Valdas KVEDARAS
Kaip luošu tapusiam žmogui sužinoti apie įstatymus, kurie gina ne tik jį, bet ir jo šeimą nuo gresiančios finansinės žūties, kaip išsiaiškinti, kokia kompensacija priklauso už patirtus sužalojimus? Nors, regis, tai visai paprastas klausimas, tačiau bandant rasti atsakymą įvairiose šalies valstybinėse institucijose "Akistatai" ne kartą buvo atsakyta - viskas numatyta įstatymuose. Kokiuose - niekas negalėjo pasakyti. "Samdykitės advokatą, jis jums viską išaiškins", - sakė ne vienas įvairių valstybinių institucijų pareigūnas, išlaikomas iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Taigi sunku net įsivaizduoti, kokius kančių kelius turėtų nueiti paprastas darbininkas, bandydamas susigaudyti ne tik įstatymų labirintuose, bet ir aiškinantis, kas, kiek ir iš ko priklausytų jam, dėl darbdavio kaltės tapusiam invalidu. Vilnietis 38 metų Rimantas Zumas sakosi jau pavargęs nuo įtampos bei nežinios ir viliasi, jog gydytojų komisijai jį pripažinus invalidu gaus bent kelių šimtų litų pensiją.
Nukrito nuo stogo
R. Zumas ligi šiol oficialiai yra vilniškės UAB "Vilniaus stogai" darbininkas. Tačiau jau greitai bus metai, kai darbe nesirodo - vyriškis buvo tai operuojamas, tai gydėsi namuose. Didžiąją dienų dalį paskyręs lakstymui pas įvairius gydytojus, Rimantas ir šiandien prisipažįsta nežinąs, kada galės pradėti dirbti.
- O ir kam aš reikalingas su tokia kabančia ranka, - pašnekovas pakelia sutvarstytą kairiąją ranką ir parodo, jog nuo alkūnės jos nevaldo.
Su žmona Jane du mažus vaikus auginantis R. Zumas invalidu tapo ne dėl savo kaltės. Tą nelemtą 2000 metų birželio 23-iąją, kaip įprasta, dengė vieno Vilniaus pastato stogą. Kaip ir kodėl įvyko nelaimė, vyras sakosi iš pradžių nežinojęs ir nieko nepamenąs, mat sąmonę atgavęs ligoninėje ir pirmiausia pasiteiravęs, kodėl čia atsidūrė. Reanimacijos palatoje gulintis Rimantas buvo nustebęs - nukrito veik nuo dešimties metrų aukščio pastato ir liko gyvas. Tiesa, sakyti, jog nukrito, būtų ne visai teisinga - vyrą paprasčiausiai nuo stogo nubloškė statybinė gervė, kuria į viršų buvo keliamos statybinės medžiagos. Jei tikėsime po įvykio iškart surašytu aktu, vienam iš darbininkų keliant medžiagas (staiga atsipalaidavo gervę laikantis balastas ir ši krito, nuo stogo nublokšdama šalimais dirbusį R. Zumą.
Nelaimėlis iškart buvo nuvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Veik iš dešimties metrų aukščio nukritusio vyro patirtus sužalojimus medikai oficialiai įvardija kaip mišrią traumą - plyšusi blužnis, atviras kairiojo žastikaulio, kairės akiduobės lūžimas, sutrenktos smegenys. Tą pačią dieną R. Zumas skubiai operuojamas, jam pašalinama blužnis.
Kaip ir dera panašiais atvejais, po kelių dienų, birželio 27-ąją, darbovietėje buvo surašytas nelaimingo atsitikimo aktas, kurį pasirašė darbų saugos organizatorius, bendrovėje darbų vykdytoju dirbantis Z. Garnatkevičius ir bendrovės direktorius V. Radzevičius. Akte darbdavys nurodo dvi priežastis, dėl kurių įvyko nelaimingas atsitikimas. Pirma, darbo vieta neatitiko norminių aktų reikalavimų - buvo neaptverta, o aukštai dirbantiems darbininkams nebuvo pasiūlyta prisirišti saugos diržais. Antra, teigiama, jog darbų vykdytojas Z. Garnatkevičius nepakankamai prižiūrėjo darbininkus, prastai jiems vadovavo, nepasirūpino saugia darbo vieta. Tą pačią dieną darbdavys iš ligoninės gauna medikų pasirašytą pažymėjimą, kuriame konstatuojama paciento patirta "mišri trauma". Nelaimingo atsitikimo aktas kartu su medikų pažymėjimu pristatomas į Darbo inspekciją - pastarosios pareigūnai įvykį įvertina kaip lengvą kūno sužalojimą ir nesivargina jo tirti. Mat tokia tvarka: inspektoriai vyksta į įvykio vietą aiškintis nelaimės priežasčių, vadovauja įvykį tiriančiai komisijai tik įvykus sunkiam kūno sužalojimui.
