Vis dar iki galo neišaiškinta viena iš garsiausių pasaulyje žmogžudysčių, kai 1963 metų lapkričio 22-ąją Dalase buvo nušautas JAV prezidentas Džonas F. Kenedis. Neatskleisti ir nusikaltimo motyvai. Iškelta ne viena dešimtis versijų, nustatytas ir žudikas, bet daugelis netiki, kad šaudė vienas šaulys.
Pamojuoti vaikučiui nesuspėjo
Prezidentas Džonas F. Kenedis į Teksasą atvyko ruošdamasis ateinančiais metais vyksiantiems prezidento rinkimams. Per Dalasą riedanti automobilių kolona turėjo palenkti vieną kitą rinkėją, pakerėtą jaunojo prezidento ir jo žavios žmonos. Žaklina Kenedi iki tol nelydėdavo savo vyro per keliones rinkimų kampanijų metu, tačiau dėl Teksaso, o ypač Dalaso, politinio priešiškumo Kenedžiui, reikėjo, kad ji būtų šalia. Šis miestas garsėjo kaip kraštutinių dešiniųjų citadelė.
Nuo pat ryto lijo, bet Kenedžiui su savo svita po trumpo skrydžio iš Fort Vorto nusileidus Meilės lauke Dalase švietė saulė. Netrukus automobilių kolona pajudėjo iš oro uosto. Pirmiausia kortežas pravažiavo pro gyvenamuosius priemiesčius. Čia šalia kelio žmonės stovėjo retomis voromis, bet kuo labiau kortežas artėjo prie centro, tuo labiau tirštėjo minia.
Prezidentas su žmona šypsojosi ir mojavo juos sutinkantiems žmonėms. Automobilyje šalia vairuotojo sėdėjo apsaugininkas, ant vidurinės sėdynės buvo įsitaisęs Teksaso gubernatorius Džonas B. Konalis su žmona Nele, o Kenedžiai sėdėjo gale. Prieš nuaidint šūviams Nelė, kaip tik pasakė: "Pone prezidente, tikrai negalite skųstis, kad Dalasas jūsų nemyli". Tuo metu automobilis judėjo 18 kilometrų per valandą greičiu. Kenedis pakėlė ranką norėdamas pamoti vaikučiui, kurį minioje kažkas buvo užsikėlęs ant pečių. Staiga saulės užlietą orą perskrodė nugriaudėję šūviai...
Priesaika šalia nužudytojo žmonos
Vėliau milijonai žmonių savo akimis pamatė visuotinį šoką sukėlusius vaizdus, kuriuos tomis sekundėmis užfiksavo siuvyklos savininko A. Zapruderio mėgėjiška filmavimo kamera. Prezidentas buvo sužeistas dviem šūviais. Vienas pataikė į sprandą, kitas - į galvos šoną. Gubernatorius Konalis, sužeistas į nugarą ir riešą, krito prieš žmoną rėkdamas: "Dieve, jie mus visus nori nužudyti!" Kenedžio žmona keturpėsčia užsirepečkojo ant automobilio bagažinės dangčio ir klykė: "Jie nužudė Džoną, jie nužudė mano vyrą!"
Nugriaudėjus šūviams, prezidento limuzinas nulėkė į Parklendo ligoninę. Pirmą valandą dienos buvo pranešta, kad prezidentas mirė...
Dž. Kenedžio kūnas buvo nugabentas į prezidentinį lėktuvą. Ten pat Lindonas Džonsonas davė prezidento priesaiką, o šalia jo stovėjo Žaklina Kenedi su krauju aptaškytu kostiumėliu.
Amerika tuoj pat paskendo gedule. Žmonės gatvėse verkė, o aukščiausiose valdžios viršūnėse kilo panika, nes daugelis galvojo, kad Kenedžio nužudymas yra ženklas, jog Sovietų Sąjunga surengs branduolinę ataką prieš JAV.
Sąmokslo teorijos
Dalase atrodė, kad žmogžudystės paslaptis bus greitai išnarpliota. Nors buvo įvairių nuomonių, bet dauguma sutarė, kad buvo šauta iš Teksaso mokyklinių knygų saugyklos. Policininkai čia, septintame aukšte, tarp dėžių rado šautuvą. Pagal serijos numerį buvo nustatytas savininkas A. Hidelis, kuris patvirtino, kad šautuvu naudojosi Li Harvis Osvaldas.
