Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nemakščių miestelyje (Raseinių r.) gyvenančiai Oskarai Kačiušienei - dar tiktai 28-eri. Ji yra dviejų mažamečių dukrelių - ketverių metukų Aurėjos ir septynerių Gytautės - mama ir savo seserų bei brolių globėja. Tokia Oskara tapo, kai jai sukako 19, nes mirė mama, o tėvas pateko kalėjiman, kur vėliau irgi mirė. Su šia likimo sviesta sudėtinga užduotimi moteris susidorojo puikiai. Ir jeigu iki šiol broliai ir seserys - vieningi ir artimi, tai Oskaros nuopelnas...
Prisimindama skaudžiausias savo gyvenimo akimirkas, jauna moteris tikina, jog jai niekada nebuvo sunku, o broliai (Albinas bei Raimondas) ir seserys (Elvyra bei Vaida) užaugo patys.
Likę be tėvų nepražuvo
Nemakščių seniūnijos socialinių reikalų specialistė Irena Bertašienė puikiai prisimena keliolikos metų senumo laikus, kuomet dirbo seniūne ir labai dažnai apsilankydavo Jadvygos Šauklienės (Oskaros motinos) ir dešimčia metų vyresnio Albino Baubos (jis nebuvo tikras Oskaros tėvas. Oskara ir vyresnysis brolis Artūras buvo iš pirmosios Jadvygos santuokos), kurie gyveno oficialiai neįteisinę santuokos, namuose. Sugyventiniai mėgo išgerti, todėl vaikams teko pamatyti daug vargo, pajusti nepriteklių skonį. Specialistės nuomone, netekę tėvų, vaikai vis dėlto nepražuvo, atvirkščiai - tarsi atsigavo, savo jėgomis išsikapstė iš varganos aplinkos ir skurdo, palinko į mokslus ir gana sėkmingai pradėjo kurti savo gyvenimus... Tačiau Oskara, nors ir neslėpė, jog motina ir jos gyvenimo draugas buvo pamėgę alkoholį, įrodinėjo, jog su jais gyveno visai neblogai. Esą namuose niekad netrūko duonos, niekas iš vaikų nelakstė nuogas ar basas, prieš savo atžalas nei mama nei tėvas niekada nebuvo pakėlę rankos... Tiesa, išgėręs tėvas tapdavo agresyvus, dažnai vaikydavosi mamą gąsdindamas peiliu...
Tėvo nekaltina
Oskara netiki, jog per 1996 metų vasario 21-ąją namuose vykusias išgertuves tėvas tyčia nužudė jos motiną... Tą dieną ji buvo išėjusi pas draugę prižiūrėti jos vaikelio. Būtent ten ir užklupo žinia, jog sunkiai sužalota mama. Kai Oskara parbėgo namo, gimdytoja jau buvo mirusi. Paaiškėjo, jog tėvas peiliu įdūrė jai į koją ir ši greitai mirtinai nukraujavo. Siaubo ir baimės kupinos akimirkos jau užsimiršo, tačiau jauna moteris pripažįsta, jog tąsyk buvo be galo sunku suvokti ir įvertinti tai, kas atsitiko. Tėvą iškart išsivežė policija ir ji liko viena su karčiu netekties skausmu bei dideliu būriu sutrikusių sesių ir brolių. Iš pradžių Oskara nežinojo, ko griebtis - ar gailėti motinos, ar bėgti į tvartą prie gyvulių... Tada jai buvo 19, o jauniausiajam broliukui Raimondui - tiktai 10 metų...
Ėmėsi motinos ir namų šeimininkės vaidmens
Kuomet seniūnijos darbuotojai pasiūlė vaikus apgyvendinti vaikų globos namuose, šie ėmė verkti... Niekas iš jų nenorėjo palikti namų ir vienas kito.
- Buvo labai baisu, kad mūsų neištampytų, neišmėtytų po vieną į valdiškas įstaigas, - prisimena jauna moteris.