Po "lengvo sužalojimo" - ilgi nedarbo mėnesiai
Tačiau "mišrią traumą", įvardytą kaip "lengvas nelaimingas atsitikimas", R. Zumas gydėsi nelengvai. Nors atrodė, kad po sėkmingai atliktos operacijos, kurios metu buvo pašalinta blužnis, teliko sugyti sulaužytai kairiajai rankai, kaulai nebuvo linkę greitai suaugti net specialiame geležiniame įtvare.
Tik praėjus 190 dienų po nelaimės medikai leido R. Zumui grįžti į darbą. UAB "Vilniaus stogai" administracija informavo Darbo inspekciją, jog į "lengvą nelaimingą atsitikimą" pakliuvęs darbuotojas visiškai pasveiko. Šiandien Rimantas nelinkęs slėpti - po ilgo gydymosi jautėsi nekaip, ranką, ypač alkūnę, paskaudėdavo, nejautė tvirtumo, tačiau skųstis nebuvo kaip - žmona buvo dekretinėse atostogose, o jam, už visą sirgimo laiką tegavusiam vos du tūkstančių litų gydymo pašalpą, reikėjo išlaikyti šeimą. Nors ir prastai jausdamasis, vyras išėjo į darbą, vėl lipo ant stogų.
- Rulonas dangos per dešimt kilogramų sveria, dujų balionas - apie penkiasdešimt. Reikėdavo tampyti ir dervą, kitas sunkias statybines medžiagas, - apie savo darbą pasakojo R. Zumas.
Žinoma, nesiskundė, valdžios neprašė, kad parūpintų lengvesnio darbo, nes prisipažįsta nenutuokęs apie galimas sunkias pasekmes. Ir bėda netruko ateiti - vėl įsiskaudo ranką, o kai kreipėsi į medikus, šie pasakė, kad lūžusius kaulus reikia iš naujo operuoti.
Visus praėjusius metus R. Zumui dirbti neteko - ranka buvo dukart operuojama Šv. Jokūbo ligoninėje, dar kartą - Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje. Prieš vieną iš operacijų medikai nusprendė, kad trauma negyjanti greičiausiai todėl, jog smarkiai sutrupinti kaulai. Tad Rimantui teko iškęsti nelengvą procedūrą - atskėlę dubens kaulo, chirurgai jį priaugino prie sutrupėjusio rankos kaulo. Tačiau viltis pasveikti taip ir liko viltimi - kairė ranka tapo nevaldoma, ji ligi šiol subintuota, o žaizda negyja, pūliuoja. Rimanto teigimu, ne kartą medikai šalino supūliavusius audinius, gramdė kaulą. O pernykščių metų pabaigoje pasakė, kad daugiau nebegali tęsti nedarbingumo pažymėjimo, nukentėjusiam būtina kreiptis į medicininę komisiją invalidumui nustatyti.
Nuo Ainošiaus pas Kaipošių
Rinkdamas visus reikalingus "parašiukus", R. Zumas apsilankė Medicininėje socialinės ekspertizės komisijoje. Vartydami gydytojų išduotas pažymas, komisijos specialistai nusistebėjo, kodėl R. Zumo patirta trauma įvardyta kaip lengva, ir prasitarė, jog jis privalantis gauti papildomų išmokų. Rankos nevaldančiam vyrui buvo patarta kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių, kurio pareigūnai turėtų konstatuoti įvykus sunkų nelaimingą atsitikimą darbe. Tačiau R. Zumas sakosi skyriuje nieko nepešęs, nors kalbėjęsis su pačiu viršininku.
- Iš pradžių viršininkas man patarė kreiptis į inspektorių, žinantį apie mano nelaimingą atsitikimą, tačiau išsiaiškino, jog tuo metu jo nėra darbe. Vėliau pats pasidomėjo ir pasakė, jog mano atvejis inspekcijoje užfiksuotas kaip lengvas nelaimingas atsitikimas, - "Akistatai" pasakojo R. Zumas.
Pašnekovas klausė: tad ar priklauso jam kokios nors papildomos išmokos, kas turėtų atlyginti patirtą žalą ir kokio dydžio ji turėtų būti?
