Daiva NORKIENĖ
Mirusių vienišų senukų bei psichikos ligonių kūnai mokslo tikslams iki šiol būdavo naudojami laivai. Šiandien Lietuvos mokslas susidūrė su nemenka problema: "staiga" paaiškėjo, kad nė su vienu negyvėliu medikai elgtis kaip tinkami nebegali. Nėra teisinio pagrindo.Vienintelis legalus kelias gauti negyvėlių - laukti, kol koks nors netradiciškai mąstantis žmogus testamente pareikš valią po mirties pasiaukoti mokslui. Kadangi iki šiol tokių asmenų nepasitaikė, medikai mano, jog jų ateitį gali "išgelbėti" tik spauda. Tai yra švelniai paagituoti... "Akistata" pasielgė kitaip: Vilniaus Antavilių senelių pensionate atlikome apklausą. Taigi, ar svarbu vienišiems senukams, kur nukeliaus po mirties: į žemę pas vabalėllius, ar po studento peiliu?
Sutriko tiekimas
Kauno medicinos universiteto Anatomijos katedra prieš maždaug metus susidūrė su rimta problema, kurios iki šiol nepajėgia išspręti nei mokslo įstaiga, nei Sveikatos apsaugos ministerija. Jau keliolika mėnesių katedrai netiekiami žmonių kūnai. Anksčiau tokiomis mokymo priemonėmis medikai apsirūpindavo nesunkiai: pagal pasirašytas su senelių namais bei psichiatrijos ligoninėmis sutartis, vienišų mirusiųjų palaikai nebūdavo laidojami - jie keliaudavo pas Kauno studentus. Užuot atgulę karstan, mirkdavo formalino voniose, virtę plikais skeletais "įsitaisydavo" stiklinėse spintose kaip vaizdinės priemonės, arba būdavo "operuojami" būsimų chirurgų. Reikia žmogaus kūno sandarą studijuojančiam "daktariukui" išsiaiškinti, kaip "padarytos" smegenys, ima (atleiskite už nepagražintą tikrovę) pusgalvį. Pageidauja rankos, kojos, lyties organų - "sužvejoja" juos formalino vonioje. Taip be dūdų, gėlių, lentinio "futliaro" ir graudulingų giesmių sielos apvalkalas "palydimas" nebūtin... Žmogaus kūno gyvulėlių palaikai pakeisti negali. (Iki Renesanso, tiesa, buvo kitaip. "Drausminami" Bažnyčios, medikai tyrė tiktai keturkojus - ir gydydami pridarydavo grubiausių klaidų). Todėl diskutuoti apie negyvėlių, kaip mokymo priemonių, būtinumą neverta: išsiversti be jų galėtų nebent kokių nors puslaukinių šamanas.
KMU Anatomijos katedros vedėjas profesorius Rimvydas Stropus "Akistatos" žurnalistei guodėsi:
- Dar truputis, ir mūsų sukauptos kūnų atsargos pasibaigs. Ir neįsivaizduoju, kas bus tada.
O tada ši europietiško lygio specialistus ruošianti Lietuvos mokslo įstaiga, vaizdžiai tariant, pavirstų "žyniuonių susirinkimu". Ir tai - ne juokai: pabandykit vien su vadovėliu rankose "išburti" gerą širdies arba neurochirurgą! Ar, pagaliau, - savo darbą išmanantį terapeutą.
Testamentų nerašo
Tad kas atsitiko, jog negyvėliai tapo tokiu dideliu "deficitu"? Profesorius R. Stropus susidariusią padėtį supranta taip:
- Mirusiųjų sąskaita tiesiog pelnomasi, ir niekam nerūpi pataupyti "Sodros" biudžetą! Vienišo senolio laidotojai gauna nemažas pašalpas (700 litų ir mirusiojo dviejų mėnesių pensijos - aut. past.). Kai kas "pasitaupo" neuždirbtų pinigų. O štai kūnus atidavus mums, išsispręstų studijų problema, susitaupytų lėšos.
Tačiau "karas" dėl kūnų vyksta seniai, ir net su Sveikatos apsaugos ministerijos pagalba problema neišsprendžiama.