Netrukus jis buvo sulaikytas, kai kino teatre nušovė policijos patrulį. Li Harvis Osvaldas buvo apkaltintas dviem žmogžudystėm. Tačiau nieko daugiau jis pasakyti nespėjo, nes lapkričio 24-ąją buvo nutildytas amžiams. Vedamą perkelti į apygardos kalėjimą, požeminėje policijos automobilių stovėjimo aikštelėje L. H. Osvaldą iš arti nušovė naktinio klubo savininkas Džekas Rubis.
Komisija, kuriai vadovavo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Erlas Vorenas, po 5 mėnesius trukusių apklausų pasakelbė, kad žmogžudystę L. H. Osvaldas įvykdė vienas, kad jokio sąmokslo nebuvo. Tačiau vėliau įvairūs tyrinėtojai įrodė, kad Voreno komisija neišnagrinėjo visų svarbių faktų, susijusių su Kenedžio nužudymu. Komisijai labai mažai faktų pateikė ir CŽV, ir FTB. Mat CŽV nenorėjo, kad išaiškėtų jos sąmokslai prieš F. Kastrą, o FTB neatskleidė faktų, kad mafija norėjo Kenedžio mirties.
Tarp daugybės sąmokslo teorijų labiausiai dėmeį patraukia du tvirtai neįrodyti teiginiai. Vienas jų - esą L. H. Osvaldas vienas negalėjo įvykdyti žmogžudystės, nes buvo paleisti ne trys, o keturi šūviai. Kita sąmokslo teorija sukasi apie tai, kad naktinio klubo savininkas Dž. Rubis nužudė L. H. Osvaldą esą ne dėl to, kad atkeršytų už prezidento mirtį. Dž. Rubio ryšiai su mafija verčia daryti išvadą, kad žudyti jis galėjo tik gavęs įsakymą. Dž. Rubis buvo nuteistas myriop, tačiau pateikė apeliacinį skundą ir laimėjo - išvengė kartuvių. Tačiau 1967 metais jis mirė kalėjime nuo vėžio.
Osvaldo ir Rubio pokalbis
Šį pavasarį JAV tesimas nupūtė dulkes nuo šūsnies dokumentų, kurie buvo laikomi seife. Žurnalistus labiausiai domino prezidento žudiko L. H. Osvaldo ir Dž. Rubio spėjama pokalbio transkripcija. Tirdami bylos medžiagą, FTB pareigūnai padarė išvadą, kad pokalbio nebuvo, o transkripcija yra klastotė. Tačiau bylą tyrusi komisija buvo įsitikinusi, kad pokalbis vyko naktiniame klube daugiau nei prieš mėnesį iki prezidento nužudymo.
Iš pokalbio aišku, kad "vaikinai Čikagoje nori atsikratyti" generaliniu prokuroru Robertu Kenedžiu, nužudytojo broliu. "Yra vienas būdas atsikratyti jo nenužudant", - transkripcijoje sako Osvaldas. "Koks?" - klausia Rubis. "Galiu nušauti jo brolį" - atsako Osvaldas. Po to vyrai kalbasi apie nužudymo planą ir Rubis užsimina, kad pinigus operacijai skiria mafija. "Esi susijęs su mafija?" - klausia Osvaldas. "Per daug klausinėji", - nukerta Rubis ir įspėja, kad snaiperis neturi būti pagautas, niekam negalima prasitarti apie nusikaltimą. "Jeigu kalbėsi, vaikinai privers mane sekti tau iš paskos, kad ir kur eitum. Tada aš tave nužudysiu", - sako Rubis.
Jūreivis, norėjęs statyti komunizmą
Pastaruoju metu spaudoje nemažai rašoma apie Li Harvį Osvaldą. Būdamas 17 metų, jis pradėjo tarnauti kariniame jūrų laivyne. Jo vaikystė buvo nelaiminga, tačiau ir tarnybos laivyne metai nebuvo laimingesni. Tada jis nutarė tapti marksistu ir 1959 metais pabėgti į Sovietų Sąjungą, kur tikėjosi būti svetingai sutiktas mainais už paslaptis, kurias žinojo kaip buvęs karinio jūrų laivyno jūreivis.
"Osvaldas nusipirko kelionę į Suomiją, ten gavo sovietinę vizą, o atvykęs į Maskvą, iš karto gidui pareiškė, kad nori gyventi Sovietų Sąjungoje ir statyti komunizmą, - pasakoja sovietinio KGB darbuotojas Olegas Nečiporenka, ilgą laiką dirbęs su L. H. Osvaldu ir bendravęs su juo prieš mėnesį iki tol, kai buvo nužudytas Kenedis. - Toks Osvaldo prašymas buvo kiek keistas ir neįprastas: amerikietis karo jūreivis nori statyti komunizmą!?"
