Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pamatęs kieman įsukusius svečius, Juozas ramiai baigė pradėtą pradalgę ir lėtais žingsniais pasuko namų link. Nekreipdamas dėmesio į nekantriai raginančių paskubėti jau gerokai ūgtelėjusių mergaičių būrį, tiktai nuvalęs dalgį bei pakabinęs jį po didžiulio kaštono vainiku, atsisuko į atvykėlius ir pasisveikinęs pakvietė užeiti vidun. Taip prasidėjo pažintis su Juozu Sušinsku, nuošalaus Kamenkos kaimelio (Lazdijų raj.) vienkiemio šeimininku, auginančiu tris dukras, vieną sūnų bei dar vieną simpatišką septyniolikmetę, kurią tikriausiai būtų galima pavadinti augintine. Mat ji - Juozo sugyventinės, visų šių vaikų motinos, dukra. Atrodytų, jog penki vaikai šeimoje - nieko ypatinga, tokių šeimų Lietuvoje, o ypač kaime, netrūksta, tačiau šio žmogaus gyvenimas iš kitų skiriasi tuo, jog dabar jam vienam tenka rūpintis penkiomis burnomis, vienam tenka atstoti ir tėvą, ir motiną... Tačiau 48 metų vyriškis nė kiek nedejuoja, tik ramiai, be jokio nuogąstavimo mąsto, kaip reikės gyventi toliau.
Pažintis traukinyje
Juozas su Rita susipažino traukinyje. Maždaug prieš dvylika metų važiuojant iš Ukmergės, jo žvilgsnį patraukė susimąstęs ir liūdnas moters veidas. Užkalbinęs Juozas sužinojo, jog nepažįstamoji nebenorinti gyventi... Rita tuo metu dirbo Marijampolės duonos kombinate, gyveno motinos namuose ir skundėsi, jog yra priversta jai atiduoti uždarbį. Po pažinties Juozas vis aplankydavo tą moterį, jam buvo labiausiai gaila trijų jos vaikų, o ypač mažosios Inetos, kurios, jo manymu, labai nekentė, skriaudė močiutė. Galbūt dėl to, jog mažoji buvo gerokai padykusi. Pagailėjęs mergaitės (Rita buvo išsiskyrusi, o Juozas - nevedęs) vieną dieną J. Sušinskas savo tėviškėn parsivežė Ritą ir jos dukrą Inetą. Kiti du vyresnieji sugyventinės vaikai liko gyventi pas jos motiną.
Nuoskaudos
Slėpdamas širdgėlos ašaras bei gniauždamas netekties skausmą, Juozas vis dėlto neslėpė, jog Rita mėgo išgerti, keletui dienų dingdavo iš namų. Pasitaikydavo, kai Juozas, ant rankų laikydamas mažąją Inetą, vienu metu turėdavo fermoje už Ritą melžti karves ir ganyti bendrovės gyvulius, nes sugyventinė "užsigastroliuodavo"... Ne kartą vyriškis bandė ją auklėti, tačiau ši grasindavo išeisianti iš namų. Juozas liepdavo palikti vaikus ir eiti, tačiau jie taip ir neišsiskyrė. Gal todėl jų šeima (nors ir neoficiali) buvo laikoma asocialia. Tačiau J. Sušinskas kategoriškai tvirtino pats visuomet išgerdavęs tiek, kiek visi - dažniausiai tik per šventes.
- Už ką gersi, jei bendrovėje uždirbdavau 40-50 litų? - retoriškai klausė jis.
Vengė gydytojų
Pernai, lapkričio 24-ąją, užgeso keturiasdešimtmetės Juozo sugyventinės Ritos Šerpenskienės gyvybė. Mirė dar visai jauna moteris, palikusi savo vyrui tokį būrį dukterų ir vieną sūnų. Pirmuosius negalavimus bei mirtinos ligos požymius Rita pajuto daugiau nei prieš dvejus metus. Tačiau blogas nuojautas vijo šalin ir į daktarus pagalbos nesikreipė. Kai savijauta visai pablogėjo, pradėjo gerti vaistus nuo skausmo ir tikėjosi išgysianti... Tiktai dabar Juozas su nuoskauda pripažįsta, jog laiku pradėjus gydymą, galbūt jo moterį būtų buvę galima ištraukti iš baisiojo vėžio nagų. Na, o, blogiausiu atveju, bent prailginti jos gyvenimą šioje žemėje. Deja, vyro raginimų važiuoti pasitikrinti moteris nepaklausė.
