(Ir apskritai žiūri į dramblius iš aukšto)
I. Humoristų rasė: rūšis ir trys porūšiai
Tapti "svieto" juokintoju galima keliais būdais. Pats paprasčiausias būdas (bent jau dabar Lietuvoje) tapti juokdariu - pasidaryti politiku. Vaje, vaje, kiek kartų per keliolika Nepriklausomybės metų mus prajuokino (ir juokina) tie besikeičiantys veideliai televizorių ekranuose ar aukštose tribūnose! (Reikia pasakyti, kad kartais jie mus ir pravirkdo: kai atsiduria ne aukštoj tribūnoj, o aukštam poste. Bet tai - atskiro pokalbio tema.) Juokdariui iš politinių sferų reikia žinoti tik du dalykus. Kai tavo "chebra" (politinė "chebra") yra prie valdžios vairo (ar netoli jo), kuo garsiausiai kalbėk, rėk, šauk, kad pas mus viskas gerai, tiesiog nuostabu, kad geriau niekur nėra, nes apskritai geriau būti negali. Kai tave ir "chebrą" nuo valdžios vairo (ar lovio) nustumia politiniai priešininkai, rėk, šūkauk atvirkščiai: kad Lietuvoje viskas blogai, juoda, negera, kad mūsų laukia katastrofa, Apokalipsė, saulės užtemimai, visokie kataklizmai ir šiaip klizmos... (Norintiesiems šią taisyklę gerai įsisąmoninti ir atsiminti galima pasiūlyti, pavyzdžiui, gerbiamo prof. V. Landsbergio pasisakymus - tada, kai jis ir jo partija buvo valdžioje ir kai buvo (ir tebėra) opozicijoje. Tai yra nepamainomas pradžiamokslis politikams juokdariams.)
Bet tai - tik vienas būdų tapti garsiu humoristu. Būna, kad žmogų tiesiog šaukte šaukia juokinti kitus. Kaip neseniai per televiziją prisipažino žinomas humoro veikėjas, jam jau vaikų darželyje norėjosi įvairias šunybes krėsti ir taip vaikystės kolegas (ar nelaimės draugus) prajuokinti. Bet norint tapti šio tipo humoristu, reikia tam tikrų prigimtinių sugebėjimų, pavyzdžiui, talento.
Yra dar vienas būdas - kai žmogų būti humoristu priverčia pats gyvenimas. Kai negalima nesijuokti, antraip žmogus gali nusižudyti, išprotėti (arba - blogiausiu atveju - tapti jau minėtu politiku). Mat gyvenimas yra toks, kad praktiškai niekam nepatinka (nebent idiotams). Dalis žmonių tą nepatinkantį gyvenimą bando kaip nors pakeisti - visokie cezariai, napoleonai, leninai... Kiti vadovaujasi filosofine išmintim: kad gyvenimas yra toks ir tokiame, koks jis yra, reikia gyventi ("Laisvė yra tik suprasta būtinybė", - kaip teigė garsusis Olandijos žydas B. Spinoza, gyvenęs XVII amžiuje). Dalis žmonių nei vieno, nei antro santykio su gyvenimu nepriima. Jie juokiasi. Ir todėl lieka gyvi, dauguma net neišprotėja. Bet vien juoktis jiems dažnai neužtenka. Jie dar nori ir kitiems padėti ir stengiasi savo artimus prajuokinti. Kartais jiems tai pavyksta - tada, kai turi jau minėtų prigimtinių sugebėjimų, kitaip sakant, talento. Vien įstoti į kokią nors partiją neužtenka...
II. "Barakų šmėkla mane vejasi..."
- Taip, pagal tokią klasifikaciją aš esu trečiojo porūšio humoristas, - patvirtina garsus ir nusipelnęs šio žanro atstovas Jurgis Gimberis. - Tokiu būti mane privertė gyvenimas (gal dar ir gabumai - aut.). Augau Šančiuose, vadinamuosiuose barakuose. Sovietų valdžia pristatė "Drobės" darbuotojams tokių daugiabučių pastatų pastatėlių, kuriuos dėl jų plokščių stogų kauniečiai vadino barakais. Netgi Šančiuose tai nebuvo prestižinis rajonas. Greičiau savotiškas Harlemas. Kova už būvį ten virte virė. Darbe, namie, virtuvėj - ten buvo "suaugusių žmonių žaidimai". Vaikai konkuruodavo, kovodavo kiemuose ir gatvėje. "Barakiniai vaikai"... Mat buvo nedidelė, uždara visuomenė, erdvė. Bet kokios didelės problemos, patekusios į barakų aplinką, neišvengiamai įgaudavo komišką atspalvį (net skaudžias problemas). Reikėjo tik mokėti tai pastebėti. Draugai mokėsi boksuotis, kitokių smurto priemonių. Aš pradėjau juoktis. Ir juokiuosi iki šiol. Tiesa, pastebėjau, kad pastaruoju metu juokas tampa tylesnis. Juoktis norisi vis rečiau, kartais net supykstu.
- Pavyzdžiui?..