Supratingų senelių ir senučių, tiesa, kartais pasitaiko. Apsilanko KMU Anatomijos muziejėlyje, "susipažįsta" su eksponatais - liūdnai nunarinusiu galvą senos močiutės skeletu ar kūdikio kauleliais - ir užsimano panašiai įsiamžinti. R. Stropaus jau nebestebina retkarčiais užsukantys interesantai, kurie prašyte prašo jų kūnus po kirties panaudoti mokslo tikslams. Profesorius tikino, jog tie žmonės nėra nei pamišėliai, nei asocialūs. Tiesiog tokia ypatinga jų valia. Tačiau su savanoriais sutartys nesudaromos: irgi nėra teisinio pagrindo. Profesorius tiktai pasiūlo, jog šie žmonės savo testamentuose įrašytų punktą apie kūno paaukojimą medicinai. Interesantai linksi, žada, džiaugiasi patarimu, tačiau dar nė vienas iš jų to neįvykdė - atkalba giminės.
Vokietijoje, pavyzdžiui, ši problema sprendžiama paprastai. Kai kurie senoliai netaupo įkapėms, paminklui, laidotuvėms, o atliekamą markę išleidžia kelionėms, sportui, pramogoms. Jie iš anksto su mokslo įstaigomis sudaro sutartis: už gerą karstą, gėles, pašarvojimą ... atiduoda savo kūnus. Miręs toks susitarėlis porą dienų, kaip visi, ilsisi gražiai aptaisytame karste, pažįstami ir artimieji turi laiko su juo atsisveikinti. Nuo įprastų laidotuvių skirtumas "tik" toksai, kad galiausiai kūnas iškeliauja nebe į kapines - kitu adresu. O ant nesamo paminklo "amžiams" neiškalama mirusio pavardė. Bet, pagaliau, žmogus yra gyvas tol, kol jį prisimena. O marmuro plokštė ir granito akmuo anaiptol nėra prisiminti padedanti "užrašų knygelė".
Kiltų panika
Vilniaus Antavilių senelių pensionate gyvena pustrečio šimto įvairių tautybių, tikėjimo, amžiaus ir sveikatos senelių. Nors dažno senelio ar močiutės veidai liūdni (ypač - vienišų ir pasiligojusių), apie mirtį čia mąstoma be baimės ir sielvarto. Atskiroje nuošalioje patalpėlėje, skirtoje šarvoti numirusiems, tarp žvakių ir gėlių nuolat stovi tuščias paruoštas karstas. Kas nori, gali ateiti, susipažinti su paskutinių kelionių starto vieta, įsivaizduoti save "išvykstantį". O kai kurios močiutės netgi "užsisako" įkapinių suknelių spalvą (žinoma, gražią, derančią prie figūros ir veido!), kad iš anksto žinotų, kaip atrodys savo paskutiniame kelyje.
Antai 88 metų močiutė Marija, šešis kartus operuota, buvusi "prie mirties", pageidauja amžinojo poilsio atgulti šalia savo dar prieš karą nuo difterijos mirusios vienintelės dukrelės Onuškio kapinėse. Iš savo kuklių santaupų močiutė ten pastatė paminklą, nusipirko žalsvai alyvinę, keičiančią spalvas, įkapių suknelę, ilgus apatinius marškinius, kitus arčiausiai kūno glundančius drabužius. "Kad gražiai atrodytų, ir mirusi niekam nekeltų rūpesčių". Ir Marija, ir daugybė kitų žurnalistės kalbintų močiučių mirtį laiko natūralia kelio pabaiga. Kelio, kuris būtinai turi baigtis "po paminkliniu akmeniu", kryželiu, smėlio kalne. Vieniši Antavilių seneliai laidojami netoliese esančiose kapinėse, o lankyti ir tvarkyti išėjusiųjų kapavietes tampa svarbiu ir mėgstamu kitų senolių darbu.
"Jūs net neužsiminkite apie pasiaukojimą mokslui po mirties! Turėti savo kapą - tai šventa, - "Akistatos" žurnalistei sakė pensionato psichologė Rūta Vitkūnienė. - Jei kai kurie senukai išgirstų, apie ką kalbame, kiltų panika". Tačiau atsargiai, iš anksto įspėjus, jog tai - tik interviu, kelis žvalesnius senukus vis dėlto pakalbinome. Ir ką jūs manote? Iš keturių močiučių dvi vos nesupanikavo. "Vokiečiai vokiečiais, o aš noriu pasilaidoti žemėje!" - tikino dar sveika ir žvali viena senutė. O kad nesugalvotume "kokios nors prievartos ar pikto", įspėjo: "Aš čia - laikinai. Ir bėgsiu iš "ubagyno". Tikrai, aš ne vietinė!" Kita senutė (tikrai vieniša, niekieno nelankoma) tikino, jog jos giminės "niekada neleistų" ją "paaukoti mokslui". Nors niekas močiutės nei įtikinėjo, nei prašė, nei agitavo!