Našlys ir našlaičiai
J. Sušinskas ne be ašarų prisimena paskutiniuosius Ritos gyvenimo mėnesius. Nuo didžiulio nuskausminamųjų kiekio, išsekimo jai prasidėjo haliucinacijos.
Pusantro mėnesio iki Ritos mirties šalia jos kasdien buvo Juozas. Žinoma, vienam vyrui buvo sunku po bemiegės nakties slaugos ligoninėje grįžti namo ir imtis visų ūkio darbų, tačiau jis nuovargio nejautė. Vyriškio akyse jo vaikų motina nykte nyko, tačiau ji pati buvo tvirtai įsitikinusi, jog kada nors pasveiks. Deja, jos svajonės neišsipildė... Juozas neteko neoficialios žmonos, o septyni vaikai - motinos. Dabar Svajūnei - vienuolika, Ramunei - dešimt, Juozukui - aštuoneri, Kristinai - septyneri, Inetai - septyniolika metų.
Motinos vietą užėmė dukra
Po motinos mirties Inetai Juozas leido pasirinkti, su kuo gyventi, nes mergaitę į savo šeimą pakvietė Ritos sesuo iš Marijampolės. Keletą mėnesių praleidusi tetos šeimoje, Ineta grįžo pas savo broliuką ir seseris į Kamenką. Ji sakė labai pasiilgusi vaikų, kuriuos pati augino... Nuo tada Ineta tapo namų šeimininke, o vaikams - lyg motina. Daili mergina sakė nė kiek nesibodinti darbų bei netikėtai užgriuvusių rūpesčių naštos ir puikiai su viskuo susitvarkanti. Ji viską moka daryti - dar būdama penkerių metukų išmoko melžti karves, sugeba visiems išvirti valgį, rūpinasi skalbimu, namų tvarkymu, daržų ravėjimu. Septyniolikmetės balse - jokio nuovargio, ji nesiskundžia, kad yra sunku. Lygiai taip pat kalba ir Juozas.
- Nėra iš ko rinktis, - lėtai tardamas žodžius tvirtina našliu tapęs vyras. - Tiktai sunku susitaikyti, kad Ritos nėra...
Darbštuoliai
Kiekviena išaušusi diena šeimos galvai primena, jog reikia pinigų, maisto, drabužių, o tvartui - remonto... Kai 1997-aisiais iširo "Rimiečio" žemės ūkio bendrovė, jis neteko darbo fermoje ir nuo to laiko yra bedarbis. Tačiau vaikų alkanų nelaikysi, todėl šiuo metu vienintelis ir pats svarbiausias šeimos pragyvenimo šaltinis - arklys. Su juo Juozas talkina kaimiečiams - aria, veža šieną, dirba kitus ūkio darbus... Už tai gauna maisto, kartais - pinigų. Vaikai taip pat noriai ravi ne tik savo, bet ir svetimas bulves ar burokus, grėbia šieną. Žmonės atsilygina lašiniais, pienu, grietine. Vaikai sugeba per vasarą užsidirbti mokslo priemonėms, drabužėliams. Daugiausia bėdų - dėl avalynės, nes visų kojos didelės, greitai auga.
- Štai pavasarį nuperki naujus batus, o rudenį jau reikia kitų, - nepiktai guodžiasi Juozas. - Bet ką padarysi? Basų vaikų į mokyklą neleisi. Juolab ir kelias neartimas. Iki Verstaminų mokyklos tenka kulniuoti daugiau kaip tris kilometrus.
Šiuo metu didžiausias šeimos rūpestis - kaip įsigyti karvę. Net mažiausieji žino, jog ji kainuoja 2000 litų, o tai - labai dideli pinigai. Motinai susirgus teko dvi karves parduoti, o trečioji, telyčia, kuri turėjo ateityje maitinti šeimą, nugaišo... Vaikai taip mėgsta blynus ir košes, o jų be pieno nei iškepsi, nei išvirsi. Juozas sakė neilgai trukus eisiąs pas merą, gal jis kokią paramą pasiūlys, gal kiek pasiskolins, nes kaime be karvės gyventi yra labai sunku. Be to, vyriškio sesuo pažadėjo nupirkti porą paršiukų, tad Kalėdoms ant stalo jau būtų galima pasidėti šviežios mėsytės. Ką šiuo metu valgo šios gausios šeimos nariai? Nė kiek nesutrikusi Ineta tuoj pat pradeda vardinti patiekalus, kuriuos ji gamina - tai blynai, sriubos, košės. Patys užsiaugina bulvių, visų reikalingų daržovių.
