Į redakciją kreipėsi vilkaviškietis Juozas Baukus (46 m.), šiuo metu kalintis Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Dešimties metų laisvės atėmimo bausme už tyčinę žmogžudystę nuteistas vyras tikina velkąs svetimą jungą - esą nei planavęs ką nužudyti, nei nužudęs. Jo skundai apėjo visas galimas Lietuvos teismų instancijas, tačiau, kaip teigia Juozas, niekas nesistengė išgirsti jo, "kalinio etikete paženklintojo", balsą.
- Įsivaizduokit - dusintis čia dešimt metų ir kasdien būti įkalintam vienintelės minties, kad sėdi nekaltai. Tai lėtinė savižudybė. Kartais taip suima pyktis, kad, rodos, tikrai padaryčiau ką nors nepataisoma - tuomet bent žinočiau, už ką sėdžiu, - korespondentei skubiai savo nuoskaudą išliejo Juozas.
- Bet jūsų skundus jau išnagrinėjo ir Apeliacinis, ir Aukščiausiasis teismai, tad sunku patikėti, kad nė vienoje šių instancijų neatsirado pareigūno, galėjusio išaiškinti, kaip jūs sakote, tikrąją tiesą.
- "Išnagrinėjo" ir "nagrinėjo" - dvi skirtingos sąvokos. Todėl ir kreipiuosi į spaudą, kad negaliu nutylėti, kaip dirba mūsų teisingumo įstaigos. Apeliaciniame teisme teisėjai vos per dvi minutes nusprendė, kad esu nuteistas tinkamai. Į Aukščiausiojo Teismo posėdį manęs, kalinio, niekas net nevežė - nagrinėjo be manęs, atimdami mano teisę išdėstyti savo argumentus. Advokatas - tuščia vieta, tik senukės motinos pinigus išviliojo. Niekas neišgirdo manęs, kad esu nuteistas ne pagal įrodymus, o vadovaujantis prielaidomis - juk anksčiau esu jau keturis kartus teistas, tai esą galėjau ir nužudyti. Kam ten rūpi aiškintis: kaip sakoma, yra tinkama kandidatūra, o straipsnį pritaikys.
- Tai kas vis dėlto atsitiko, kad atsidūrėte teisėsaugininkų akiratyje?
- Praėjusių metų kovo 23 dieną, Vilkaviškyje pas draugą išgėręs degtinės, pasikviečiau jį su pažįstama moteriške į savo namą, kur gyvenu vienas. Daviau jam pinigų dviem buteliams. Draugas grįžo ir su preke, ir su dar trim vyrais. Iš jų pažinojau tik vieną - tokį Vytautą Minauską (42 m.), kuriam, kaip dabar jau žinoma, tos vaišės buvo paskutinės. Begerdami ir besišnekučiuodami išsiaiškinome, kad kartu buvęs Dainoras Bujauskas prieš keletą metų buvo mane apvogęs. Apsižodžiavom, dar gėrėm toliau, bet man vis dėlto nebuvo miela jo kompanija, tad vėliau puoliau jį varyti. Kai nėjo, kelis kartus kirtau į veidą, išstūmiau į virtuvę. Taip besigrumiant, staiga man kažkas smogė iš nugaros. Tai buvo, kaip dabar žinau, sugėrovas Gediminas Eidukevičius. Jis turėjo peilį - perpjovė man ranką. Įtūžau ne juokais: mano namuose - prieš mane. Stvėriau nuo stalo savo peiliuką. Susigrūmėm. Žinau, kad ir V. Minauskas buvo šalia - puolė į tarpą. Kadangi man labai bėgo kraujas, išbėgau pas kaimynus pagalbos. Iškviesta greitoji mane išsivežė. Paskui policijoje man pasakė, kad V. Minauskas mirė, o G. Eidukevičius sunkiai sužalotas. Aš nesiginčijau, kad gindamasis galėjau sužaloti mane puolusį Eidukevičių, bet dėl Minausko prieštaravau. Nebuvo nė vieno pašalinio liudininko, neginčijamai mačiusio, kad aš sužalojau Minauską. Vienintelis liudininkas - Eidukevičius. Jo parodymais, nors nenuosekliais, teismas ir rėmėsi. Mano peiliuko - su 6-7 centimetrų geležte - įvykio vietoje nerado, nes aš kažkur jį numečiau bėgdamas. Eidukevičius sakė, kad išmušė mano peilį iš rankų. Tai kaip tą vietą apžiūrėjo, jei nerado? Ekspertai pagal sužalojimus nustatė, kad nusikaltimo įrankis - peilis su 11 centimetrų geležte. Tokį aptiko Eidukevičiaus drabužiuose. Jis pripažino, kad tai tikrai jo peilis.Tai kaip čia išeina - ištraukiau Eidukevičiaus peilį, juo nudūriau Minauską ir vėl atgal įkišau?
- Ar turite jumis tebetikinčių žmonių? Kuo guodžiatės pagalvojęs, kad taip ir liksite kolonijoje dabar jau bene devynerius metus?
- Gal tik motina manimi tiki. Su ja bendraujame - ji labai išgyvena. Nepasmerkė manęs ir sesuo. Vargas joms dėl manęs. Pirmą kartą buvau nuteistas septyniolikos metų, paskui - aštuoniolikos. Už smulkias vagystes, chuliganizmą. Paskui net 20 metų išsilaikiau laisvėje. Vėl teko sėsti. Seniai išsiskyręs su žmona. Pastaruoju metu gyvenau vienas, uždarbiavau, užsiėmiau medžio drožiniais - būčiau taip ramiai ir krutėjęs. Dabar še tau - dešimt metų. Laimei, kolonijoje turiu darbą. Antraip išprotėčiau nuo savigraužos ir supratimo, kad kurčioje ir akloje teisėtvarkoje esu bejėgis pakeisti savo padėtį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
