Albertas ONIŪNAS
Neseniai baigėsi teismas, kuriame nukentėjusioji keturiolikmetė klaipėdietė Rasa Daugintytė dalyvavo sėdėdama invalido vežimėlyje. Mergaitė nevaldo kojų po to, kai praėjusių metų rudenį su draugais pasivaišino narkotikais. Vienas iš tų draugų, dvidešimtmetis Sergejus Tyškevičius, dabar buvo pripažintas esąs kaltas dėl narkotikų platinimo ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo, konfiskuojant pusę jo turto. Toks teismo nuosprendis sukėlė diskusijų ir kritikos audrą ne tik salėje, kur buvo paskelbtas, bet ir tarp miestelėnų. Kalbama, kad nuteistas vaikinas - tik atpirkimo ožys, jis nėra joks narkotikų platintojas, tuo tarpu tikrieji nusikaltėliai liko šešėlyje ir toliau sėkmingai prekiauja savo velniškais milteliais...
Vagiliaudavo turguje
Likimas lėmė taip, kad į vieną kompaniją susiėjo ir pasiturinčių, ir visiškai neturtingų tėvų vaikai. Beje, pastarieji ir nukentėjo šioje istorijoje labiausiai. Rasos Daugintytės mama gyvena su kaukaziečiu sugyventiniu, pastovių pajamų šeima beveik neturi. Rasa, būdama vos trylikametė, jau negrįždavo naktimis namo. Iš pradžių naktį, vėliau - dvi, o kartą jos nebuvo namuose visą mėnesį. Regina Daugintienė kreipėsi į policijos nepilnamečių inspektorius, kad įrašytų dukrą įskaiton ir, jei nepavyks su ja susitvarkyti, išvežti į specialiuosius mergaičių globos namus Vilniuje. Rasa draugavo su tokia Sandra Igneryte. Jai vos dvylika, taip pat iš problemiškos šeimos. Daugelis pažįstančiųjų šią mergaitę vadina profesionalia kišenvage. Ji dažnai eidavo į turgų, kur sėkmingai kraustydavo kišenes. Draugai, tarp jų ir Rasa, laukdavo jos netoliese, kol atneš pinigų ir padalins visiems laukiantiems. Sandra buvo išsiųsta į specialiuosius globos namus, bet iš jų pabėgdavo ir ją dažnai buvo galima pamatyti besišlaistančių Pievų take. Šioje gatvėje gyveno ir Rasa.
Nepilnametis turėjo vairuotoją
Tuo tarpu kitame Pievų tako gale yra klaipėdiečiams gerai žinomas baras "Pas uošvienę". Jo savininkė - buvusi mokytoja, o dabar sėkmingai komercines aukštumas šturmuojanti Vilhelmina Mikalauskienė. Mikalauskų sūnui Mariui - 16 metų. Prestižinį sporto klubą lankantis vaikinas čia susipažino su vienos miesto vidurinės mokyklos direktorės pavaduotojos dukra Ina Varlamova. Jaunuoliai draugavo jau ilgą laiką. Marius Mikalauskas išprašė iš tėvų, kad šie jam nupirktų automobilį. Nupirko. Nenaują, žinoma. Bet vairuoti Marius oficialiai dar negali, tad prireikė ir vairuotojo. Juo tapo toje pat gatvėje gyvenantis Sergejus Tyškevičius. Neturtingoje šeimoje augęs ir nieko gera gyvenime nematęs vaikinas lipte lipo prie Mikalauskiuko, darydavo įvairias paslaugas, už kurias gaudavo bare pavalgyti. Be kita ko, plovė, prižiūrėjo ir vairavo Mariaus automobilį.