Vaikai su džiaugsmu vedė parodyti savo daržą. Nedideliame, tačiau švariai išravėtame lauke žaliavo lysvės salotų, ridikėlių, svogūnų. Gaila, kad šiemet agurkai ilgai nemezga vaisių. Tačiau mažieji nenusimena - tuoj bus obuolių... Ar šiuose namuose kada nors būna švenčių?
Šventės - iš paskutiniųjų
- Pasidarom iš paskutiniųjų, - patikino Juozas ir pasakė, jog stengiasi prie skanesniais valgiais apkrauto stalo susėsti ne tik per Velykas ar Kalėdas, bet ir per kiekvieno vaiko gimtadienį. - Šiems labiausiai rūpi dovanos. Štai neseniai Kristinai nupirkom basutes... Stengiuosi nė vieno nepamiršti, visi jie man vienodi, negaliu išskirti. Žinoma, labiausiai vaikai nori dviračio, bet kad mes turim vieną remontininką... Sakiau Juozukui: pasilik mašinytę, kurią tau mama padovanojo, kai suėjo penki metukai, bus atminimas. Tačiau jam rūpi atsisėsti, pasivažinėti, tai tiek tie žaislai ir telaiko... "Skanėstais dažnai vaikų lepinti netenka. Išsiverdam uogienės, bet kad ją labai greitai išlaižo. Vaikai žino, kokios mano galimybės, todėl per daug ir neprašo.
Vaikais nesiskundžia
Nors, kaip ir visi mažamečiai, Šerpenskiukai (visiems jiems duotos motinos pavardės) tarpusavy pasimuša, pasipyksta, tačiau Ineta greitai juos nuramina. Ji elgiasi su savo sesėmis ir broliuku kaip motina. Didžiausių rūpesčių tėvui vaikai pridaro vasarą. Mat labai mėgsta eiti pasimaudyti į Masionio balą, esančią daugiau kaip už trijų kilometrų, o prie vandens visada tyko nelaimės. Kitokių užsiėmimų sunku prigalvoti, nes namuose nėra televizoriaus - tik nedidukas radijo aparatas. Be to, reikia ir nemažai darbų nuveikti. Deja, vaikai nė karto nėra buvę jokioje stovykloje, o ten paatostogauti labai norėtų. Tačiau niekas už dyką kelialapių nesiūlo, o tėvui juos nupirkti nėra jokios galimybės. Kartais Inetą Juozas išleidžia į šokius, tačiau vis primena, jog dar nėra metų, kai mirė motina. Be to, jis truputį baiminasi, kad ši namo neparneštų "leliuko".
- Pirmiausia reikia baigti mokslus, įgyti specialybę, susirasti darbą, užsidirbti, o paskui gali būti ir leliukas, - su lengva šypsena porina J. Sušinskas. - Be to, Inetai reikia dar ir mažuosius užauginti...
Juozas savo vaikų nepeikė. Sakė, jog jie geri, bet savito charakterio, o vienas kitas ir mokytis pritingi, vis prašo už tai duoti litą. Baisiausia, kad jie nesusidėtų su vagimis ar banditais ir nepakliūtų į kalėjimus.
Vaikams - ne tik duonos
Iš tiesų, vienam išlaikyti tokią gausią šeimą yra labai sunku. Didžiausia bėda ta, jog Juozas su Rita buvo nesusituokęs, visi vaikai nešioja motinos pavardę, be to, ji buvo nesusitvarkiusi skyrybų dokumentų. Tad, kol nebus gauta pažyma iš Rusijos (Rita su pirmuoju vyru susituokė, kai pastarasis kalėjo Rusijos kalėjime), jiems Rūpybos skyrius negali išmokėti net ir našlaičių pensijų. Tiesa, jos bus minimalios - tik po 12 litų per mėnesį, tačiau nelengvai besiverčiančiai šeimai tai būtų vis šiokia tokia parama. Juozas teigė kreipęsis į Lazdijų savivaldybę, kad skirtų padėvėtų baldų, bet iki šiol nieko negavo. Tačiau gausios šeimos galva neverkšlena. Kasdien pakilęs iš lovos galvoja, kuo užsiimti, kokį darbą nusitverti, kad vaikai gautų ne tik duonos, bet ir šį tą daugiau...
