Mūsų operos primadona Sigutė Stonytė Lietuvos nacionalinėje operoje dainuoja visas pagrindines soprano partijas. Tai ir Ledi Makbet, Aida, Violeta „Traviatoje“, Margarita „Fauste“, Abigailė „Nabuke“, Leonora „Trubadūre“, Zenta „Skrajojančiame olande“ ir daugelis kitų.
Paskutinis - ypač ryškus ir aukščiausių publikos bei kritikų įvertinimų sulaukęs vaidmuo - tai Leonora Giuseppe Verdi operoje „Likimo galia“ (operos meno vadovas Gintaras Rinkevičius, režisierė Dalia Ibelhauptaitė).
Šalia įspūdingo operinio dainininkė yra sukaupusi didžiulį koncertinį kamerinių kūrinių repertuarą, dažnai dainuoja soprano partijas oratorinio žanro kūriniuose. 1996 metais solistė apdovanota Lietuvos teatro sąjungos „Kristoforo“ prizu, 1999-aisiais buvo pripažinta geriausia Lietuvos metų dainininke. Na, o šiemet už pastarųjų metų operinius vaidmenis bei programas Sigutei Stonytei įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Jūsų dėmesiui - pokalbis su soliste, įrašytas po trečios operos „Likimo galia“ premjeros. Sigutę Stonytę Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbino žurnalistės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.
Nacionaliniame operos ir baleto teatre rampos šviesą išvydo G. Verdi opera „Likimo galia“. Kalbamės jau po visų trijų premjerų. Teko girdėti įvairiausių atsiliepimų, gana prieštaringų ir netgi labai skeptiškų. Ypač kritikų. Todėl labai įdomu būtų išgirsti jūsų nuomonę. Juo labiau kad jūsų vaidmuo visose recenzijose įvardytas kaip vienas puikiausių.
Manau, kuo daugiau įvairių nuomonių apie spektaklį - ir gerų, ir blogų - tuo geriau. Kuo daugiau kalba, kuo daugiau kritikuoja arba giria, tuo geriau. Vadinasi, spektaklis tikrai sukėlė kažkokią sumaištį žmonėse: jie diskutuoja, jie kritikuoja, jie kažką mąsto.
Man pačiai dalyvaujant visame tame darbe, vertinti sudėtinga. Ir, aišku, kritikuoti aš nedrįsčiau. Tiktai galiu sakyti, kad visi šios operos dalyviai dirbo labai nuoširdžiai. Pradedant nuo statytojų, nuo režisierės Dalios Ibelhauptaitės iki visų atlikėjų - dainininkų, aktorių, net ne dainininkų, - visi dirbo labai nuoširdžiai ir atsidavusiai. Mes atlikome savo misiją tiek, kiek galėjome tą padaryti. Režisierė sudėjo labai daug energijos, žinių ir patirties į kiekvieną vaidmenį. O kiekvienas buvo stiprus, kiek jis galėjo būti. Ir ta kritika… Suprantu, iš šalies žiūrint, žinoma, gali daug kas kristi į akis.
Bet aš norėčiau ne tik dėl „Likimo galios“, bet apskritai Lietuvos publikai palinkėti, kad ji pažiūrėtų į viską nustebusi, kad negalvotų, kodėl čia taip, o ne kitaip arba kad čia taip negalima... Juk buvo daug gerų dalykų! O jeigu jau esi išprovokuotas neigiamai emocijai, tai nebūtina tą emociją parodyti. Kaip sakoma, kartais vertingiau pasinaudoti proga ir patylėti. Nebūtina pulti. Esą jeigu statytojai iš užsienio, tai jie būtinai prasti, antrarūšiai, kažkokios atmatos… Mačiau, kaip dirba tie žmonės, ir tikrai nedrįsčiau taip teigti. Jie yra nuoširdūs, savo darbui atsidavę žmonės, mylintys dainininkus. Žodžiu, mano pati geriausia nuomonė - ir apie spektaklį, ir apie statytojus.
