Prieš porą metų, kai studijavau jau paskutiniame kurse, staiga įsimylėjau. Trečiakursę Daivą. "Įsimylėjau" - per švelniai pasakyta. Tiesiog galvą dėl jos pamečiau, o ji tik nestūmė manęs šalin (beje, ir ne tik manęs - gerbėjų jai netrūko). Ir štai - sesija. Daiva neišlaikė egzamino, o perlaikyti jį - jokių šansų, mat su dėstytoju ji jau buvo spėjusi susipykti kaip reikiant.
O aš tuo metu kritau į akį Ritai, aspirantei, dirbančiai kaip tik toje katedroje, kurioje Daiva neišlaikė egzamino. Ritos ketinimai mano atžvilgiu buvo labai konkretūs ir rimti - ji net takelį buvo pramynusi į mano nuomojamą butą. Tačiau aš buvau pametęs galvą dėl Daivos. Ir štai vieną vakarą ateina pas mane Daiva. Jau mes ruošiamės pereiti "prie aktyvesnių veiksmų", staiga - skambutis į duris. Rita. Daiva akimirksniu sumano planą: "Štai kas man padės perlaikyti egzaminą!" Keletą sekundžių - mirtina tyla. Rita žino, jog mes su Daiva daugiau nei draugai. Ji gal ir norėtų pasiųsti Daivą kur nors toliau, bet nepatogu. Rita kiek padvejoja, o paskui sako: "Knygelę turi?" - "Turiu". - "Gerai, duok, aš pasirašysiu, o katedroje kaip nors viską sutvarkysiu". Įrašo Daivai į knygelę patenkinamą pažymį ir eina į virtuvę virti kavos. Daiva griebia savo rankinuką, lyg brangią dovaną jame paslepia studijų knygelę ir nutvėrusi mane už rankovės sušnabžda: "Aš išeinu, o tu atidirbk". Matyt, atrodžiau tikrų tikriausias kvailys: nieko nesuprasdamas žiūrėjau į Daivą ir tylėjau. Tada ji tiesiai šviesiai paaiškino: "Tu turi su ja permiegoti. Tai ir bus atidirbimas už mano pažymį. Na, sėkmės!" - ir nėrė per duris...
Buvau taip sutrikęs, jog sunku ir nusakyti. Kai su Rita atsigulėm, maniau, jog malonumo nepajusiu. O, kaip aš klydau! Ta moteris per vieną naktį mane tiek visko išmokė, kad sunku ir patikėti.
Svarbiausia, rytą aš pabudau visai kitu žmogumi. O palyginus Daivą ir tai, ką sugebėjo ir mokėjo Rita, skyrėsi maždaug taip, kaip pradinė mokykla nuo universiteto.