Kai pagaliau paaiškėjo, jog Oskara gali tapti oficialia savo brolių ir seserų globėja, visi labai apsidžiaugė (o labiausiai - ji pati). Seniūnijos darbuotojos sutvarkė dokumentus. Kas mėnesį vaikams buvo skiriamos pašalpos, o visą valdžią į savo rankas perėmė Oskara.
- Sunkiausia buvo susitvarkyti su pinigais, - su šypsena pirmuosius sunkumus prisimena Oskara. - Nežinojau, kiek ir ko už juos pirkti, kad nepritrūktų mėnesio pabaigoje. Pirmiausia sumokėdavau už elektrą, nupirkdavau gyvuliams pašaro, dar kokio maisto - ir jų jau nebelikdavo. Liūdniausia būdavo tuomet, kai nusipirkus ką nors skanesnio, paskui iki mėnesio pabaigos nebelikdavo pinigų net kruopoms... Bet po truputį atėjo supratimas, išmokau teisingai paskirstyti išlaidas ir nepritekliai mūsų nekankindavo. Su ūkio darbais taip pat sekėsi neblogai... Vis dėlto pavasarį vėl užgriuvo didžiulis rūpestis, kai nuėjusi į daržą negalėjau suprasti, kokioje vietoje ir ką reikia sėti ar sodinti. Dabar galvoju - kam reikėjo tiek nervintis, juk koks skirtumas, kurioje vagoje augs bulvės, kurioje - kopūstai ar morkos... O su vaikais man nebuvo jokio vargo. Jie augo patys, darė tai, ką reikėjo - nesipykom, nesibarėm, gyvenom labai draugiškai... Nueidavau į visuotinius tėvų susirinkimus, tačiau dėl brolių ir seserų mokymosi bei elgesio raudonuoti netekdavo. Jie nekrėtė išdaigų ir man dėl to būdavo labai smagu...
Neteko ir patėvio
Pirmą kartą po motinos mirties Oskara patėvį (nors visada jį vadino tėvu) pamatė teisme. Tačiau su juo net normaliai pasikalbėti nepavyko - neleido pareigūnai. Teismas pripažino, jog A. Bauba sugyventinę nužudė dėl neatsargumo, ir paskyrė jam septynerius metus kalėti. Oskara tada labai verkė, bet jos ašaros nieko pakeisti negalėjo. Ji sako iki šiol įsitikinusi, jog tėvas jos motinos nužudyti nenorėjo. Tiesiog vieną sykį žengė tą lemtingąjį neatsargų žingsnį, niekad anksčiau nesusimąstęs apie liūdnas pasekmes... Likus vienai dienai iki motinos mirties metinių, Oskarą pasiekė žinia, jog jos brolių ir seserų tėvas mirė kalėjime. Nors sklido gandai, jog jis gyvenimą baigė savižudybe, moteris tikina to nežinojusi. A. Baubą laidojo Kaune gyvenančios jo seserys...
Artimųjų būrys gerokai pagausėjo
Būdama dvidešimties, Oskara tapo Kačiušiene. Ji ištekėjo už netoliese, tame pačiame miestelyje, gyvenusio Gintaro. Jauna moteris savo brolių ir seserų nepaliko - jų didelis draugiškas būrys tiesiog pasipildė nauju nariu. Jauna pora netruko susilaukti dviejų dukrelių. Tačiau nelaimės šią šeimą persekiojo ir toliau. 1998 metų birželio 15 dieną netikėtai kilus gaisrui, supleškėjo jų gyvenamasis namas. Ugnyje pražuvo ir visas šeimos turtas. Atsiminimui neliko net motinos bei tėvo fotografijų. Tada visi persikraustė į Gintaro Kačiušio tėvų, kurie mirė jau seniai, gražiai sutvarkytą sodybą Vyšnių gatvėje. Viską vėl reikėjo pradėti iš naujo...
