. Suprantama, niekas mergytės neskriaudė, nepanaudojo organams, nenukankino. Kiekvieną Sigutės bei jos naujųjų tėvų žingsnį sekė vietinė televizija ir spauda. Sigutė tapo dailia ilgaplauke mergyte, išaugo aukšta, fiziškai tvirta, pasiekė normalų svorį. Nenorėdami laužyti liežuvio, švedai Sigutę ėmė vadinti kitu vardu - Klara. Netrukus turėtų būti įvaikintas ir Lietuvoje likęs Klaros broliukas. Ateinantį rudenį Lota trokšta Klarą išleisti į pirmąją klasę, todėl su šešiamete intensyviai dirba psichiatrai, psichologai. Mergaitė vis dar šiek tiek atsilikusi ir, Kerstinos Lindkvist teigimu, "prireiks dar nemažai pastangų ir laiko, kol vaikas pasivys vienmečius". Nors Klara viskuo aprūpinta, daug matė, keliavo, nors turi daugybę knygų, žaislų, o svarbiausia - tėvų dėmesį, liūdesio akimirką ji vis dar raminasi savaip - linguoja. Užsieniečiai tikisi, kad anksčiau ar vėliau šios bėdos praeis: juk gelbėti mažosios pabaisiukės buvo pakilusi pusė švedų tautos!
Jurgita, Martynas ir kiti
"Pagalbos Lietuvai" koordinatorius Tadas Girčius prašymų padėti sūnui ar dukteriai tiesiog neatsigina. Deja, turime tiek sergančių, kenčiančių, apsigimusių ir nugydytų vaikų, kad net dešimt panašių organizacijų nespėtų padėti. Todėl tas, kurio bėda įveikiama ir Lietuvoje, į Švediją nevežamas ir neoperuojamas. Bet kartais mūsiškiai medikai (dėl noro pasipelnyti ar dėl neišmanymo) pridaro tokių "cirkų", jog net palyginti lengvos ligos atveju neapsieinama be užsieniečių.
Viena Šilutės rajono gyventoja puolė į paniką, kai iš Klaipėdos gydytojų sužinojo, kad jos paaugliui sūnui - "beveik vėžys". Jaunuoliui pradėjo skaudėti ranką, paskui savaime lūžo kaulas. Gydytojai nustatė, jog kaule yra susiformavusi cista - skysčio prisipildžiusi ertmė. Suprantama, toje vietoje kaulas buvo plonas ir nepatvarus, dėl to ir lūžo. Rankai sugijus, išliko naujų lūžimų pavojus. Dėl sūnaus išgyvenanti motina blaškėsi nuo vieno gydytojo prie kito. Ir žinote, kokių pasiūlymų moteriškė gavo? Susitaupyti milžinišką kiekį dolerių ir operuoti vaiką Vakaruose. "Akistatos" žurnalistai buvo nuvykę į svečius ir matė, kokiuose "piniguose" vartosi šie nelaimėliai. Gyvena mediniame kaimo daugiabutyje, yra bedarbiai. Motina tvirtino, jog gelbėdama sūnų būtų išpardavusi viską, bet nebūtų surinkusi nė tūkstantosios dalies reikalingų lėšų.
Moteriškė kreipėsi į... buvusį mokytoją, švedų "Pagalbos Lietuvai" koordinatorių Tadą Girčių. Jos laimė! Švedai labai pasitiki viena Panevėžyje veikiančia privačia chirurgijos klinika. Jie finansuoja kai kurių ligonių operacijas Panevėžyje (juk čia pigiau negu tą patį padaryti Švedijoje), o kartais ir patys vakariečiai atkeliauja čia operuotis. Taigi vaikinas su kaulo cista buvo išoperuotas Vitalės Bružienės klinikoje, o jo mamytei tai kainavo apie 2 000 litų. Paprasčiausiai, iš šlaunies paėmus gabalėlį kaulo, buvo "užlopyta" šalia peties buvusi kaulo ertmė. Kai žurnalistai aplankė operuotą vaikiną, jis jautėsi gerai, kaulo nebeskaudėjo. O uostamiesčio medikai net buvo siūlę nupjauti ranką - kad neišsivystytų vėžys!
Mažuliukas Martynas serga cerebriniu paralyžiumi. Jis nevaldė rankų, o vaikščiojo išoriniais į vidų persuktų kojų pėdų kraštais. Būdamas ketverių metukų jis jau mokėjo apsitarnauti: koja sau prie veido pakeldavo ir pyragaitį, ir porciją ledų. Ledus jis suvalgydavo taip meistriškai, kad ant žemės nenutikšdavo nė vienas kąsnelis. Bet, nepaisant savo guvumo, vaikas visada troško sveikų kojyčių. Kai artinantis ketvirtajam gimtadieniui mama nusivedė Martyną į parduotuvę, jis pamatė labai gražius batukus. "Aš jų noriu!" - prašė mamos, tačiau iki tol niekada nebuvo avėjęs batų. Paralyžiaus iškreiptas kojas apauti buvo neįmanoma. Vis dėlto mama gimtadienio proga padovanojo išsvajotus batelius, o berniukas paprašė ir sveikų kojų. Jis nuoširdžiai tikėjo, jog naujas kojytes irgi įmanoma nupirkti ir padovanoti... Į Švediją jis vyko laimingas, o operacinėn ėjo šypsodamasis. Šiandien Martynas vaikšto ir, suprantama, turi ne vieną porą batų. Jo gydymui pinigų suaukojo vienos pietų Švedijos mokyklos moksleiviai ir mokytojai, prisidėjo ir kiti švedai. Iš viso buvo surinkta 50 000 litų. Pasveikęs vaikas vėl nuvyko už Baltijos - padėkoti gailestingiems žmonėms. Pramokęs kelis žodžius švediškai, jis tik ir čiauškėjo: "Tak, tak". Tai yra - ačiū.
Kitame numeryje skaitykite: "Pagalbos Lietuvai" organizaciją įkūrė Švedijos bedarbė, pensininkė ir invalidė. Tai atsitiko po to, kai užsienietės apsilankė Klaipėdos gimdymo namuose: tai, ką jos pamatė, buvo klaiku.