Gydytojai paguosti negali
Anksčiau M. Mikalauskas, I. Varlamova bei S. Tyškevičius nebendravo su R. Daugintyte bei S. Igneryte - išeiviai iš skirtingų socialinių sluoksnių bendrų interesų kaip ir neturėjo. Tačiau taip atsitiko, kad I. Varlamova mokykloje ar prie jos susipažino su R. Daugintyte. I. Varlamova yra gana linksmo būdo ir mėgstanti įvairius nuotykius, ne kartą motinai galvos skausmo pridariusi. Mergaitės rado bendrą kalbą. Tokiu būdu visi penki jaunuoliai ėmė bendrauti, važinėti S. Tyškevičiaus vairuojama "audine". S. Ignerytė pavogdavo turguje pinigų, atnešdavo kompanijai, o tada visi važiuodavo pirkti narkotikų - amfetamino, heroino. O praėjusių metų rugsėjo 15-ąją atsitiko nelaimė. Kompanija apsisvaigino, o R. Daugintytei pasidarė bloga ir S. Tyškevičius parvežė ją namo. Likusieji toliau smaginosi. Beje, tuo pat metu bare "Pas uošvienę" vyko Mariaus sesers vestuvės. Kitą rytą R. Daugintytė buvo išvežta į ligoninę komos būsenos. Diagnozė - ūmus apsinuodijimas narkotikais. Gydymas buvo ilgas ir sunkus. Mergaitė išvesta iš komos, po truputį ėmė kalbėti, judėti, tačiau kojų iki šiol nevaldo, sėdi invalido vežimėlyje. Gydytojai negali pasakyti, ar ji kada nors vaikščios.
Narkotikai parduodami gatvėje
Regina Daugintienė sako, palikusi dukrą ligoninėje, puolusi aiškintis, kas ir kaip atsitiko. Bare "Pas uošvienę" radusi dar apsvaigusius nuo narkotikų dukters draugus. Įvyko audringas pokalbis su Mariaus tėvais. Vėliau R. Daugintienė kreipėsi į policiją, kad skubiai imtųsi priemonių, apieškotų automobilį, sulaikytų ir apklaustų narkotikus vartojusius paauglius. Tačiau policininkai buvo pernelyg užsiėmę ir nieko neskubėjo daryti. Tuomet R. Daugintienė nuėjo prokuratūron, kur ir buvo iškelta baudžiamoji byla. Nustatyta, kad kompanijai besiruošiant įsigyti narkotikų, S. Tyškevičius padavė lapelį su užrašytu telefono numeriu M. Mikalauskui, o tas paskambino ir susitarė. Jaunuoliai nuvažiavo į Rambyno gatvę. S. Tyškevičius išlipo iš automobilio, paėjo kiek į priekį ir, susitikęs su narkotikų prekeiviu, nusipirko kvaišalų. Kas tas prekeivis - iki šiol taip niekas ir nenustatė. Nors jį matė visas automobilio ekipažas, turėjo jo telefono numerį. Beje, iš to paties šaltinio narkotikų buvo įsigyjama ir anksčiau.
Cepelinai nepadėjo
Artėjant teismui, aistros vis labiau kaito. R. Daugintytė buvo kaltinama valkatavimu, kišenvagiavimu bei prostitucija. Netgi paskleistos kalbos, kad keturiolikmetės motina reikalaujanti 20 000 litų, kad dukra pakeistų parodymus kaltinamojo naudai. Nors S. Tyškevičius ir buvo iš esmės tik tarnas, tačiau išties dėta nemažų pastangų jį išgelbėti. Bandyta ir pačią Rasą įkalbėti pakeisti parodymus- mergaitė buvo pakviesta į barą ir pavaišinta cepelinais. Tačiau sužinojusi, dėl ko pakviesta, Rasa išdidžiai pareiškė už cepelinus neparsiduodanti.
Ir viena, ir kita pusė stengėsi įrodyti, kad anie yra patyrę narkomanai. Esą Rasai ligoninėje prasidėjusios "lomkės", o kita nuomonė - didžiuliai skausmai kankino narkotikų nebegaunantį Marių. Nesunku nuspėti, kad tiesos čia ne per daugiausia. Kai teismas S. Tyškevičiui paskyrė 8 metus kalėti, ant Rasos ir jos motinos galvų pasipylė žodžių purvo srautai.
Dievo bausmė?