Jūs pasakėte tokią frazę - dainuojantys aktoriai. Iš tikrųjų šita diskusija jau tikrai labai sena. Koks turėtų būti operos spektaklis? Ar jame turi dominuoti režisieriaus darbas? O gal tai turėtų būti geras kostiuminis koncertas, kur solistams niekas netrukdytų, jei negulėtų ant grindų, nelakstytų, nevaidintų ir pan. Kaip jūs žiūrite į šiuolaikinę operą? Koks tai turėtų būti spektaklis?
Jei kalbėtume konkrečiai apie Leonoros vaidmenį, tai ji yra visa ko sintezė. Tai ir profesionalus dainavimas, ir visi aktoriniai niuansai. Mano įsitikinimu, dainininkas turi daryti viską. Negali būti, kad aš tik patogiai stoviu ir dainuoju. Jeigu mano būklė, mano vidinis dramatizmas reikalauja, kad tuo metu gulėčiau ant grindų, aš puikiai galiu savo dainavimo techniką tam pritaikyti ir padainuoti reikiamas frazes atsigulusi arba dar kitaip. Todėl, kad tai ir yra opera! Būtent taip aš ją įsivaizduoju. Žinoma, galbūt taip dainuoti yra sunkiau, nepatogiau, tiesiog sudėtingiau tvarkyti balso aparatą… Pavyzdžiui, kai tu esi įkvėptas labai didelių emocijų ir vidinės įkrovos, puikiai sudainuoti belcanto tikrai nėra paprasta. Ir kai kas kartais nukenčia dėl to. Bet aš manau, kad ši auka turi būti. Geriau jau - gyva, nuoširdu ir aistringa, negu galvoti apie tai, kad dabar užimsiu patogią pozą ir labai gražiai išdainuosiu natą... Aš - už maksimalizmą!
Beje, šios operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė yra pasakiusi, kad „Likimo galią“ statyti gali tik tas teatras, kuris turi puikius, gerus balsus. Ir, be abejo, pirmiausia ji turėjo jus galvoje. Įdomu, ką jums ši opera reiškia? Ar ji kuo nors ypatinga jūsų kūrybiniame kelyje?
Man visi vaidmenys labai daug reiškia. Net Kerubinas iš „Figaro vedybų“. Prisimenu, dar maestro Jonas Aleksa sakė: „Žinai, gal tas vaidmuo nėra didelis, bet jis yra visos operos variklis!“ Man iš tiesų viskas svarbu! Leonora irgi svarbu, Zenta - irgi… Aišku, bėgant laikui daraisi brandesnė, bet negalėčiau pasakyti, kad tai jau yra viskas, ką galiu. Visa tai, ką realizavau šitame vaidmenyje, tai samplaika viso mano supratimo apie dainavimą, apie aktorystę ir t.t. Bet juk yra dar daug ir kitos muzikos. Pavyzdžiui, mes dar nežinome, koks yra Richardas Straussas, kokia yra jo opera „Salomėja“ arba kokia yra „Elektra“… O Leonora? Ji galbūt keisis, galbūt turės kitų spalvų... Dabar ji yra tokia.
Pastarųjų metų jūsų darbai, už kuriuos esate įvertinta aukščiausiu apdovanojimu - Nacionaline premija, galima sakyti, yra pagrindiniai mūsų operos pastatymų vaidmenys. Jūs esate pagrindinis mūsų sopranas. 20 metų scenoje, tačiau tas tikrasis sužydėjimas, tas jūsų pakilimas, kaip ir kritikai sako, atėjo tik dabar. Ar dainininkei subręsti tikrai reikia tiek daug laiko?
Nežinau. Tikrai nesu tas vienintelis sopranas Lietuvoje. Ir nenoriu juo būti. Niekada šito ir nenorėjau. O dėl vaidmenų, pats repertuaras įpareigoja save tobulinti. Nemanau, kad mano Elizabetė operoje „Tanhoizeris“, statytoje dar prieš kokius 15 metų, buvo labai bloga. Bet tuo metu buvo kiti dainininkai ir kažkam kitam buvo sakoma: tu - vienintelė, tu nuostabiausia, pati geriausia. Galbūt dabar irgi ta pati situacija.
