Ramutė PEČELIŪNIENĖ
58 metų aloviškis Vytautas Arbačiauskas - tikrai stiprus ir gyvenimo užgrūdintas, tačiau sužinojęs apie nuosprendį vieninteliam sūnui Sauliui, lengviau atsikvėpė ir pravirko. Bent devynerius metus jis vėl galės ramiai gyventi...
Kauno apygardos teismas išnagrinėjo dvidešimt aštuntuosius metus bebaigiančio Sauliaus Arbačiausko baudžiamąją bylą. Šis jaunas žmogus buvo kaltinamas ne tik smurtu prieš savo tėvą, seserį ir jos dukrą, bet ir itin sunkiu nusikaltimu - nepilnametės išžaginimu. Įrodęs kaltę, teismas jam paskyrė devynerių metų nelaisvės bausmę. O juk tik prieš metus Saulius sugrįžo iš kolonijos, praleidęs ten lygiai tiek pat, kiek teks sėdėti dabar. Grįžo, kad skaudžiai nuskriaustų artimiausius žmones ir sėstų vėl. Ir jeigu 1990-aisiais tėvas jo, keliaujančio į kalėjimą, gailėjo, tai šįkart tiktai džiaugėsi...
Pradžia
Saulius buvo jauniausias ir vienintelis sūnus trijų vaikų šeimoje. Tėvų tarpusavio santykiai komplikavosi, kai Sauliui sukako treji metukai. Mat radęs savo bendrabučio kambarėlyje svetimų uniformuotų vyriškių, kuriuos viešnagėn buvo pasikvietusi žmona, Vytautas Arbačiauskas juos grubiai išprašė lauk. Tačiau šie netrukus grįžo su pastiprinimu. Nesuvaldęs pykčio, Vytautas sviedė puodelį su vandeniu. Tas nelemtas puodelis vienam milicininkui prakirto veidą ir žemėn nusviedė kepurę. Vytautas buvo apkaltintas sąmoningai (nes per incidentą buvo blaivus) pasipriešinęs milicijos darbuotojams, vykdžiusiems tarnybines pareigas, bei išniekinęs herbą (milicininko kepurę). Už tai teismas paskyrė pusantrų metų kalėti. Pusę metų praleidęs Pravieniškėse, vėliau Vytautas buvo "ištremtas laisvoms statyboms" į "Tarybų Lietuvos" kolūkį, kur statė didžiulį kiaulidžių kompleksą. Vaikai, V. Arbačiausko teigimu, tuo metu žmonai nelabai rūpėjo, todėl juos ėmėsi globoti Alovės kaime (Alytaus raj.) gyvenanti uošvė. Visiškai atlikęs bausmę ir neturėdamas kur grįžti (bendrabučio kambarį savo vardu buvo įsiforminusi žmona, su kuria jau buvo išsiskyręs), vyriškis kreipėsi į uošvę pagalbos. Prisiregistravęs uošvės namuose, jis įsidarbino Alytuje.
Nuo mažų dienų - nepilnamečių įskaiton
V. Arbačiauskas tvirtino, jog Saulius nuo mažumės tapo "skaudžiu pūliniu" - blogai mokėsi, vis dažniau krėtė įvairias išdaigas, buvo nepaklusnus. Dėl to buvo įrašytas nepilnamečių įskaiton. Vyriškis šiandien negalėtų suskaičiuoti, kiek kartų jam teko aiškintis su Nepilnamečių reikalų inspektorėmis, kitais pareigūnais, mokėti baudas.
- Vos spėdavau iš antrajame aukšte įsikūrusios inspektorės kabineto laiptais nusileisti žemyn - sūnaus jau ir pėdos būdavo ataušusios, - nelinksmais prisiminimais dalinosi Sauliaus tėvas. - Kuo toliau, tuo labiau sūnus darėsi nesukalbamesnis, nepaklusnus, agresyvus. Motina pasirūpino sūnų išsiųsti į Simno atsilikusiųjų internatą, kur jis baigė 8 klases. Deja, čia mokslams ir buvo padėtas galutinis taškas. Saulius norėjo įgyti traktorininko specialybę, tačiau prastos žinios užkirto kelią į Daugų žemės ūkio technikumą, todėl jis įsidarbino Alovės kolūkyje paprastu darbininku.
Nerasdamas bendros kalbos su sūnumi, V. Arbačiauskas vis dėlto jo diržu neauklėjo - bandė kalbėtis gražiuoju. Dar būdamas paauglys Saulius pirmą kartą šoko prieš tėvą - bandė įspirti į koją už tai, kad nepatiko šio auklėjimas, priekaištai dėl blogo elgesio, pamokymai... Būdamas maždaug 15 metų jis pradėjo girtauti, rūkyti, kaimo šokiuose dažnai įsiveldavo į muštynes. V. Arbačiauskas tvirtino, jog atskirai gyvenusi motina sūnumi beveik nesidomėjo. Ji tiktai pasirūpino iš savo vaikų tėvo prisiteisti alimentus, nors tuo metu dvi dukros ir sūnus augo pas jos motiną ir buvo remiami tėvo. Na, o močiutę anūkas grasino papjauti, šoko prieš ją su peiliu rankoje, be to, kai tėvo nebūdavo namuose, ją tiesiog terorizuodavo.
Už vagystę - į koloniją
Vieną rytą išėjusį žvejoti V. Arbačiauską pašaukė kaimynas, liepęs skubiai mesti meškerę ir skubėti namo, nes ten laukią milicininkai. Vyriškis nesuprato, kokią šunybę vėl galėjo iškrėsti sūnus, jeigu jį, išeidamas žvejoti, paliko miegantį. Tuoj pat paaiškėjo, jog šis kartu su draugais iš kolūkio sandėlio pavogė keliolika maišelių pieno miltelių. Pirmąkart Sauliui buvo iškelta baudžiamoji byla, teismas paskyrė lygtinę bausmę.
