Augustas TAMALIŪNAS
Seirijų apylinkėse įsikūrusiame Rusonių kaime (Lazdijų raj.) nutikusios istorijos baigtį galima laikyti kone klasikine girtaujančių sugyventinių drama. Jos dzūkiškas variantas skiriasi nebent tuo, jog Darius Petraitis (30 m.) gerokai vyresnę sugulovę Dalią Mikailionienę (38 m.) į aną pasaulį pasiuntė ne kumščiais ir ne spyriais, ne peiliu, kirviu ar lazda, o tyliai, ramiai, be įžvelgiamų smurto žymių. Kaip? Ogi paprasčiausiai ėmė ir pasmaugė šešių vaikų mamą, galimas daiktas, po širdimi nešiojusią ir septintąjį kūdikį. Bent jau šitaip šneka rusoniškiai, tvirtindami, kad iš pirmo žvilgsnio į nėščią nepanaši moteriškė po dviejų mėnesių būtų pagimdžiusi dukrelę. Dar vieną, jau ketvirtą. Iš kur tas žinias bevielis telegrafas ištraukė, be to, ar jos yra teisingos, kol kas nežinome, tačiau nekreipti dėmesio į aplinkinių žodžius irgi negalime. Kita vertus, pernelyg dramatizuoti patį įvykį ir spausti skaitytojams ašarą - štai, girdi, ką nužudė tas niekšas! - taip pat neišeina. Vietinių nuomone, prieš tai ne vieną vyrą turėjusi nelaimėlė buvo nekokia mama, išbarsčiusi pusę savo atžalų įvairiose pakampėse. Tris dukras - Jolantą, Laurą ir Kristiną - augino kiti, namie tebuvo likę trys sūnūs - antraklasis Marius, ketverių metukų Eimantas ir trimetis Valentinas. Pastarieji du berniukai, sakoma, sumeistrauti paskutiniojo meilužio, tačiau tik mažiausiasis gavo Petraičio pavardę. Daugiavaikė mama girtavo, nevengė nusitaikyti į svetimo gerą. Už gimdytinius gaunamas valstybės pašalpas kartu su priegulu perleisdavo per gerklę, užtat ilgainiui globos ir rūpybos darbuotojai pinigų į rankas jai neduodavo. Išmokas paversdavo maistu. Darius Petraitis, toks pat apsilakėlis kaip ir jo prielaidinė, šiek tiek perkamųjų iš tautos iždo įsidėdavo į kišenę už sunkiai vaikštančios motinos priežiūrą. Ši, pirmosios grupės invalidė, irgi Dalia, tiktai Petraitytė, kad ir skausmingai valdanti sąnarius, vis dėlto lig šiol buvo tos neformalios šeimynos didžiausia paspirtis. Vien 340 litų pensija sūnų ir nakties gegutę vertė rodyti jai bent šiek tiek palankumo, be to, nuošalioje sodyboje Rusonyse, toli nuo artimiausių kaimynų, abu palaidagerkliai, trys mažyliai ir jaunesniosios Dalios netikra anyta įsikūrė tiktai per Dalios Petraitytės malonę. Lig tol šeimynėlė glaudėsi prie Vilko ežero, Čivonių kaime, vėjų perpučiamoje palaikėje trobelėje, ir tai svetimoje, priklausiusioje tokiam senukui Jarašiui, jau mirusiam. Kitados šis priglobė šunkeliais pasukusį vaikiną, beje, užaugintą irgi ne savo mamos. Kalbama, jog toji, buvusi kretingiškė, pačioje jaunystėje su ryšininkų mokyklos paskyrimu atvyko dirbti į Veisiejus, paskui atsidūrė Leipalingyje, tik jau siuvykloje, bet prieš tai su kažkuo pasigavo vaiką, tą patį Darių, jos vienturtį. Deja, kaip neretai nutinka, vieniša motina greit numojo ranka į slaptos meilės vaisių, tikriausiai trukdžiusį naujiems jausmų proveržiams. Berniuką užaugino veisiejiškė Irena Vėdraitė, nepaprastai kilnios širdies moteris, o kai ji užgeso, šis iškeliavo iš Kreivosios gatvės ir susirado užuoglaudą pas jau minėtą Jarašių, taip pat ne giminaitį ir jau galudienį. Vyrukui už nugaros driekėsi teistumas, tačiau nuo realios bausmės už grupinę vagystę ir kitus jaunatvės paklydimus buvo atleistas lygtinai. Motinos meilės jis beveik nepatyrė, bet gyvenimo vieškeliais pasileidusiai gimdytojai, matyt, atleido, nes paskiau, kai užmerkė akis ir antrasis globėjas, kai susinešė į krūvą su daugiavaike meiluže, Darius Petraitis vis dėlto susirado paklydėlę, kuriai dar mažystėje ištarė pirmuosius žodžius, ir pasivadino gyventi kartu. Ši per tą laiką buvo netekusi darbo siuvykloje, vėlei laikėsi vičvienaitė kaip po ryšininkų mokyklos, todėl atkilo pas kitados pamestą sūnų į Čivonis, į Vilko ežero pakrantę. Galimas daiktas, jog į Dalios Mikailionienės naujus sugyventinius įsirašęs Dalios Petraitytės vienturys pagalvojo ir apie močios pensiją, ir apie valstybės skiriamus pinigėlius už invalidės priežiūrą. Bus iš ko paūžti! Abi bendravardės, neva marti ir neva anyta, daugmaž sutarė ir ėmė pūsti į vieną dūdą. Prasidėjo polinksmis gyvenimas, kurį temdė vien tai, jog nuolat stigo perkamųjų. Darius ir jo prieplaka gėrė be perstojo.