Jūs sakote, kad aš sopranas - ojojoj koks! Bet aš tikrai taip nemanau. Tiesiog visi dirba, tiktai galbūt išskirtinis dėmesys yra tam žmogui, kuris dainuoja sunkias ir dramatines partijas. Jas visada pastebi. O jeigu aš, pavyzdžiui, visą laiką dainuočiau tik Mozartą arba Donicetti, galbūt niekas ir nesakytų: „Och, kokia jūs nuostabi dainininkė!“ Nors gal puikiausiai sudainuočiau. Galbūt žmones žavi dramatizmas. Jiems atrodo, kad tai jau yra aukščiausia klasė.
Jūs esate labai kukli. Netgi atsiimdama Nacionalinę premiją, pasakėte, kad iš tiesų jaučiatės neverta tos premijos. Bet kita vertus, kai peržvelgi įspūdingą jūsų vaidmenų sąrašą, neatsistebi: tai tikrai kapitaliniai vaidmenys. Ir Wagneris, ir Verdi, ir Čaikovskis... Visas partijas, apie kurias svajoja pasaulyje sopranai, jūs jau sudainavote. Sakykit, ar iš tikrųjų solisto gyvenimas yra banguotas: kažkokie pakilimai, kažkokie nusileidimai… O galbūt kartais netgi ir tylus buvimas kitų operos primadonų šešėlyje? Kaip jūs žvelgiate į savo karjerą operoje?
Šešėlis gal? Nežinau. Gal ir buvau kada šešėlyje, bet niekada taip nesijaučiau. Pavyzdžiui, jeigu mes, trys sopranai, ruošdavome tą patį vaidmenį, visada žinojau, kad dainuosiu trečioje arba penktoje premjeroje. Ir neturėjau jokios nuoskaudos, kad ne pirmoje! Tiesiog realiai suvokiau, kad tas vaidmuo turi būti atliekamas brandesnio žmogaus. Bet taip išėjo, kad reikia ir man jį dainuoti. Tikrai niekada neturėjau jokios nuoskaudos būdama kieno nors šešėlyje. Tikrai, tikrai! Užtat ir dabar nenoriu, kad mane vadintų labai geru ar dar kokiu ypatingu sopranu, tegu vadina tiesiog operos dainininke. Tokia mano vidinė nuostata. Nesimokau iš tos patirties, kad ne visada anksčiau buvau pirmose linijose, ne taip jau pastebėta, ne tokia ryški ir t.t. Nuo to nepasidariau blogesnė ar geresnė, aš išlikau tokia pati. Tiesiog dirbu savo darbą ir jį labai mėgstu. Ir viskas.
Dainavote daugybę skirtingų arijų, o vis dėlto galbūt dar yra tokia, kurią norėtumėte sudainuoti, tiesiog jums nepasiūlo, dar vis laukiate. Ar yra tokių svajonių?
Tikriausiai bus! Šiaip gal ir kvaila kalbėti apie karjeros pabaigą. Tarsi tu dabar dainuoji ir turi galvoti apie tai, kad dirbi ir visada dirbsi. Na, dar 10 ar 20 metų… Bet mano pozicija kitokia. Aš tikriausiai negalėsiu taip, kaip kai kurie kolegos, kai kurie mūsų operos dainininkai, buvę pagrindinių partijų solistai, ilgainiui pradeda dainuoti tik mažas partijas. Aš tikriausiai šitaip negalėsiu. Ne dėl to, kad nevertinu mažų partijų, bet todėl, kad visada buvau išdidi kaip žmogus, kaip moteris. Ir kaip solistė, operos dainininkė iš operos scenos irgi išeisiu išdidi. Vadinasi, galbūt tai bus po kokių 5 metų. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu.
Jūs jau apie tai galvojate?
Taip. Ir džiaugiuosi, kad apie tai galvoju. Nėra taip, kad užsimerkusi laukiu: gal man kažką dar duos, gal manęs dar rytoj neišmes… Man taip geriau, nes žinau, kad esu stipri. Ir stipri baigsiu dainuoti, o ne iš pasigailėjimo, kad nebegaliu dainuoti, kad neturiu vaidmenų, pinigų ir t.t.