1992 metais, dirbdamas kūriku kolūkio katilinėje, Saulius Arbačiauskas užmušė žmogų. Buvo įtariamas ir jo draugas, tačiau šis nuo kalėjimo išsisuko. Sauliaus tėvas ir dabar įsitikinęs, jog sūnus ne vienas atėmė gyvybę tam žmogui, tačiau kaltę prisiėmė pats. Visą tą laiką Vytautas lankė sūnų, tempė krepšius maisto, dažnai netgi pažeidinėdamas įstatymus, ieškodamas galimybių perduoti sūnui daugiau nei priklauso.
- Dar iki teismo, kai sūnus buvo areštinėje, papirkinėjau prižiūrėtojus, kad šie leistų perduoti jam maisto produktų, pinigų, o kartą - netgi alaus, - guodėsi Vytautas Arbačiauskas. - Paskui, kai išvežė į Pravieniškes, visą laiką jį lankiau (ne kartą, užmiršusi nuoskaudas, buvo nuvažiavusi ir močiutė bei sesuo Laima), rėmiau kiek galėjau. Būdavo, keliuosi žiemą trečią valandą nakties ir einu pėsčias į Alytų dvylika kilometrų su dviem sunkiais krepšiais... O Saulius nė kiek nesidrovėdamas namo vis siųsdavo didžiulius "receptus", reikalavo atvežti tokių skanėstų, kokių net savo anūkams neišgalėdavau nupirkti...
Vyriškis su grauduliu prisiminė akimirkas, kai, sėdėdamas pasimatymų Kambaryje, su sūnumi kalbėdavo apie ateitį, lyg ir matė pasikeitusį Sauliaus požiūrį į gyvenimą, jo pažadus gyventi kitaip.
Grįžo dar agresyvesnis
Pernai prezidentas patenkino Sauliaus malonės prašymą ir sumažino bausmės laiką. Tėvas nupirko butelį vyno, degtinės, pasikvietė artimiausią kaimyną ir suruošė kuklias sūnaus sutiktuves. Tačiau jau kitą dieną Saulius ėmė priekaištauti, kodėl šeima taip nesvetingai jį sutikusi. V. Arbačiauskas atsakė, jog jei būtų "rusų laikai" - tikrai būtų užsakęs orkestrą... Deja, tokie "šposai" ekskaliniui buvo visai nejuokingi. Namuose praleidęs vos vieną naktį, Saulius įsijautė į šeimininko vaidmenį, apstumdė seserį Laimą ir šios dukrą, pranešė, jog jos čia miegančios paskutinę naktį ir turės tuoj pat iš namų dingti. Kai tėvas pasiūlė nesiskubinti vaikyti, sūnus dar labiau supyko. Šėlsmą lydintys veidrodžio šukių dūžiai Sauliui, matyt, labai patiko, tad jis, vis labiau "įsismagindamas", griebė nuo stalo žirkles ir smeigė seseriai Laimai į krūtinę. Kaip paaiškėjo vėliau, tetrūko tik centimetro kito, ir žirklės būtų pataikiusios tiesiai į širdį... Kai tėvas čiupo sūnų už pakarpos ir išmetė pro duris, Saulius pro dantis iškošė:
- Žertva, aš tave užštyrysiu...
Panašūs "vaizdeliai" Vytauto Arbačiausko namuose ėmė kartotis beveik kasdien. Sūnus gėrė, nuolat grasino visus išžudysiąs ir padegsiąs namus... Taigi, grįžus sūnui, tėvas visiškai prarado ramybę. Net ir naktį guldavo į lovą šalia pasidėjęs "montiruotę". Birželio 21-osios naktį sūnus jam išmušė dantį ir stipriai praskėlė lūpą. Paskui nuskubėjęs prie kluono pradėjo ant šieno mėtyti degtukus ir vis ragino tėvą greičiau kviesti gaisrininkus, nes esą su kibirais gaisro neužgesinsiąs. Galiausiai akmenimis išdaužė keturis tėvo namų langus. Neapsiskaičiavęs vieną langą išbarškino ir kaimynui, tad kitądien Vytautas Arbačiauskas turėjo daug darbo - įstiklinti teko net penkis langus. Čia namų šeimininko kantrybė trūko ir jis, iš anksto pažadėjęs sumokėti už degalus, pagaliau išsikvietė policiją ir sūnų atidavė į pareigūnų rankas. Tik prasidėjus bylos tyrimui vyriškis sužinojo, jog Saulius žiauriai nuskriaudė nepilnametę savo giminaitę - kelis kartus ją išžagino.
- Jei būčiau žinojęs, kad jis tą vaiką taip nuskriaudė, būčiau pats jį užmušęs, - iki šiol sūnui negali atleisti tėvas. - Suprantu, kad kiekvienas žmogus gali padaryti didesnę ar mažesnę klaidą, tačiau niekaip nesuvokiu, kodėl sūnus toks išaugo - aš pats į tėvą niekada nesikreipiau "tu", buvau paklusnus, tarp mūsų nekildavo jokių konfliktų... Dabar galutinai įsitikinau, jog iš jo žmogaus jau nebus. Ir nežinia, ką jis darys, kaip elgsis, kai vėl išeis į laisvę. Daugiau aš jo tikrai nelankysiu, nieko nevešiu, tegul gyvena kaip nori. Ko gero, nėra tokio lietuviško žodžio, kuriuo būtų galima jį pavadinti...
