Virginijos GRIGALIŪNIENĖS fotoreportažas
Panevėžio vaikų globos namų ikimokykliniame skyriuje šiuo metu - 68 globotiniai. Vyriausiajam, Gintarui, - aštuoneri, jauniausiasis - dar net vardo neturintis vasario pradžioje pasaulį išvydęs naujagimis. Visokiais nepritekliais skundusis motina paprašė jį priglausti tik trumpam, tvirtino dažnai aplankysianti... Tačiau globos namų direktoriaus pavaduotoja ugdymui Salomėja Jareckienė jau beveik neabejoja, kad ir šio mažylio laukia keisto statuso našlaičio - ir turinčio tėvus, ir jų neturinčio - dalia, mat gimdytoja kažkur prapuolė. Jei taip ir nepavyks jos surasti, drauge su Vaikų teisių apsaugos tarnyba prisieis parūpinti naujagimiui gimimo dokumentus, išrinkti vardą. O vėliau (aišku, jei motina raštu atsisakys sūnų auginti) - ir paieškoti įtėvių ar bent globėjų.
Panašiomis aplinkybėmis į globos namus pateko didžioji dalis čia gyvenančių vaikų. Tikrų našlaičių (tų, kurių abu tėvai mirę) tėra keletas. Daugumos tėvai - čia pat, Panevėžyje, ar aplinkiniuose rajonuose apsistojusios, vieną po kito vaikelius į pasaulį leidžiančios ir iš gimdymo pašalpų gyvenančios degradavusių sutuoktinių ar sugyventinių poros.
Mažieji globos namų auklėtiniai, stebint iš šalies, beveik nesiskiria nuo šeimose augančių bendraamžių: grupėje vieni su kitais čia žaidžia, čia pykstasi, čia dūksta, čia susimuša. Tik jų žvilgsnis kitoks. Gilus. Ilgesingas. Kiaurai persmelkiantis kiekvieną į grupę užsukusį nepažįstamąjį - gal čia mano mama? Gal tėtis?
Ir nebandyk užsiminti, kad užmaršuoliai tėvai - negeri. Mažyliai iškart randa priežasčių, kodėl tėveliai jų neaplanko. O jei dar kokį savaitgalį, kartą per metus, gimdytojai (nors ir apskurę, su mėlynėmis paakiuose, dvokiantys vynu ar losjonais) pasirodo ir savo atžalėlę išsiveža - mažyliai netveria džiaugsmu! O po keleto dienų į globos namus sugrąžinti murzini, išbadėję, kartais ir sumušti ar su skaudžiai kandančiais gyviais plaukuose ir drabužiuose, vaikai vis tiek ilgisi namų - kad ir kokie atšiaurūs bei nesvetingi jie būtų...
Tiesa, vaikų globos namuose ne per seniausiai apgyvendinti du mažamečiai, broliukas ir sesutė, atvažiavusį tėtį sutinka neslėpdami nerimo ir baimės. Šių vaikučių mama susirgo sunkia liga ir staiga mirė, tad mažuosius kurį laiką augino tėtis ir močiutė. Vėliau abu vaikeliai pateko į valstybės globą. Matyt, tėtis mažiesiems buvo per daug griežtas ir žiaurus - antraip vargu ar reikėtų prašyti, kad sūnelis ar dukrytė ilgėliau pasėdėtų ant kelių... Bejausmį, piktą tėvo žvilgsnį iškart pastebėjo ir globos namų darbuotojos.
Panevėžio vaikų globos namuose jau seniai sugriautas mitas apie tai, kad čigonai niekada nepalieka savo vaikų. Čigonaitė Natalija dar neina į mokyklą, tačiau jau pažįsta daug raidelių, bando skaičiuoti. Juodaplaukė juodaakė mielai bendrauja su kitais grupės ir likimo draugais, o judrumu atstoja net kelis berniukus! Tiesa, tai nė kiek negąsdina Kėdainių rajone gyvenančios šeimos, kuri rimtai svarsto imtis čigonaitę auginti.