Palaukit, betgi jūs esate šiuo metu, kalbėkime taip pragmatiškai, aukščiausiame savo karjeros taške! Ir galvojate apie tokius dalykus!..
…tai provokacija?
Mažutė provokacija. Bet gal tada tas išėjimas būtų susijęs su kokia nors kitokia veikla? Pavyzdžiui, pedagoginiu darbu? Kaip dar vienom durim, kurios atsidaro?
Pedagoginį darbą aš seniai dirbu. Jau daugiau nei 10 metų. Ir labai mėgstu jaunimą, su kuriuo tenka dirbti. Jie man labai daug duoda, stengiuosi ir jiems padėti. Ne, tai nėra tos durelės, pro kurias man reikia išeiti ir būti patenkintai, kad vis dėlto nebūsiu išmesta iš dainavimo, kad aš dėstysiu. Ne! Opera yra vienas gyvenimas, viena istorija, o pedagoginis darbas - visai kita istorija.
Operos dainininkas faktiškai miršta, taip? Yra tokia laki frazė, kad dainininkai miršta du kartus -kaip žmonės ir kaip operos dainininkai. Aš tiesiog šiai mirčiai ruošiuosi jau dabar, labai šviesiom akim žiūrėdama į perspektyvą. Ir pakelta galva.
Taip pragmatiškai, racionaliai kalbate apie išėjimą iš teatro būdama aukščiausiame kūrybiniame taške! Beje, viename interviu esate pasakiusi, kad „gyvenime yra situacijų, kai menas ir gyvenimas susilieja, reikia būti labai stipriam, kad neįklimptum į tą būseną…“ Ir jūs prisipažinote, kad jums ne kartą tai grėsė. Vadinasi, scenoje jūs iš tiesų atiduodate visą save, gyvenate tą tikrąjį savo herojų gyvenimą. O realiame gyvenime, pasirodo, save reguliuojate gana stojiškai ir logiškai.
Būtinai! O kaip be logikos? Jūs galvojate, kad dainininkas - tai tik emocija, jausmai ir t.t. Visų pirma protas, supratimas, žinojimas, išėjimas iš bet kokios situacijos… Pavyzdžiui, konfliktinę situaciją operoje išsprendžia pats kompozitorius. Ten nereikia blaškytis kaip gyvenime. Juk gyvenime dažnai nežinai, kaip elgtis, niekas tau negali padėti, turi pats nuspręsti, pasirinkti… Operoje šiuo atveju tu labai gerai žinai visą savo personažo gyvenimą arba tą jo tarpelį. Tai kas čia tokio sudėtingo arba neįmanomo? Tiesiog jau žinai, tu esi praėjęs visą tą vaidmenį. Tu žinai, kad pirmame veiksme esi toks ar toks, bet tavyje jau nuo pat pradžių yra ir paskutinis veiksmas. Ir tas žinojimas, man atrodo, nėra blogai. Negalima pulti be galvos ir kurti personažą, kaip tau tuo metu atrodo. Tada jis bus gaivališkas, nesuprantamas, kaip koks isterikas. Tačiau tas žinojimas viso savo gyvenimo - tai yra nuostabu! Aš labai norėčiau taip gyventi ir žinoti. Žinoti, kaip išeiti iš situacijos, kaip išspręsti problemas ir t.t. Operoje tu žinai ir mane tas žavi.
Bet ir jaudina! Jūs esate prisipažinusi, kad ne kartą norėjosi pravirkti, bet susilaikėte.
Žinoma! Ir ne vieną kartą. Tas toks galynėjimasis viduje visada yra. Pavyzdžiui, kai paskutiniame „Likimo galios“ veiksme Leonora išlenda iš olos ir pasako pirmą žodį… Tą akimirką aš galvoju: jau viskas, daugiau aš nebegaliu dainuoti. Taip skauda viduje! Bet iškart pati sau pasakau viduje: klausyk, tau dar visą ariją reikės dainuoti! Ir viskas! Viskas įvyksta per sekundę! O juk pirmasis vidinis impulsas buvo pravirkti ir išvis išeiti iš scenos.
