Lietuvoje dažnai minimas - ir peikiamas - populizmas. Jei nori kokį nors reiškinį ar idėją nuvertinti, sakyk, kad tai populizmas. Pavadink politikos veikėją populistu ir visi supras, kad tu jo nenori pagirti (švelniai tariant). Bet kodėl? Kas gi yra tas populizmas ir kodėl jis toks blogas? Šito beveik niekas ir nesiteikia paaiškinti.
Kad neaiški šio žodžio reikšmė, pripažįsta ir gana apdairus mąstytojas Vytautas Radžvilas: “tikslesnio šio termino apibrėžimo neįmanoma rasti net politinių mokslų vadovėliuose ar žodynuose, negana to, jis vartojamas pačiuose įvairiausiuose kontekstuose ir todėl tampa itin daugiareikšmis ir miglotas. Tokia padėtis iš dalies yra natūrali. Kad ir kaip smarkiai skirtųsi populizmo tyrinėtojų nuomonės dėl šio politinio gyvenimo reiškinio prigimties ir kilmės, vis dėlto, atrodo, visuotinai sutariama, kad tai iš esmės destruktyvus reiškinys, traktuotinas kaip konkrečios visuomenės socialinės ir politinės negalios simptomas”.
Keista tik V. Radžvilo mintis, kad, nors populizmas yra “daugiareikšmis ir miglotas”, tačiau “iš esmės destruktyvus”, ir tai dar visuotiniu sutarimu... Kitaip sakant, kas tas populizmas yra, neaišku, tik neginčytina, kad tai blogybė!
Mane ši tema jaudina dar ir todėl, kad Amerikoje, kur kelis dešimtmečius gyvenau ir kur XIX a. pabaigoje politinio populizmo terminas atsirado, jis turi veikiau teigiamą - ar bent neutralų - atspalvį.
Populizmas šia prasme yra atstovavimas tikriesiems liaudies, ypač mažiau pasiturinčios jos dalies, interesams, jų gynimas nuo tikrų ar tariamų tų interesų kenkėjų. Šis apibrėžimas pakankamai lankstus, kad politologai ir patys politikai galėtų ginčytis, kur konkrečiu atveju yra tikrieji ir kur tik tariamieji liaudies interesai, kas juos (tikrus ar tariamus) gina ir kas jiems (tikrai ar tariamai) kenkia. Būtent šitai ir yra daugelio Amerikos politinių debatų tema.
Tačiau kartu šis apibrėžimas yra pakankamai konkretus. Štai, pavyzdžiui, atviras turčių gynimas, nesakant nieko apie varginguosius, nėra populizmas, o turčių gynimas motyvuojant, kad turčiai kuria visiems naudingas darbo vietas, jau yra populizmas.
Aišku, bet koks daugumos žmonių politinių, ekonominių, socialinių ar kitokių interesų gynimas taip pat yra populizmas. Ar šitaip suvoktas populizmas geras ar blogas, kitas klausimas. Aišku, jis geras tiek, kiek tų žadėtų darbo vietų (ar kitų gėrybių) iš tiesų atsiranda, o blogas tiek, kiek jų neatsiranda. Ir kaip tik tuo klausimu ginčijosi (ir tebesiginčija) populisto prezidento Ronaldo Reagano ir dar anksčiau populisto prezidento Franklino D. Roosevelto gerbėjai ir niekintojai. O šiandien ta pati kova verda ir George’o W. Busho bei Johno F. Kerry aplinkose. Nei respublikonai, nei demokratai nesibaido populizmo etiketės, tik jie vieni kitus kaltina blogu (arba tariamu) populizmu.
Blogam, netikram populizmui dažnai dar taikomas senesnis demagogijos terminas. Demagogija - tai liaudies vedžiojimas už nosies, žadant įgyvendinti neįgyvendinamus dalykus arba žadant juos, bet nė neketinant jų įgyvendinti, arba žadant pageidautinus dalykus, bet siūlant tam netinkamas priemones (maždaug kaip Bushas žadėjo įveikti terorizmą pradėdamas karą su Iraku arba žadėjo sumažinti nedarbą Amerikoje radikaliai sumažindamas mokesčius milijonieriams, - taip bent priekaištauja jam jo kritikai.)
O grįžtant prie Lietuvos, jeigu, kaip sako V. Radžvilas, populizmas yra daugiareikšmis terminas, gal vertėtų Lietuvoje apsiriboti viena jo reikšme - būtent, demagogija. Tada jis liktų keiksmažodžiu ir visi jį suprastų. Tačiau tada iškiltų kitokia užduotis - kruopščiai paaiškinti, kuriais atžvilgiais Viktoras Uspaskichas žada tai, ko negali, nenori ar neturi priemonių įgyvendinti, ir kuriais atžvilgiais jis čia skiriasi nuo kitų politikų. Tai gana sudėtingas uždavinys.
Galop prisimintina, kad populizmas nėra vienintelė galima politiko yda. Vytautas Landsbergis tikrai nėra ir niekada nebuvo populistas (taip, kaip mes šį terminą dabar suprantame). Bet vien šios ydos neturėjimas negarantuoja politikui pergalės, nei apsaugo jį nuo kitų trūkumų.
