Albertas ONIŪNAS
...Mažajam Ovidijui merdint, šešiametė jo sesutė Žiedė, nebežinodama, ką daryti, lakstė laukais aplink kaimą ir kiekvieno sutiktojo viltingai klausė: "Kur mano mama?" Bet mamai tądien buvo svarbesnių reikalų nei slaugyti savo septynių mėnesių sūnų. Kai Ovidijus mirė, sesutė graudžiai raudojo ir kelias valandas nesitraukė - buvo stipriai įsikabinusi į atšalusią lavonėlio rankelę. Jau nereikalingą čiulptuką iš vaiko burnos ištraukė kaimo felčerė. Ji ir užmerkė akeles. Kai graudžiai kukli laidotuvininkų procesija nulingavo į Šilavoto kapines, ėmė sklisti širdį verianti Žiedės rauda. Neilgai mergaitei teko auginti savo mažiausiąjį broliuką - vos septynis mėnesius...
Nė vištos nelaiko
Prienų rajone, Šilavoto kaime, gyvenančios Ligitos Lukoševičienės (24 m.) ir jos dešimčia metų vyresnio sugyventinio Algio Mieldažio sūnaus Ovidijaus (7 mėn.) mirties aplinkybes tiria Prienų prokuratūra, tačiau vargu ar dėl šio įvykio bus keliama baudžiamoji byla, mat vaiko nepriežiūra nėra kriminalinis nusikaltimas. L. Lukoševičienė ir A. Mieldažis augina dar keturis vaikus : šešiametę Žiedę, penkiametę Eglę, trejų metukų Vilmantę bei dvejų Neringą. Tiksliau, ne augina, o vaikai patys auga, vieni kitus prižiūrėdami. Šeima gyvena apleistoje troboje, ūkio neturi, net vištos jų kieme nepamatysi. Turėjo tvartelį, bet ir tą sukūreno vietoje malkų. Pieno vaikams parūpina šalimais gyvenanti A. Mieldažio motina.
Pirmoji meilė
Anksčiau Ligita gyveno Marijampolės rajone su tokiu Vidu Lukoševičiumi, visų vadinamu Čigonu ir sugyveno dvi dukras. Bet Vidas atsidūrė kalėjime už elektros laidų vagystę, o žmona aktyviai gyveno toliau - persikraustė į Prienų rajoną, Ingavangio kaimą netoli Šilavoto. Čia su Algiu Mieldažiu apsigyveno apleistoje sodyboje. Šiam vyrukui Ligita tapo pirmąja meile. Gimė trys tos meilės vaisiai. Pasak kaimiečių bei seniūnijos darbuotojų, A. Mieldažis neblogas vyras - dirba traktorininku vietinėje žemės ūkio bendrovėje, ir jei turėtų gerą žmoną... Bet Ligita labiausiai už viską mėgsta degtinėlę. Kalbama, kad net gimdyti moteriškė važiuoja gerai prigėrusi - vietoje narkozės, kad ne taip baisu būtų. Pašalpų gavimo dieną šeimoje būna šventė, kuri trunka tol, kol prageriami visi pinigai. Vaikai gyvena pusbadžiu. Virti ir į keturias dalis supjaustyti burokėliai Lukoševičiukams - didžiulis skanėstas. Šeimą aplanko felčerė, seniūnijos darbuotojai. Taip ir gyvuoja mažieji svetimu rūpesčiu bei labdara. O gimdymo procesas vyksta nesustabdomai ir šioje šeimoje dar ne vienuolika vaikų tik todėl, kad motina dar jauna, nespėjo...
Slaugė sesutė
Ne kažin kiek motiniškos šilumos ir bendravimo tegaudama, Žiedė labai mylėjo ir prižiūrėjo broliuką - tiek kiek gali prižiūrėti šešiametė. Kai Ovidijus susirgo, ėmė vemti, viduriuoti, pakilo temperatūra, motina didelio dėmesio nekreipė: gal dantys kalasi - maža kas. Trečią ligos parą kūdikis jau nieko nevalgė, akutės įkrito, atrodė išsekęs. Tėvas tuo metu kažkur su traktoriumi dirbo, o motina irgi kartu - nekantriai laukė, kol anas užbaigs ir bus žmonių pavaišintas. Žiedė suprato, kad broliukui visai blogai. Bėgiojo po kaimą, bet motinos taip ir nerado. Ketvirtą ligos parą Ovidijus mirė.
Kai niekas neaišku...
Teismo medicinos ekspertai mirties liudijime užrašė - staigios mirties sindromas. Tai nėra liga. Tokia mirties priežastis rašoma, kai nerandama kitų ligų požymių. Nuo šio sindromo miršta kūdikiai iki vienerių metų - staigus širdies ir plaučių veiklos nepakankamumas, kurį nežinia kas sukelia. Medicinos mokslas kol kas šios paslapties dar neatskleidė. Kol kas mirties priežastis preliminari, bus atlikti histologiniai tyrimai ir viskas priklausys nuo atsakymo. Kadangi staigios mirties sindromas nėra liga, o mažasis Ovidijus sirgo, tikėtina, kad jo mirties priežastis buvo kita. Jei medicinos pagalba būtų buvusi suteikta laiku, greičiausiai žmogutis būtų buvęs išgelbėtas ir dabar netektų spėlioti dėl jo mirties. O dabar kai kurie kaimo gyventojai šneka, kad gal ir gerai, kad dievas pasiėmė vaiką - neteks vargti šioj ašarų pakalnėj...