Į šiuos klausimus "Akistata" bandė gauti atsakymus Valstybinėje darbo inspekcijoje, šios inspekcijos Vilniaus skyriuje, "Sodroje". Keista, tačiau žurnalistas buvo siuntinėjamas nuo vieno pareigūno pas kitą, o pakalbinus jau kokį dešimtą, šis pasiųsdavo pas pirmąjį. Paprastai visi mandagiai atsakydavo, jog "jei tai draudiminis įvykis", nukentėjusiam turi būti mokama ligos pašalpa, liaudiškai tariant, "apmokamas biuletenis". "Sodros" pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus viršininkė Birutė Butanavičienė, kuriai pagal pareigas lyg ir priklausytų ne tik žinoti, bet ir informuoti interesantus jiems rūpimais klausimais, sužinojusi, jog taip ir nepavyko išgirsti atsakymo, iš pradžių pageidavo "pasiskaityti straipsnį, ar teisingai jame viskas aiškinama", o vėliau patarė kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių... Į klausimą, kas ir kaip turėtų kompensuoti dėl darbdavio kaltės patirtus sužalojimus, pareigūnė patarė atsakymo ieškoti... pas advokatą.
"Akistatos" klausimai privertė suklusti tik Valstybinės darbo inspekcijos Nelaimingų atsitikimų analizės skyriaus vyriausiąją darbo inspektorę Oną Žilėnienę. Išgirdusi, jog mūsų nelaimėliui jau pirmosiomis valandomis po nelaimės buvo pašalinta blužnis, moteris nuoširdžiai stebėjosi, kodėl inspekcijoje nelaimingas atsitikimas užregistruotas kaip lengvas.
Pasirodo, egzistuoja dvi Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pažymos, ant kurių puikuojasi skyriaus vedėjos gydytojos Danguolės Kaladienės asmeninis antspaudas. Vienoje, kurią darbdavio atstovai pristatė į Darbo inspekciją, kalbama tik apie R. Zumo patirtus sužalojimus, tuo tarpu pačiam nukentėjusiajam išduotoje pažymoje konstatuojama, jog per operaciją pašalinta blužnis.
- Mes tikime tais dokumentais, kuriuos turime, - "Akistatai" sakė O. Žilėnienė, paklausta, negi traumos aprašymas bei faktas, jog nukentėjėlis buvo nedarbingas veik du šimtus dienų, nesukėlė įtarimų, jog patirti kūno sužalojimai negalėjo sukelti abejonių darbo inspektoriams dėl sužalojimų sunkumo.
Pareigūnė teigė, jog traumą pripažinus sunkia, R. Zumui priklausytų ir viena iš kompensacijos rūšių - vienkartinė arba daugkartinės išmokos netekus darbingumo. Kokia kompensacijos rūšis nukentėjusiajam priklausytų, O. Žilėnienės teigimu, turi spręsti medikai.
- Jeigu vyriškis nesutinka su įvykio įvertinimu - ar nelaimingą atsitikimą reikėtų vertinti kaip lengvą, ar kaip sunkų, gali kreiptis į mus. Tačiau lemiamą žodį šiuo atveju taria medikai, - sakė pašnekovė.
Tuo tarpu mes jau minėjome, kad medicininės socialinės ekspertizės komisijos medikai R. Zumui patarė teisybės ieškoti pirmiausia Darbo inspekcijoje. Nejaugi ir jis turės nueiti kančių kelius, bus siuntinėjamas nuo Ainošiaus pas Kaipošių?
Tarp dangaus ir žemės
R. Zumas ilgai nesiryžo apsispręsti, ar vertėtų viešinti asmeninę bėdą. Gal po savaitės abejonių sutiko, mat po traumos, patirtos dėl darbdavio kaltės, šeima sunkiai suduria galą su galu, dėl nemažų įsiskolinimų už komunalines paslaugas gresia teismai. Iš "Akistatos" sužinojęs, jog jam lyg ir priklausytų papildomos kompensacijos, vyriškis vis dėlto nesiryžo vertinti, ar jų užteks duonai kasdieninei. Iš jo tylėjimo buvo galima suprasti, jog dirbdamas kvalifikuotą darbą "Vilniaus stoguose" jis gaudavo ne tik minimalųjį mėnesinį uždarbį.
- Pinigų pakakdavo, - tyliai žodžius renka R. Zumas ir suabejoja: - O manęs dabar iš darbo neišmes?
AB "Vilniaus stogai" direktorius Vytautas Radzevičius "Akistatai" sakė pamenąs šį nelaimingą atsitikimą, išgyvenęs, kad taip atsitiko, ir prisipažino rūpinęsis į ligoninę be sąmonės atvežtu pavaldiniu. Parėmęs ir finansiškai. Tačiau paklaustas, kaip galėjo atsitikti, jog dėl nelaimingo atsitikimo egzistuoja dvi medikų išduotos pažymos, iškart rado atsakymą: jo vadovaujamoje bendrovėje saugiu darbu rūpinasi specialiai paskirti žmonės.