Oskarai smagiausia, jog jos broliai ir seserys gerai mokėsi. Dauguma jų mokosi ir dabar. Juk našlaičiams valstybė skiria finansinę paramą iki 24 metų, jeigu jie mokosi. Sulaukę pilnametystės ir gavę iš valstybės našlaičių įsikūrimo pašalpas, Elvyra, Vaidas ir Albinas šias išmokas sumetė į krūvą ir Raseiniuose nusipirko pusę namo. Dabar jie jau bet kada gali grįžti į savo namus... Nemakščių seniūnijos socialinių reikalų specialistė I. Bertašienė sakė negalinti atsidžiaugti, kad tėvų netekę vaikai sugebėjo taip puikiai susitvarkyti gyvenimą - jie visąlaik gerai mokėsi, dėl jų elgesio niekada nekildavo problemų, o ir dabar dažnai susitinka, stengiasi vienas kitam padėti...
Dar viena netektis
O likimas ir toliau Oskarai siuntė išbandymus. Praėjusieji metai iš jos atėmė ne tik brolį, bet ir vyrą. Po 8 metų bendro gyvenimo su juo teko išsiskirti amžinai - Gintarą pasiglemžė sunki plaučių liga... Oskara liko viena su dukrelėmis, tačiau seserys ir broliai jos nepamiršta. Mažiausiai kartą per mėnesį pas ją atvažiuoja Kaune aukštuosius mokslus bebaigianti Elvyra ir proftechninėje mokykloje televizijos remontininko specialybės besimokantis jaunėlis brolis Raimondas. Pernykštį rudenį kitas brolis Albinas išvyko uždarbiauti į Airiją. Prieš išvykdamas kelionėn jis parūpino malkų - kad sesuo su dukterėčiomis žiemą nešaltų. Be to, pažadėjo, jog ir ateityje be paramos jų nepaliksiąs... Šio brolio pėdomis pasekė ir Vaida. Ji taip pat išvykusi dirbti į užsienį...
Ateitis - miglota
Sunkią gyvenimo naštą Oskara neša nesigręžiodama atgal ir jokių stebuklų nesitikėdama iš ateities. Dviejų mažamečių dukrelių mama į visas gyvenimo grimasas žvelgia su atlaidžia šypsena... Ji net ir dabar nesiskundžia, nors tenka trims pragyventi iš 300 litų pašalpų... Oskara jau spėjo išmokti savo išlaidas suplanuoti taip, kad tiek ji, tiek dukrelės būtų ir pavalgiusios, ir apsirengusios. Tačiau lyg koks nematomas žvėris į nugarą alsuoja didžiulės būsimos išlaidos. Mat namas, kuriame dabar gyvena Oskara, nėra teisiškai įregistruotas. Tėvų nekilnojamojo turto reikalų nebuvo susitvarkęs O. Kačiušienės vyras, todėl dabar ji lyg ir gyvena svetimuose namuose. Pradėjusi domėtis šiais reikalais moteris sužinojo, jog dokumentams sutvarkyti reikalingos didžiulės pinigų sumos. O iš kur jų paimti, jei gaunamų pašalpų vos užtenka duonai... Oskara sakosi mielai eitų dirbti, tiktai jokio darbo Nemakščiuose niekas pasiūlyti negali. Ji įsiregistravo Raseinių darbo biržoje ir buvo gavusi pasiūlymą važiuoti į kursus. Mielai tai darytų, tačiau neturi kam palikti dukrelių. Nėra nė vienos močiutės, jokių giminaičių, kurie galėtų pagelbėti jaunai mamai... Oskara nesibodi minties išvykti padirbėti į užsienį, tačiau šis sprendimas iškart pasmerktas dėl tos pačios priežasties - nėra kam palikti vaikų... Apie ateitį Oskara nedrįsta galvoti. Ji net neįsivaizduoja, kaip galėtų susiplanuoti tolesnį gyvenimą, nes pripažįsta, jog baigusi vidurinę mokyklą taip ir neįsigijo jokios specialybės.