Iš pradžių jūreiviui buvo pasiūlyta grįžti į tėvynę. Bet jis buvo užsispyręs - persipjovė venas, pateko į ligoninę. Ir tada pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose buvo nuspręsta suteikti Osvaldui sovietinę pilietybę, nes buvo vengiama skandalo, kad sovietai ignoruoja komunizmo statytojus.
L. H. Osvaldas buvo apgyvendintas Minske ir įdarbintas radijo gamykloje. Baltarusijos KGB jį sekė, nes buvo manoma, kad jūreivis gali būti amerikiečių šnipas. Minske Li Harvis susipažino su Marina ir 1961 metų balandį vedė. Jiems gimė duktė, tačiau šeimyninis gyvenimas nususiklostė. Osvaldui labai sunkiai sekėsi ir rusų kalbos mokymasis. Galų gale, pagyvenęs Sovietų Sąjungoje pustrečių metų, L. H. Osvaldas nusivylė komunizmo statyba ir ėmė veržtis atgal į JAV. Jis rašė senatoriams, kol pavyko kartu su Marina grįžti į tėvynę. Tačiau CŽV į jį žiūrėjo kaip į sovietų šnipą.
"Amerikoje po šūvių į prezidentą daugelis nustebo: kažkoks niekam nežinomas jūreivėlis šovė į prezidentą. Kas jis toks, iš kur? - sako O. Nečiporenka. - O juk iš tikro tai buvo gerai žinomas žmogus ir ne bet kur, o ir Sovietų Kompartijos Centro Komitete, ir Ministrų Taryboje, ir Aukščiausiajame Prezidiume, ir KGB, ir tarptautiniame "Raudonajame kryžiuje", ir daugelyje JAV organizacijų. 1963 metų balandį L. H. Osvaldas, neva norėdamas pademonstruoti savo politines pažiūras, šovė į dešiniųjų generolą Edviną Volkerį. Jo nužudyti nepavyko, o Osvaldas toliau reiškėsi kaip kairiųjų pažiūrų veikėjas.
Jis tapo vietinės reikšmės garsenybe ir agitavo už Garbingo žaidimo su Kuba komitetą. Prokurorai tyrę Dž. Kenedžio nužudymo bylą, iš pradžių ieškojo rusiškojo pėdsako. Juk visi žinojo, kad žudikas gyveno Sovietų Sąjungoje, o prieš nužudymą apsilankė sovietų ambasadose Kuboje ir Meksikoje. Tačiau kad jis buvo sovietų agentas, įrodyti vis dėlto nepavyko ir apsistota ties nuomone, kad šiam nusikaltimui Osvaldas ryžosi dėl asmeninių motyvų. Tačiau Rubio paleistas šūvis į Osvaldą griauna teoriją apie vienišą šaulį.
Kam reikėjo prezidento mirties?
Dž. Kenedis buvo žmogus, kuris kėlė stiprias emocijas politinių konfliktų suskaldytose šalyse. Bene opiausia to meto nacionalinė aktualija buvo pilietinės teisės. Baltaodžių viršenybės teorijos šalininkai laikė Dž. Kenedį pilietinių teisių gynėjų ramsčiu ir "pavojingu kenkėju", kaip buvo mėgstama tvirtinti Dalase.
Dar viena visuotinių debatų tema buvo Kuba. Prezidentas Kenedis sankcionavo Kubos emigrantų įsiveržimą į Kubą 1961 metais, bet atsisakė suteikti jiems karinę paramą, kai šie Kiaulių įlankoje susidūrė su F. Kastro kariniais būriais. 1962 metais, kilus branduolinei krizei, Dž. Kenedis privertė Sovietų Sąjungą atsisakyti planų dislokuoti Kuboje savo branduolines raketas. Kadangi Kenedis nepanaudojo karinės jėgos, už "išdavystę" jį smerkė antikomunistai, koneveikė Kubos emigrantai bei jų bičiuliai iš CŽV.
Dž. Kenedis buvo užsitraukęs ir organizuotų nusikaltėlių vadeivų nepaykantą. Čikagos mafijos bosas Semas Džankana padėjo Kenedžiui užkopti į valdžią per 1960 metų rinkimus, o tuoj pat po rinkimų prasidėjo tesisėsaugos vajus prieš mafiją. Dar vienas mafijos bosas - Karlosas Marčelas iš Naujojo Orleano - Dž. Kenedžiui tapus šalies vadovu, jau po kelių mėnesių buvo ištremtas iš JAV.
