Sigitas STASAITIS
Ar neteko girdėti policininkus skundžiantis, jog žmonės nenori bendrauti su policija? Paprasta buhalterė šiaulietė Onutė Škėlaitė galėtų paaiškinti, kodėl. Neseniai ji, finansininkė, turinti 40 metų stažą, darbdavio įvaryta į kampą su bendradarbiais pabandė prašytis pagalbos Ekonominėje bei Mokesčių policijose. Policininkai susidomėjo ir iškėlė baudžiamąją bylą... pačiai O. Škėlaitei dėl aplaidžiai užpildytų kelių gautos labdaros dokumentų. Ir absoliučiai neaišku, kodėl pareigūnai visai netyrė nei vertybių, nei medžiagų grobstymo. Ką gi, gal bent "Akistatos" atkapstyti faktai atvers akliems (o gal tingiems?) policijos inspektoriams bei tardytojams akis ir privers darbą atlikti iki galo?
Karas prasidėjo tualetuose
Valstybiniuose Šiaulių vaikų globos namuose (internate) 1999-aisiais kilo tikras karas, beje, liūdnai pasibaigęs visoms kariaujančioms pusėms.
1999-aisiais viena pasamdyta statybos įmonė vaikų globos namuose atliko trijų tualetų remontą. Vos jį pabaigus pastebėta, jog darbai atlikti nekokybiškai. Žinoma, priekabiausiai tualetus apžiūrėjo internato darbuotojai, nepatenkintieji direktoriumi Alvidu Kantausku (42 m.). Žmonės pastebėjo, jog net 7 iš 9 prijungtų unitazų seni, gauti labdara iš Olandijos. O darbų priėmimo akte juodu ant balto tvirtinama, kad visos medžiagos - naujos! Globos namuose prasidėjo apkalbos, kad direktorius A. Kantauskas su savo ūkvedžiu (pavaduotoju ūkio reikalams) Vidu Jurelevičiumi (61 m.) naujas statybines medžiagas pavogė, o vietoje jų darbininkams įbruko labdara gautas senienas: unitazus, dažus, plyteles ir t. t. Pikti liežuviai pliauškė, jog suklijuotos ir naudotos keraminės plytelės. Internato taryba su auklėtoju Vytautu Pasavodskiu priešakyje nutarė netylėti. 1999-ųjų gegužės 13-ąją taryba apie pastebėtas negeroves raštu informavo Apskrities viršininko administraciją. Taigi nuo tos dienos internate prasiėjo šaltasis karas: taryba prieš direktorių.
Bosas nenorėjo skandalo
Apskrities viršininko įpareigotas administracijos Socialinių reikalų bei švietimo departamento direktorius J. Bosas į internatą atvyko su komisija. Skundą rašę pedagogai ėmė nuogąstauti, jog J. Bosas, kaip tikras valstybinės įstaigos bosas, ne tiek nori išsiaiškinti teisybę, kiek užgniaužti skandalą. Po mėnesio globos namus pasiekė apskrities viršininko raštas dėl komisijos nustatytų trūkumų: šimtai kvadratinių metrų ne tik nekokybiškai išdažyti, bet ir kitokiais (pigesniais) nei rodoma dokumentuose dažais, nepakeisti supuvę kanalizacijos vamzdžiai ir t. t. Nors dėl tokių dalykėlių būtų galima kelti baudžiamąją bylą (vien dėl unitazų padaryta 750 Lt žala), rašte tebuvo pasiūlyta A. Kantauskui kaltuosius nubausti pačiam.
Direktorius ir nubaudė. Tik ne vagis, o skundikus. Pirmoji papeikimą gavo internato finansininkė O. Škėlaitė. Moteris pasipiktino - juk tai ūkvedžio darbas kontroliuoti darbininkus, skaičiuoti unitazus ir plyteles. O finansininkė viso labo pildo dokumentus ir tiesiogiai nesusijusi su remonto kokybe bei vagystėmis. A. Kantauskas finansininkės argumentų nenorėjo nė klausytis.
Išvarytieji nutarė netylėti
Laimėjęs mūšį direktorius nutarė laimėti ir karą. Pirmas krito V. Pasavodskis. Jis buvo atleistas už tai, kad darbo metu buvo pastebėtas prie savo automobilio, dar dėl kažkokių darbo drausmės pažeidimų. O. Škėlaitės dienos irgi buvo suskaičiuotos, tereikėjo tik rasti priežastį. 1999-ųjų liepos 16-ąją O. Škėlaitė atleidžiama iš darbo. Įsakymas atleisti finansininkę motyvuojamas tuo, jog "O. Škėlaitė aplaidžiai vedė tualetų remonto darbų apmokėjimą". Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, jog atleista neteisėtai - vėliau Onutė per teismus privertė jai skirtą nuobaudą panaikinti, prisiteisė ir kompensaciją už priverstinę pravaikštą, tik į globos namus nebegrįžo. Savo valia.
