Kuo domisi žmogus, rinkdamasis naują butą? Virtuvės kvadratūra, aukštu, miesto rajonu. Klausia, ar yra balkonas, ar butas saulėtoje pusėje. Tik retas pasidomi, kokie bus kaimynai. O juk geri kaimynai - irgi saulėtoji pusė...
Prisimenu savo vaikystę. Senas trijų aukštų medinis namas alyvų apsuptyje. Kiemo viduryje stiebėsi trys milžiniškos tujos. Name gyveno labai skirtingi žmonės, bet visi jie buvo ir liko mūsų kaimynai. Mes, vaikai, galėjome užeiti į bet kurį butą, visur mus vaišino riestainiais, gira, obuoliais. Išklausydavo mūsų "paslaptis", patardavo, padėdavo, gimimo ir vardo dienomis pirko dovanas, viešėjo mūsų vestuvėse ir krikštynose... Tėvai mums nuolatos sakydavo: "Kaimynus reikia gerbti". Ir visiems mūsų kiemo vaikams bet koks kaimyno prašymas buvo šventas dalykas.
Kas buvo tie mūsų kaimynai? Ypatingi žmonės? Nei kolegos, nei giminaičiai. Kuo nusipelnė, kad atsidūrė ant mūsų "luomo" aukščiausios pakopos? Juk pats faktas - gyvenimas po vienu stogu - bendruomenės dar nesudaro. Tačiau tie, kas šalia, jau daug reiškia. Tas, kas šalia, gali sukurti ir patį didžiausią gėrį, ir nepataisomą blogį. Su gerais kaimynais ir vargai mažesni, ir džiaugsmas beribis.
Spaudoje dažnai skaitau tokias eilutes: "Prašau per laikraštį padėkoti mano kaimynams už tai, kad nepalieka manęs, seno ir vienišo žmogaus, sunkią gyvenimo akimirką. Tai tiesiog nuostabūs žmonės: parūpina vaistų, atneša spaudą. Kartą trūko centrinio šildymo vamzdis, tai kaimynai ir vamzdį sutvarkė, ir vandenį nuo grindų susėmė. Atrodo - menkniekis, bet ką aš, antrosios grupės invalidas, be jų daryčiau?"
Atrodo, nėra ko stebėtis. Taip ir turėtų būti. Gerumas, atvirumas, rūpestingumas, solidarumas - be to juk neįmanoma gyventi tarp žmonių. Deja, žmonių tarpusavio santykiai ne visuomet tokie gražūs.
...Kadaise tarp dviejų namų buvo iškastas griovelis vandeniui nutekėti. Laikui bėgant jis uždumblėjo, apaugo žole. Užuot abiejų namų gyventojai susivieniję ir išvalę griovelį, pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni ėmė rašyti skundus į visas instancijas, kiti užbaigė, ko nespėjo įveikti laikas - užpylė griovį ir atsitvėrė tvora. Po pirmo lietaus vanduo paplovė namo pamatus, užpylė rūsius su visomis gėrybėmis...
"Mes nuėjome prašyti Jonaičio (čia ir kitur vardan šventos ramybės pavardės pakeistos), kad išardytų tvorą, - aiškino man apie šias batalijas Petraitienė, - bet jis mūsų nė klausyti nenorėjo, šaipėsi ir panosėn špygas kaišiojo..."
Šio konflikto galėjo ir nebūti, jei tam tikros instancijos būtų laiku sureagavusios į žmonių pareiškimus. O juk šią griovimo "bylą", kaip ir bet kokią kitą problemą, buvo galima išspręsti taikiai, bendru kaimynų sutarimu, tarpusavio pagarba.
Norėtųsi, kad žodis "kaimynas" skambėtų taip pat šiltai, kaip "draugas" - plunksnos draugas, buto draugas, darbo draugas, jaunystės draugas. Juk ir gyventi linksmiau, kai aplinkui - draugų veidai. Dera priminti, kad gyvenimas daugiabučiuose - ne vien asmeninis, bet ir visuomeninis reikalas. Negalima leisti, kad vaikai gyventų tėvų ir kaimynų pykčio atmosferoje.
Prieš 20 metų vienas gyventojas iš daugiabučio namo pasistatė garažą šalimais esančioje privačioje valdoje. Į garažą jis važiuodavo per daugiabučio namo kiemą. Prieš kelerius metus, pasikeitęs butą, garažą paliko tam, su kuriuo keitėsi butais. Tai aiškiai nepatiko vienam iš kaimynų - Antanaičiui. Gal jis tikėjosi, kad garažą padovanos jam, o gal nepatiko naujo kaimyno plaukų spalva, bet jis ėmė rašyti skundus į visas instancijas, kurių esmė buvo viena - važiuodamas į garažą kaimynas trukdo jam gyventi (nors tas tik du kartus per parą tai daro), jam kenkia automobilio išmetamosios dujos, keliamas triukšmas. Atvykusi komisija nustato, kad kaimynas automobilio kieme neplauna, tepalų nelaisto, niekam jo "golfukas" gyventi netrukdo. Kitas skundas jau buvo skirtas tai komisijai. Sumanė kaimynai užtarti - pasipylė skundai ir ant jų: Oželienė prisiveisė savo bute kačių, jos naktimis kniaukia, o dieną dergia vaikų žaidimų aikštelėje, kitų kaimynų bendradarbiai sužinojo apie savo kolegų girtavimą, amoralumą ir kitas ydas.
"Antanaičio kaimynystėje pragyvenau beveik visą gyvenimą, - pasakoja man Oželienė. - Kiek galėdama padėjau jiems, o dabar jie pamazgas pila".
"Su niekuo Antanaitis nebendrauja, visus įžeidinėja, kieme - tik jis šeimininkas, visi kiti jam - niekas", - skundėsi kita kaimynė. O naujasis kaimynas padarė tokią išvadą: "Jei kas trukdo ramiai kitiems gyventi, tai tik pats Antanaitis".
Nujausdamas, kad kitas skundas bus apie mane, pakeičiau visų veikiančių asmenų pavardes...
Prisiminę vaikučių numylėtinio katino Leopoldo kvietimą, pasakykime susipykusiems ir susidraskiusiems dėdėms ir tetoms: "Žmonės, gyvenkite draugiškai!" Ne veltui šios frazės autorius buvo apdovanotas valstybine premija.
Petras ZLATKUS, Jonava