Kazys ir Vilhelmina Mikalauskai po teismo "Akistatai" sakė, kad jų sūnus niekada nebuvo narkomanas. Tam tikra prasme gerai, kad įvyko tokia nelaimė - per tai sužinota, kad Marius pradėjo juos vartoti ir galima buvo užkirsti kelią, kol jis dar visai "nenusirūkė". Pasak V. Mikalauskienės, nė į galvą neatėjo, kad Marius vežiojasi mašinoje tokias kaip Sandra ir Rasa. Jei būtų žinota, tai geriau jau būtų buvę jį namuose prie radiatoriaus prirakinti. V. Mikalauskienė kategoriškai paneigė kaltinimus, kad jie slepią narkotikų pardavėjus. Mobiliojo telefono, kuriuo Marius skambinęs pardavėjui, kortelė iškart buvo perduota policijai. Jei jie nieko nedarė... Matyt ir informacija nuteka iš policijos. Netrukus po įvykio viename laikraštyje buvo nedviprasmiškai užsiminta, kad ruošiamos tam tikros policinės priemonės prieš kvaišalų platintojus. V. Mikalauskienė mano, kad tokiu būdu nusikaltėliai buvo įspėti ir po to jau buvo naivu tikėtis juos sugauti. Mikalauskai mano, kad Rasą, vogusią ir valkatavusią drauge su Sandra, nubaudė Dievas. Juk kam nors ji galbūt paskutinį litą iš kišenės ištraukė.
Dukrą auklėjo tinkamai
Regina Daugintienė, būdama teisėjos vietoje, tam S. Tyškevičiui būtų dvylika metų davusi. Juk tokie kaip jis nepasikeičia. Moteris įsitikinusi, kad tas vyrukas pasėdės dvejus ar trejus metus ir bus iš kolonijos ištrauktas, išpirktas. R. Daugintienė yra tikra, kad jos dukra turėjo išbandyti kažkokius naujus narkotikus ar jų derinį. Moteris pripažįsta, kad buvo iškilusių daug problemų su dukra, tačiau jos baigėsi. Ir vėl prasidėjo tada, kai ji ėmė važinėti su ta kompanija - Mariumi, Ina. R. Daugintienė negali garantuoti, kad Rasa nevagia, tačiau mano, kad ji iškart įkliūtų, jei tik taip darytų. Toji vargšė Sandra - taip. Visi gatvėje ją pažįsta, visiems ji vogtus pinigus dalindavo. R. Daugintienė atmeta priekaištus, kuriuos jai dėl blogo dukros auklėjimo teisme pareiškė teisiamojo advokatas. Dariusi ką galėjusi, bet ne viskas nuo motinos priklauso. R. Daugintienės manymu, įstatymai yra netobuli. Štai olandas, kažkoks Gigengakas, atsitarabanijo Klaipėdon visą lagaminą narkotikų ir gavo aštuonerius metus. Lygiai tiek, kiek ir S. Tyškevičius...
Narkomanus gaudyti lengviausia
Šios istorijos finalas liūdnas. S. Tyškevičius - kalėjime, R. Daugintytė - invalido vežimėlyje, S. Ignerytė grąžinta į specialiuosius globos namus. Tik M. Mikalauskas ir I. Varlamova atsipirko, galima sakyti, lengvu išgąsčiu.
Oficialiai pripažįstama, kad ši byla buvo rezonansinė. Todėl keista, kad nebuvo surastas ir demaskuotas narkotikų prekeivis. S. Tyškevičiaus tokiu laikyti negalima - jis pirko sau ir kompanijai. Klausimas būtų tradicinis - kur žiūri policija? Tiksliau - Klaipėdos VPK ONTT Narkotikų kontrolės skyrius, kuriame dirba tuzinas pareigūnų, iš kurių net trys pasirišę raudonus komisariškus kaklaraiščius. Jau ne pirmi metai, ne tik prokuratūroje ar teismuose, bet ir pačiame policijos komisariate galima išgirsti nuomonę, kad Narkotikų skyrius nieko nedirba. Gaudo eilinius narkomanus su keliais gramais kvaišalų ir sodina. Taip parodomi darbo rezultatai. Tuo tarpu visiems puikiai žinoma, kad narkotikų verslą uostamiestyje kontroliuoja kelios nuo seno pagarsėjusios organizuotos nusikalstamos gaujos.
Policininkai atsišaudo - štai, girdi, sugavome tokį olandą su tūkstančiais "Ectasy" tablečių, neseniai jis buvo nuteistas. Tačiau kukliai nutylima, kad šiuo atveju vertingą paslaugą policijai padarė vienas nuolat su teisėsauga reikalų turintis uostamiesčio verslininkas, kuris įkalbėjo šioje srityje mažai patyrusį olandą atgabenti narkotikus ir tuojau pat jį įdavė policijos operatyvininkams. O nustatyti, iš ko pirko narkotikus Sergejus Tyškevičius, Narkotikų skyriaus kriminalistams buvo per sunkus uždavinys.