Prisiminę istoriją, kai lietuviai tikėjo atgimsiantys Anapus, kai ypač kruopščiai puošdavo savo kapus, o laidojami būdavo ne bet kaip - su būtiniausiu gyvu ir negyvu inventoriumi, jau labai rimtai suabejojome, ar prigytų mūsuose vokiška patirtis. Ir nebus jums, ponai profesoriai, nei "palikimų", nei testamentų! Tačiau... Kitos dvi (iš keturių kalbintų) močiutės buvo pasiryžusios sulaužyti nusistovėjusias tradicijas.
Teklė
Teklė Motorkienė (77 metų) - labai elegantiška pensionato gyventoja. Anaiptol ne vieniša: ją lanko dukros (Motinos dienos proga net padovanojo auksinį žiedelį), giminaitės, draugės. Matydami, kad jaunai atrodanti močiutė dar ir nestokoja optimizmo bei humoro jausmo, tiesiai paklausėme:
- Jeigu pas jus atvažiuotų koks nors porfesorius ir paprašytų po mirties pasiaukoti mokslui. Sutiktumėte?
- O kodėl ne?!
- Suprantu, visų mūsų galas - tas pats: dėžutė, smėlis ir... vabalai. Studento skalpelis neturėtų būti bjauriau už gyvasčius. Bet galimybė turėti kapą, paminklą, prie kurio barstytų beržas lapus, o duktė - ašaras, - stengėmės drąsiąją ponią išmušti iš vėžių.
- O man tas pats. Kai numirsiu, kas kur nori, ten tegul ir deda. Ką nori - tą tegul daro. Aš nežinau, kas ten, Anapus, iš tiesų yra. Jei yra siela, tai ji su negyvu kūnu nieko bendra neturi... O dėl sutarties... Žinoma, pasirašyčiau!- ir it liepa tiesi močiutė išdidžiai nužingsniavo per pensionato kiemą - pasitikti lankyti atvyksiančių dukterų.
Elvyra
Tačiau bene didžiausias mūsų atradimas buvo Elvyra. Iš pažiūros pasakytum - nė pensijinio amžiaus nesulaukusi. O iš tiesų jai - už poros metų septyniasdešimt. Dainuoja, šoka, kuria eiles ir senelių namuose rengia autorinius vakarus. Jodinėja netoli pensionato esančiame klube "Antavilių šilas". Optimizmas, energija liejasi per kraštus (dėl ko labai išvaizdžiai močiutei dažnai pavydima). Elvyrą Ašmonavičienę nuolat lanko gydytoja dirbanti pusseserė, draugės, giminaičiai. Net ir gyvendama senelių namuose, laisvalaikiu apkeliauja kurortus, pabuvoja svečiose šalyse. Kodėl ji, tokia energinga, gyvena pensionate? Ogi todėl, jog čia kadaise pasimirė jos pačios mama, ji ir palaidota Antavilių kapinaitėse.
- Prieš porą mėnesių, pamenu, mąsčiau apie gyvenimą. Ir žinote, koks sutapimas? Kaip tik tada nusprendžiau, jog būtų gerai, kad po mano mirties kilniems tikslams būtų paaukoti mano organai. O štai dabar ateinate jūs, ir sakote, kalbate apie mokslą ir studentus...
- Tačiau organai ir visas kūnas - tai ne tas pat. Patekus į prozektoriumą, kelio atgal nėra. Laidoti nebelieka ką...
- Tikrai? Nieko neatiduoda? Hm... Bet, gerai pagalvojus, sutikčiau ir taip. Tegul ima medikai, tegul "narsto"...
- O galimybė atsigulti šalia mamos...
- Tiek to, "išsiversčiau" ir be paminklo. Juk žemėje, duobėje, dbvasios nėra. Ji nepalaidojama! Tai koks skirtumas, kur sunyks miręs kūnas? Antai neseniai per Motinos dieną skaičiau salėje savo eiles, ir pajutau, kaip man per veidą švelnutėliai perbraukė mamos ranka. Tai buvo jos prisilietimas, jos siela... Jeigu ji būtų kape, argi ateitų? - prisiminė keistą įvykį Elvyra.
Beje, lapę per Užgavėnes vaidinusi Elvyra mielai sutiko, kad ši jos nuotrauka būtų parodyta ir "Akistatos" skaitytojams. Savo kūną, kaip ir gyvenimą, mokanti mylėti ir vertinti moteris nesibaisi minties, kad štai šis gražus ir sportiškas žmogus (ji pati) po mirties atsidurtų po studentų peiliu. Ji visada buvusi prieš kapą užgulančius masyvius paminklus ir perdėtas raudas prie jų.