O sakykit, ar yra tokių vaidmenų, kurie iš tikrųjų ir giliai emociškai paveikia ir kartu jums yra įdomūs kaip solistei, kaip aktorei. Minėjote, kad kiekvienas vaidmuo iš jūsų reikalauja daug pastangų, atsakomybės, darbo ir t.t. Bet turbūt vis tiek yra vaidmenų, kurie jums yra artimesni?
Galbūt Zenta „Skrajojančiam olande“? Galbūt daugelį erzina toks primityvus jos išėjimas arba pasitraukimas iš gyvenimo kovos. Bet mano supratimu, Zenta aukojasi ir miršta ne todėl, kad pasitrauktų, o todėl, kad nugalėtų. Man ji yra šviesi. Ne kažkokia somnambuliška ar pakvaišusi - absoliučiai ne! Tiesiog ji, kaip ir kiekviena moteris, turi savo iliuziją gyvenime. Tačiau ji liko nesuprasta, sutrypta siela, tad atsisakydama visko išeina iš gyvenimo. Išeina nugalėdama. Man tas patinka. Man tas yra artima.
Gal dabar pakalbėkime šiek tiek apie teatrą? Paskutiniais metais mūsų nacionalinė opera iš tiesų nustebino publiką įdomiais, didingais pastatymais. Čia dirbo daug garsių užsienio menininkų - režisierių, choreografų, dailininkų, scenografų… Ar iš tiesų teatras išjudėjo iš sąstingio? Ar jaučiate naujus vėjus?
Žinoma. Yra visai kitas darbo ritmas - premjera po premjeros. Mes mokame greitai dirbti, bendraujame su užsieniečiais, mes tobuliname anglų kalbą… Mes esame laisvesni. Operos ruošiamos labiau profesionaliai: į teatrą atvažiuoja specialistai mokyti mus kalbos - prancūzų, italų… Čia yra didelis pliusas teatrui! Ir statytojų yra įvairių mąstymų, įvairių pakraipų.
Manau, kad labai įdomu ir teatras nuo to tik laimi. Kiekvienas dainininkas dar vis turi progą vėl ko nors išmokti. Ir nebūti tame pačiame liūne, kur tu jau galvoji, kad viską moki ir nieko tau nebereikia. Tas judėjimas yra nuostabu.
O kaip jūs žiūrite į tai, kad operos atliekamos originalo kalba? Buvo diskutuota, galbūt reiktų dainuoti tik lietuviškai, kad nereikėtų skaityti titrų, kad mes iš karto viską girdėtume ir suprastume. Kai kurie teatrai to ir laikosi, pavyzdžiui, Klaipėdos muzikinis teatras.
Taip, Klaipėdos muzikinis laikosi tokios nuostatos ir tai yra labai gražu. Vis lieka kažkokia alternatyva. Bet jeigu visi taip darytų, tikriausiai atsirastų ir nepatenkintų, norinčių dainuoti tik originalo kalba… Čia yra labai didelė diskusija ir labai sudėtingas klausimas.
Manyčiau, kad originalo kalba muzika skamba kitaip, kitaip klojasi kalba, muzikinis audinys… Dabar net ir lietuviškai mums dainuojant, pavyzdžiui, aukštu ar kokiu nors nepatogiu registru, jūs vis tiek tų žodžių nesuprasite. O vokaliniu požiūriu bus gerokai skurdžiau, ne taip, kaip dainuojant italų kalba. Nors lietuvių kalba graži, bet Verdi rašė vis dėlto italų kalba, Gunaud - prancūzų. Arba, pavyzdžiui, jeigu „Karmen“ dainuotume lietuviškai. Taip, gal ir puikiai skamba. Bet kiek galima atrasti spalvų dainuojant prancūziškai! Sakau, ir tie, ir tie yra teisūs, bet aš - už originalo kalbą.
O sakykit, ar niekada nesvajojote kur nors išvažiuoti? Gal dabar jaunesni atlikėjai tokias mintis labiau puoselėja, nes tai irgi yra tam tikras kūrybos ir atradimų kelias?