Štai dabar pats metas atversti kai kurias kortas iš Dalios Petraitytės gyvenimo. Gal tatai paryškins, kaip svetimųjų globai primesto sūnaus širdyje susiformavo brutalumas ir nepagarba moteriai, tegu ir ne geresnei už jį patį, bet ir ne blogesnei. Ne veltui žmonės sako, kad abu labu buvo tokiu ir kad kirvis atitiko kotą. Rusonių kaime su vyru ūkininkaujanti Elena Barčienė, taip pat veisiejiškė, susipažinusi su andainykšte ryšininke šios pirmosiomis darbo dienomis, neabejoja, jog Dariaus Petraičio ūmų charakterį nulėmė vaikystėje patirtos nuoskaudos ir daugiau nei keisti auklėjimo būdai, uždedant verkiančiam berniukui ant galvos kibirą ir daužant šio dugną, kad apsižliumbėlis nutiltų.
- Dalia kilusi iš labai padorios mokytojų šeimos, o tarp giminaičių yra vienas Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas, vyskupas, - pasakojo Elena Barčienė. - Tikriausiai jos tėvai manė, kad ne tokią profesiją pasirinkusi, sparnus išskleidusi ir juos apsvilusi dukra greit grįš į namus, tačiau ši pasirinko kitą kelią. Kodėl paliko sūnų likimo valiai, galva neišneša. Tai kas, kad nesantuokinis? Mūsų takeliai anksti išsiskyrė, Dalia išvažiavo iš Veisiejų, aš kone visą amželį dirbau ten pat, prekyboje, o galiausiai įsikūriau Rusonyse. Turbūt suvokiate, kaip nustebau, kai prieš kelerius metus ji mane palabino netoli namų. Persikėliau, girdi, ir aš čia nukaršti. Netrukus jau žinojau, kad mirė jos tėvas, matematikas, kad per nelaimingą atsitikimą po automobiliu žuvo jos motina, lituanistė, kad jai atiteko šioks toks palikimas. Ne, namo Kretingoje ji nepaveldėjo, pagaliau dar nežinia, ar į senatvę būtų pasiryžusi keisti gyvenimo būdą. Nemanau. Dalią visiškai patenkino kitoks lemties posūkis. Bažnyčia, kaip žinote, turi plačius ryšius, per kunigus bemat susižino. Kam reikėjo, tas surado. Atvažiavo, sako, į Čivonis nemenkas dvasininkų būrelis, apžiūrėjo tą varganą pirkelę, pakraipė atseit galvas, o paskui suieškojo neblogą sodybą ir nupirko jos vardu. Gal ir per brangiai sumokėjo, bet nesiderėjo. Gyvenkit! Ar naujoji šeimininkė į rankas gavo dar šiek tiek grynųjų, vėlgi neaišku. Turbūt ne. Būtų pasigyrusi! Kita vertus, medinis namas yra palyginti geras, trobesiai irgi nesiprašo paramstomi, ogi ant trijų hektarų žemės badu nemirsi. Tiktai va kas dirbs? Senoji Dalia dievaži be sveikatos, Darius ir jaunoji Dalia arba laka, arba drybso. Veikiai paaiškėjo, kad neapsimoka nė judintis. Mat sodyba tebuvo paveldėjimo dalis, taip sakant, nekilnojamasis turtas, o vėliau atkeliavo ir judama manta. Vieną gražią dieną atburzgė trisdešimties tonų krovininis automobilis dengtu kėbulu, sustojo tame vienkiemyje ir iš furgono pradėjo krauti visokiausią naudą. Į trobą netilpo nei senoviški baldai, nei šaldytuvai, nei televizoriai, kurių buvo bent po du ar tris, nei daugybė indų, nei kitų daiktų. Visko nesuminėsi. Rakandų pakako ir daržinėje, ir kūtėje, tik, žinoma, neilgai jie ten stovėjo. Kai sugyventiniai suskato parceliuoti tą lobį, tai nei porceliano, nei paprasto servizo, nei nedūžtamo gero nebeliko. Negreit praputo, nors labai stengėsi. Sako, kad jau