- Pavyzdžiui, kai einu su dar nė dešimties neturinčia dukra Joana ir sutiktieji aikčioja: "Vaje, vaje, kokia graži anūkėlė". Mane tokiu atveju juokas kažkodėl ima vis rečiau. Dažniau supykstu, norisi rėkti: "Duktė tai! Duktė, ne anūkė, avigalviai jūs!" Tai šitaip. O anksčiau juk būdavo kitaip...
- Pavyzdžiui?..
- Anksčiau, kai mane kas nors užgaudavo, parbėgdavau namo ir rašydavau humoreską. Sakykim, aprėkė kas nors parduotuvėje, apstumdė troleibuse - aš skubu namo, sėdu prie stalo ir užrašau savo mintis bei pastabas.
Galbūt todėl pirmasis J. Gimberio humoreskų rinkinys vadinasi "Dar pastebėjau" (1985 m.) Iš viso tokių įvairaus plonumo knygelių jau prisirinko devynetas. Dar dvi knygas Jurgis sakosi paruošęs - ir ant popieriaus, ir mintyse. Daugiau humoreskų sakė nerašysiąs. Kodėl - paaiškės vėliau.
- Taip konfliktai, nemalonumai Jurgiui Gimberiui pradėjo po truputį atnešti naudos. Mat išspausdinus tokias humoristines pastabas įvairiuose laikraščiuose, jis ne tik po truputį garsėjo, bet ir redakcijos už tai netgi pinigus mokėjo. O kai pradėjo knygas leisti, tai, galima manyti, J. Gimberis apskritai tapo garsus ir turtingas. Ar tai teisybė?
- Nieko panašaus. Barakų dvasia mane persekioja, tiesiog vejasi. Štai ir dabar. Butą turiu, bet reikia remontuoti. Tačiau trūksta... Ko trūksta, nepulsim aiškinti. Daugiau nei trisdešimt metų dirbu Lietuvos architektūros ir statybos institute - irgi ne dėl didelės garbės, o dėl nedidelių pinigų...
- Na, o tamstos bendradarbiai ar nebijo pakliūti ant tavo humoristinės plunksnos smaigalio? Ypač viršininkai?..
- Nežinau. Gal... Bet turbūt apsiprato.
(Pritarsime - tikriausiai apsiprato. Kaip sakoma, šuo kariamas pripranta - aut.)
III. Kodėl vis dėlto musės negerbia dramblių?
- Musės negerbia dramblių todėl, kad pastarieji nemoka vaikščioti lubomis. Ir dar aukštyn kojom, - rimtai atsako į esminį humoristikos klausimą Jurgis. - Aš irgi nuo vaikystės dienų nemylėjau ir negerbiau vadinamųjų didelių žmonių: butų tarnybos viršininkų, vykdomųjų komitetų pirmininkų, pirmųjų ir generalinių sekretorių... Netgi Cezariu ar Napoleonu nesižaviu... Manau, kad galima sudėti visai neblogą humoreską apie Cezarį, Napoleoną. Anekdotų apie kokį nors Leniną juk nestinga.
- O dabartiniai "didžiavyriai"?
- Dieve mano. Visi kaip vienas - vaikščiojantys anekdotai.
- O ar neteko nukentėti nuo valdžios žmonių? Dabar labai madinga būti "anksčiau nukentėjusiu..."
- O kaipgi! Kam neteko? Eini, sakysim, per parką. Svyruoji. Nes vėjas pučia. Net medžiai, ir tie svyruoja. (Reikia pasakyti, kad J. Gimberis yra smulkaus kūno sudėjimo, todėl smarkus vėjas jį, ko gero, gali ne tik parversti, bet ir tolyn nunešti - aut.). Mėlynskūriai - tik kapt. Ir tempia, uždaro. Protokolą surašo: "Už žmogaus orumo ir viešosios tvarkos pažeidimą". Bet - pardon! - jeigu kieno nors orumas ir buvo pažeistas, tai tik mano! Ir man už tai turi sumokėti, o ne aš. Juk logiška?
- Labai logiška. Ne vienas anais laikais buvo taip įžeistas ir nukentėjo.
- Gerai, kad dabar tokių įstaigų nebeliko.
Beje, tai Jurgiui ir nebeaktualu, nes jis papildė dar negausias, bet tvirtas blaivininkų gretas.
Dar daug gilių ir galbūt todėl juokingų minčių pareiškė J. Gimberis. Pavyzdžiui, apie tai, kad žmonės juoktis nustos tik dviem atvejais: kai apskritai išnyks žmonija arba gyvenimas taps toks geras, toks mielas, toks bekonfliktis, kad nebeliks iš ko juoktis. Kadangi Jurgis žadėjo beišleisti tik dvi humoro knygeles, tad natūraliai susidomėjome: kodėl, tiksliau, kuris ateities variantas mūsų laukia?
- Kaip norit, taip galvokit, - išdidžiai atsako humoristas.
Pabaigoje pridursime, kad J. Gimberis gimė 1938 metais Kaune. Ir dabar gyvena. Šeimyninė padėtis - kaip JAV humoro serialo pavadinimas - "Vedęs ir turi vaikų". Ir ne po vieną kartą visa tai įvyko... Išsilavinimas, kaip pats humoristas sako, nepradėtas aukštasis... Kaip minėta, daugiau nei tris dešimtmečius darbuojasi Architektūros ir statybos institute.
Kalbėjosi Juozas MARCINKEVIČIUS