Buvo galimybė išvažiuoti dar anksčiau, kai irgi buvau jauna ir pakankamai kūrybinga. Bet aš atsisakiau. Ir visiškai nesigailiu. Galbūt būtų buvę daugiau pinigų ir būčiau labiau nepriklausoma. Kai atvažiuočiau į Lietuvą iš kokios Amerikos, būtų pilnos salės… Dėl dainavimo kokybės - negarantuoju, kaip aš ten dainuočiau, bet mums juk ta etiketė svarbi. Didžiuojuosi ir esu labai laiminga dirbdama nedideliame mieste, Vilniuje, savo Lietuvoje, iškelta galva, visiškai laiminga.
Norėčiau dar klausti apie jūsų mokytojus. Turbūt solistui, apskritai vokalistui yra labai svarbus mokytojas. Kiek teko skaityti kitų žymių solistų biografijas, kartais žmogaus gyvenimas pasisuka radikaliai kita kryptimi, kai solistas sutinka visiškai naują pedagogą, kuris jį veda, koreguoja jo kelią. Ar esate atminty išlaikiusi žmones, kurie jums turėjo didžiausią įtaką?
Visų pirma mano pati pirmoji mokytoja gyvenime - tai dainavimo mokytoja Nijolė Momeniškienė. Ji yra pirma. O pirma yra pirma. Ji mane išmokė tam tikrų dalykų, kurių aš tikrai neprisimenu, bet tai vis tiek klojosi, matyt, į tą bendrą sampratą man pačiai net nesuvokiant. Kertinis akmuo - maestro Zenonas Paulauskas, pas kurį aš studijavau akademijoje. Be abejo, jis vėlgi įdėjo į mane kažkokių valios grūdų, kurie vėliau manyje sudygo. Tai valia, tikslas, ryžtas, jėga galbūt... Be to, jis labai puoselėjo žmogaus prigimtį - jeigu žmogus toks yra, jis leisdavo jam skleistis, tegu tik jis toks būna. Čia irgi nuostabu! O dėl vokalinės technikos - žemai lenkiuosi prieš Joaną Kepenienę, kuri galbūt ne tokia žymi pedagogė, kad būtų profesorė, bet pačius pagrindinius vokalinius pagrindus aš gavau iš jos. Aišku, jie paskui deformavosi į daugybę kitokių dalykų, visai kitokių, absoliučiai gal net priešingų, bet pradžia buvo būtent jos. O paskutinis šitoje eilėje, sakyčiau, yra mano vyras Jurgis Karnavičius, kuris galbūt apskritai išpuoselėjo požiūrį į muziką, į aukštesnius dalykus - į filosofiją, į erdvę muzikoje. Už tai irgi labai ačiū.
O kas jums svarbiausia kaip pedagogei?
Pirmiausia vis dėlto labai sureikšminu techninius elementus. Instrumentas turi būti sutvarkytas. O toliau - skatinu nuolat, nuolat ieškoti savęs. Niekados nedainuoju studentams savo balsu, kad jie neprarastų savo balso, neturiu tokio įpročio. Ne dėl to, kad negaliu jiems parodyti, bet todėl, kad gerbiu jų prigimtį, jų balsus. Techninius dalykus galima nupasakoti žodžiais, nebūtina rodyti savo balsu. Ir noriu, kad jie patys ieškotų savęs. Ieškotų kaip pasiutę. Kad jie būtų - JIE, individualūs, su niekuo nesupainiojami, į nieką nepanašūs, ryškūs JIE! Čia man yra svarbiausias dalykas.
O charakterio savybės: valia, išdidumas, logika, ryžtas… Jumyse tai labai matyti, o savo studentams tą skiepijate?
Jie patys tą mato! Jeigu per pamokas per daug nekišu savo balso, jie viską pasitikrina kitaip. Nubėga į operos teatrą, pasiklauso ir sako: „Dėstytoja, jūs teisingai sakote, jūs pati taip dainuojate!“ O stiprybė, valia - jie visą tai žino. Jie irgi to siekia, nes dainavimas be to neįmanomas.
„Kultūros savaitė“ - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