ir dzūkiška buvo neskani, ir pilstukas brėžė gomurį, ir apskritai norėjosi paragauti kažko naujo. Anot žmonių, ražkažis subinę draskė. Vis dėlto galiausiai įveikė tą palikimo dalį. Visi kampai ištuštėjo, vėl vėjai kišenėse ėmė švilpčioti. Kiti jų vietoje būtų parsivedę bent karvę, betgi šią reikia perkelti pievoje iš vienos vietos į kitą, pamilžti, pagirdyti, nušienauti lanką ir paruošti pašaro žiemai, o nei laiko, nei jėgų vis nėra ir nėra. Temekeno senosios Dalios įsigyta ožka, va ir visas gyvulių ūkis! Viską paleisti čiurkšlėmis į kibirą arba už tvarto uoliai talkino ne vien mūsų kaimo, bet ir iš Vainežerio, ir iš Sakniavos atsibastę girtuokliai. Galiausiai tapo gardus ir paprastas alutis. Vėl teko verstis iš pensijos ir buvusių trupinių.
Taigi netikėtai užgriuvęs turtelis, išskyrus pačią sodybą, išbėgo kaip vanduo pro pirštus. Laimės jis neatnešė nei Daliai Petraitytei, nei jos neapsėdai sūnui, nei Daliai Mikailionienei. Šią, kaip jau žinote, Dairus Petraitis pasmaugė, nes būtent tada, kai išseko paskutiniai centai, jo invalidė motina gavo pensiją. Du šimtus litų iš trijų šimtų keturiasdešimties Dalia davė kitai Daliai, gyvenimui, sakė, tačiau daugiavaikei mamytei atrodė nuodėmė tokia proga nesudrėkinti dumplių. Be to, susilaukė kone kasdienių svečių - Ginto Markelionio, vietinio, ir Virgio Lukoševičiaus iš gretimo kaimo. Jie prieš tai nukaušo pas seniokę Zabelę Savukynienę, tądien irgi praturtėjusią pensininkę, na, o kadangi ši greit nuėjo liuliuko, bičiuliai patraukė pas Darių Petraitį. Šio močia, girdi, taip pat turėjo apsilituoti per laiškanešę. Negi sūnus ničnieko neišmelš? Jei ne, tuomet reikės moklinti dar kitur. Nors į toliausią tolybę! Gintui tokie žodžiai tesukėlė šypseną. Buvo šnekama, kad pas brolį Kaune paviešėjęs Virgis praėjusį rudenį visiškai išsimušė iš pinigų ir namo parėjo pėsčiomis. Įveikė šimtą trisdešimt kilometrų! Per kelias dienas! Niekas nesiteikė pavėžėti! Visai atmušė padus! Gal bent dabar šitaip nebus?
Pataikė pačiu laiku! Dalia Mikalionienė jau dairėsi batų ir ketino parsinešti butelį degtinėlės, na, gal du. Kad kelias nedulkėtų! Atvykęs pastiprinimas buvo sutiktas džiaugsmingai. Numatytos normos kartelė šoktelėjo į žymiai aukštesnį lygį. Et, nubėgs žinomu adresu ir paims spirito visą plastmasinę pūslę! Pusantro litro. Išeis kaip tik šeši buteliai smagybės, bet geros, verčiančios išgėrus pauostyti į kumštį! Keturiems užteks. Senoji jau negeria. Nebent iš mandagumo burną praskalauja. Profilaktikai ir pirmam užsveikinimui. Paskui lai raišuoja sapnuoti su vaikais. Nėr čia ko snarglius varvinti! Tiesa, to žygio sugyventiniui nepatikėjo. Paduosi tokiam stambų banknotą - prarasi visus pinigus! Verčiau pačiai viena koja šen, kita ten. Su palyda. Kad joks pabalda neužpultų! Darius sugriežė krūminiais. Manė pasipinigauti, tačiau ta velnio boba jį perkando. Beskiedžiant spiritėlį, prarado budrumą, o kai susigriebė, deja, buvo per vėlu. Grybščiok negrybščiojęs savo išdykėlę, tapšnok netapšnojęs, o grąžos niekur neapčiuopsi. Paslėpė, ne kitaip! Na, bet nieko. Taurelė po taurelės, ir protas prašviesės.