Išvarytieji nutarė nepasiduoti - kelių žmonių delegacija nudrožė į Šiaulių ekonominę policiją ir papasakojo apie vagystes remontuojant mokyklą. Ekonominės policijos komisaras ėmė kažką išvedžioti, jog nėra kas atliktų reviziją, trūksta inspektorių - kitaip tariant pasiūlė nekvaršinti jam galvos. Skundikai nepasididžiavo ir nupėdino į Mokesčių policiją.
Tokiu būdu pareigūnai sužinojo, jog 1996-aisiais Šiaulių vaikų globos namų direktorius A. Kantauskas iš Olandijos pilietės Kristinos de Kvant gavo 1 000 Vokietijos markių labdarą, tačiau pinigų neįnešė į kasą, nedavė užpajamuoti. Taip pat policija sužinojo ir tai, kaip 1999-aisiais Šiaulių laisvųjų krikščionių religinės bendruomenės pastorius Timas A. Kantauskui asmeniškai įteikė 200 litų labdarą. Ir šitų pinigų A. Kantauskas nedavė finansininkei užpajamuoti. Dar daug ką sužinojo pareigūnai. Pavyzdžiui, kaip A. Kantauskui su V. Jurelevičiumi iš fabriko Kaune vežta batus globotiniams dingo 5 poros vyriškos avalynės, kaip klebonas padovanojo žoliapjovę. Ją paėmė A. Kantauskas išbandyti ir daiktas išgaravo. Pailsusio mojuoti dalgiu kiemsargio V. Gecmano klausiamas direktorius porino, jog "žoliapjovė ne mūsų, Kuršėnų".
Kraudavo pats direktorius
Viską užsirašę Mokesčių policijos inspektoriai nuvyko į globos namus, susirinko internato buhalterinius dokumentus, atliko reviziją ir iškėlė baudžiamąją bylą. Didesnį pasityčiojimą sunku sugalvoti - direktoriui nė plaukas nuo galvos nenukrito, o O. Škėlaitė buvo apkaltinta prastai vadovavusi labdaros priėmimo komisijai (užpajamuodama labdarą, pildydama kai kuriuos dokumentus padarė klaidų).
Šiaulių vaikų globos namai nuolat gaudavo labdarą (daugiausia - iš minėtosios olandės Kristinos de Kvant. Šios altruistės patikėtinis šiaulietis Alvydas Šimaitis į internatą atbogindavo didžiulius sunkvežimius labdaros. Dalis jos būdavo skirta kitoms pedagoginėms įstaigoms, mokykloms - taip buvo užrašyta ant maišų ir dėžių. Dažnai pats A. Kantauskas su V. Jurelevičiumi labdarą iškraudavo į internato garažą. Kartais jie kviesdavosi internato labdaros priėmimo komisiją su O. Škėlaite priešakyje, tačiau dažniausiai - ne. Kitą dieną skaičiuodama ir užpajamuodama labdarą komisija stebėdavosi, jog labdaros maišai pradraskyti, dėžės praardytos. Svetimos labdaros (maišų su kitų organizacijų užrašais) komisija neatplėšdavo, o pagal aktą įteikdavo šių organizacijų atstovams.
Buhalterinių pagrindų įstatymas reikalauja, jog visos finansinės operacijos būtų fiksuojamos, o labdara iš Olandijos lyg tyčia atkeliaudavo be jokių dokumentų, vien tik su juokingomis muitinės deklaracijomis, kuriose stalai būdavo nurodyti metrais, kompiuteriai - dėžėmis, drabužiai - maišais ar kilogramais. Olandai nepratę prie lietuviško biurokratizmo, neįsivaizduoja, jog kas nors iš labdaros galėtų vogti senus unitazus, kurie be internato vadovų žinios negalėjo papuošti suremontuotųjų vaikų tualetų.
Už neapmokamą vadovavimą labdaros komisijai O. Škėlaitė ir nukentėjo - kam drįso pajamuoti labdarą be pirminių buhalterinių dokumentų ir kodėl neužpajamavo labdaros, skirtos... kitoms organizacijoms. Bukakakčiai policininkai nesivargino aiškintis, kaip gi iš internato garažo pasiėmusios jiems skirtą labdarą be dokumentų užpajamavo kitos įstaigos - pastarųjų finansininkės juk nesiskundė! Taip pat nebuvo aiškinamasi, kodėl kai kuriose internatui labdarą skyrusiose Šiaulių įmonėse nėra dokumentų, kad jos davė labdarą - šios paslaptingos klastotės policininkų irgi nedomino.
Liudydamas prisimelavo
Debesys trumpam buvo susitelkę ir virš A. Kantausko galvos. Jis net buvo apklaustas kaip kaltinamasis, tačiau nė vieno kaltinimo pareigūnai taip ir nepateikė. Nei tardytojų, nei prokurorių nedomino, kodėl klausiamas apie labdara gautus pinigus A. Kantauskas painiojasi ir meluoja. Pavyzdžiui, vieną kartą jis teigė iš pastoriaus Timo gavęs 200 litų ir už juos visus turguje nupirkęs naują magnetolą. Kitą kartą jis jau rašė, kad kartu su Timu ėjęs į turgų, pastorius nupirkęs magnetolą ir įteikęs nunešti internato vaikams. Trečiame bylos dokumente A. Kantauskas jau rašo, kad iš Šiaulių laisvųjų krikščionių religinės bendruomenės internatui buvo perduota magnetofonas "Sharp", kurį auklėtojai įvertino 200 litų, ir norėjo, kad tai būtų užfiksuota: "Aš surašiau aktą, kad už 200 litų nupirktas magnetofonas, nors realiai pirkinio nebuvo".