Tikros motiniškos meilės, globos namų darbuotojų žodžiais, taip ir nepajuto neseniai nusižudžiusios Panevėžio moterų kolonijoje kalėjusios Daivos Sakalauskaitės penkiametis sūnus Deividas. Jei, girdi, Daiva būtų norėjusi, su sūneliu būtų galėjusi pasimatyti tikrai ne vieną kartą per metus. O dabar pernykštį sausį paskutinį kartą motiną matęs Deividas net neprisiminė jos veido! Dėl to ir buvo nuspręsta vaikui nesakyti apie motinos mirtį... Tiesa, į globos namus buvo atvažiavusi Klaipėdoje gyvenanti Daivos sesuo. Tačiau ji nepareiškė noro sūnėną globoti. Laimė, Deividą pamilo panevėžiečių šeima, tad, ko gero, berniukas globos namuose ilgai neužsibus.
- Nesunku atskirti, kurie žmonės ateina į globos namus vedami gražių paskatų, o kurie tik planuoja pasipinigauti iš valstybės skiriamų pašalpų už globojamus vaikus, - pasakojo direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckienė. - Štai jau du kartus teko nemaloniai išsiskirti su viena globotinio pageidavusia panevėžiete.
Pasak S. Jareckienės, sūnų užauginusi moteris pageidavo globoti mergytę. Jai buvo parodyta pustrečių metukų mažylė. Moteris ją išsivežė, tačiau jau po dviejų dienų pristatė atgal - girdi, pasiimkit tokį neišauklėtą vaiką! Pasirodo, judri mergytė ponios namuose kažkur užsilipo, po to griuvo ir įskėlė stiklą... Gal po metų toji pati panevėžietė vėl pravėrė globos namų duris. Ir vėl tvirtino be galo norinti globoti mažą vaiką. Po ilgų diskusijų jai buvo leista laikinai pasiimti vienerių metukų mergaitę. Šį vaiką globėja išlaikė... vos parą! Kitądien atskubėjo be galo susinervinusi - metų laiko kūdikis visą naktį prarėkęs!
Salomėjos Jareckienės žodžiais, dar didesnis įtarimas kyla, kai šeimos pageidauja globoti ne vieną du, o viską būrį našlaičių. Tokiems globėjams, kaip netrunka paaiškėti, svarbiausias tikslas - už globotinius gauti nemažą pinigų sumą, be to, rasti nemokamų pagalbininkų dideliam namų ūkiui! Vis dažniau globotiniai sugrįžta į valdiškus globos namus, nes nepajėgia tempti globėjų užkrauto jungo...
Ilgus metus savo ligotą sūnelį lanko kitame Lietuvos mieste gyvenanti inteligentų šeima. Tėvelius taip sukrėtė pirmagimio apsigimimas, jog mamytė iki šiol nesiryžta gimdyti antrojo... Aukštąjį išsilavinimą turinti moteris nepajėgė suderinti darbo ir invalido sūnelio priežiūros, tad turėjo rinktis. Nors mažasis auga globos namuose prižiūrimas medikų, tėvai jį labai dažnai aplanko, atveža dovanų ir skanėstų. Globos namų darbuotojos į šią tvarkingą, bet nelaimingą šeimą žiūri su didele užuojauta...
Dar prastesnė keturmetės globotinės Emilijos sveikatos būklė. Gimusi sveika, dviejų metukų mažylė persirgo smegenų uždegimu ir tapo pirmosios grupės invalide. Ji nei vaikšto, nei kalba. Nepajėgia net nuryti maisto - maitinama per zondą. Išvydusi prie lovelės priėjusią personalo darbuotoją su buteliuku tyrelės rankose, mažylė lėtai pavartė dideles rudas akeles ir vos vos prasižiojo... Buvo be galo sunku žiūrėti į šią visiškos negalios kamuojamą gražuolę. Mamytė Emiliją dažnai aplanko, tik nelabai išeina su sunkios būklės mažyle pabendrauti...
Panevėžio vaikų globos namų Kūdikių skyrius šiais metais švęs penkiasdešimtmetį, todėl darbuotojų nestebina dažnai užsukantys buvę šių namų augintiniai, ieškantys savo tėvų, kitų artimųjų. Tačiau tokias žinias galima suteikti tik griežtai laikantis įstatymų. Jei šių žmonių įtėviai tam prieštarauja, niekada nebus lemta sužinoti, kas buvo tavo motina ar tėvas, ar tu turi brolių, seserų. Nors, kaip Lietuvoje jau pasitaikė, gyvenai su jais tame pačiame name, buvai gerai pažįstamas! Tik nežinojai, kas jie tokie...