Žodžiu, girtuoklių puota įsismarkavo ir truko ilgai, lig išnaktų. Pagaliau, kai ant stalo beliko gal pusė puslitrio, visi iškrito it pėdai arba išneregiavo kas kur. Supaisysi! Dalia Petraitytė su trim berniukais jau seniai pūtė pro nosį viename kambaryje, Dalia Mikailionienė griuvo į savo lovą kitame kambarėlyje, o Darius Petraitis teberymojo virtuvėje ir spoksojo į nusekusį butelį. Hm, ne kažin kas liks pagiriom. Jam vis knietėjo sužinoti, kur ta gudruolė įkišo daugiau nei pusantro šimto litų. Panaršė šen, panaršė ten, apčiupinėjo žieminius drabužius ir piktai kaip žvėris suurzgė. Nėrrra! Iš įtūžio protas visai aptemo. Tada nukrypavo į mažąjį kambarėlį su dviem lovom pasieniuose, pastovėjo, pažiūrėjo į savo miegančiąją gražuolę ir staiga ant jos užvirto, bet ne tam reikalui, dėl kurio moterį įsitaisė. Čiupo už giesmės ir taip lyg replėmis surakino, kad nakties gegutė net kvapo neteko. Kur, girdi, padėjai tuos pinigus?! Ši išvertė akis, suspurdėjo, sumataravo kojom ir kažką sušvogždė, tačiau, matyt, negarsiai, nes už sienos miegantys vaikai neprabudo. Dariaus Petraičio motina tikino irgi nieko negirdėjusi, nors bruzdesio tikriausiai būta nemažo. Dalia Mikailionienė besigindama arba pati iškrito iš guolio, arba buvo ištempta iš patalo ir įgrūsta į tarp gultų esantį tarpą. Abiem atvejais ji būtinai turėjo spardytis ir būgnyti kulnais į grindis bei lovų kraštus, kol galutinai nurimo. Kita vertus, tokiose šeimynose prie dažnų aliarmų naktį priprantama.
- Sūnus mane pažadino paryčiu, pasakė: "Mama, ką aš padariau!" ir susiėmė už galvos, - prisiminė tas minutes rajono centrinės ligoninės slaugos skyriuje gulinti Dalia Petraitytė. - Buvo kaip nesavas. Vėliau vos prišnekinau eiti ir skambinti policijai. Kas dabar bus? Vaikai išvežti giminėms į Alytų, aš pati žadu įsikurti pensionate. Į tą kol kas užrakintą, užkaltą, užklijuotą ir užantspauduotą namą negrįšiu. Ši sodyba neatnešė laimės, ten jau negalėčiau gyventi. Ožką paims kaimynai.
Sulaikyto įtariamojo kraujyje, kaip sakė įvykio aplinkybes tiriantis rajono prokuroras Henrikas Radzevičius, iš ryto aptikta 2,27 promilės alkoholio. Nemažai. Naktį, be abejo, buvo kur kas daugiau. Darius Petraitis nusikaltimo neneigia, tvirtina tenorėjęs išsiaiškinti, kur pagaliau paslėpti tie pinigai, ir per daug smarkiai spūstelėjęs nelaimingajai gerklę. Kažkoks glumas atseit buvo apėmęs. Va ir viskas! Rusonyse šnekama, jog šitokios baigties buvo galima tikėtis. Pernelyg dažnai sugyventiniai girtavo, štai ir sprogo jų gyvenimas kaip muilo burbulas. Vienai - šaltas kapas, kitam - šaltoji, o po Dzūkiją pabiro dar daugiau vaikų. Ar besuras jie palaimą pas kitus, jeigu ir šeimoje jų dalia iš mažens buvo nesaldi?