Dalį iš užsienio labdara gautų stalų ir kėdžių A. Kantauskas padovanojo Gruzdžių specialiesiems vaikų globos namams. Už tai pastarieji internatui skyrė dailylenčių. "Akistatai" pavyko gauti liudijimą, jog šias lenteles vaikų globos namų stalius darbo metu iškalė A. Kantausko namuose. Tačiau ir tokia smulkmena vargu ar domina policiją. Juk nedomino remonto metu dingę unitazai, kurių vietą užėmė seni, nuzulinti olandų užpakalių - apie juos byloje nėra nė vieno klausimo.
Policininkus ir tardytojus tebuvo sudominęs klausimas dėl grynųjų pinigų, gautų labdara. Ypač po to, kai Kristina de Kvant atsiuntė faksą:
"Aš tikrai duodavau vaikų globos namuose pinigų Kantauskui, bet mintinai dabar negaliu paaiškinti, kada buvo. Man atrodo, kad buvo 500 Olandijos guldenų. Dabar daug darbo (...). Atsakymai jūsų klausimais bus" (kalba netaisyta).
Patys išgrobstė sėklas
Tačiau užteko tardomajam A. Kantauskui kelis kartus pakartoti, jog "grynų pinigų kaip labdaros niekada nesu gavęs", ir pareigūnai lengviau atsikvėpė. Negi imsi tikėti kažkokia senus unitazus dalinančia olande, kai geras vyras mušasi į krūtinę jokių banknotų rankose neturėjęs. Apklausti Šiauliuose gyvenantį pastorių Timą pareigūnai net nesivargino.
Tardymo metu išaiškėjo, jog A. Kantausko vadovaujami globos namai nespjaudavo į jokią labdarą. Ėmė ir pasenusią arbatą, ir jau bešvinkstančius jogurtus, ir net... nedaigias burokų sėklas. Vadovybės paskatinti tuoj pat supuolė internato darbuotojai ir atvežtas sėklas išgrobstė. Tada buvo prisiminta ir pakviesta finansininkė O. Škėlaitė, kad sėklas užpajamuotų. Moteris iš principo atsisakė tai daryti. Už tai prokuratūra Onutę apkaltino dar vienu apgaulingu (!) buhalterinės apskaitos epizodu. Juokinga, tačiau nė vienas sėklų grobstytojas net nebuvo apklaustas, niekas iš pareigūnų nepasidomėjo, kas ir kam tas nelemtąsias sėklas ėmė.
Neseniai O. Škėlaitė buvo nuteista simboline bausme kalėti, nuosprendį atidedant. Teismas dėl sėklų, arbatos ir kitų absurdiškų kaltinimų finansininkę išteisino, tačiau visgi pripažino kalta aplaidžiai pajamavus labdarą.
Laimėjęs mūšį, karo direktorius irgi nelaimėjo - iš pareigų pasitraukė savo noru (po kito skandalo). Tais pačiais 1999-aisiais vienas išdykęs internato auklėtinis buvo nuplaktas diržu už tai, kad ir vėl pabėgo iš mokyklos ir valkatavo mieste. Nors pats direktorius egzekucijoje nedalyvavo, jai vadovavusi auklėtoja bei bėglį mušę vaikai paliudijo direktorių siūlius įvesti tvarką diržu.
"Akistatos" korespondentas labai norėjo pakalbėti su A. Kantausku apie kai kuriuos labdaros niuansus. Dabar kitoje pedagoginėje įstaigoje auklėtoju dirbantis Alvidas su žurnalistu bendrauti atsisakė - paaiškino viską jau pasakęs teisme. Neteisybė, pone A. Kantauskai. Žurnalistai kartais nevengia pasikapstyti ten, kur tingi policininkai. Tam, kad tamstai sugrįžtų atmintis, o policininkams prabustų sąžinė, publikuojame dokumentą, kuriame A. Kantauskas prisipažįsta iš olandės paėmęs 1 000 Vokietijos markių. Vaikų globos namuose tai neužpajamuota.
Visame pasaulyje policininkai džiaugiasi sulaukę informatorių, skundikų. Tik ne mūsų apkiautėliai, kurie, pasirodo, gali ne ištirti nusikaltimą, o pasodinti patį atėjusį prašyti pagalbos žmogų. Ir po to pareigūnai drįsta stebėtis, kad žmonės vengia turėti reikalų su policija.
A. Kantauskas pažymoje pasirašė: "Vaikų globos namų direktorius A. Kantauskas gavau iš p. Kristinos de Kvant 1 000 markių". Gal dabar tuo patikės šaunieji mūsų policininkai?
(kantausk.jpg)
