Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Dar prieš gerą pusmetį Juozas Pletisas, 53-iuosius beeinantis vyras, net nedrįso pasvajoti, jog gyvenimas pasisuks tokia netikėta linkme, o likimas bus toks dosnus.
Viskas prasidėjo pasirodžius nedideliam straipsniui mūsų laikraštyje. Vienoje įkalinimo įstaigų atlikdamas bausmę, Juozas atvirai, nė kiek negražindamas, papasakojo apie savo paklydimus ir nuopuolius, o kartu išsakė viltį, jog galbūt atsiras žmogus, tiksliau - moteris, kuri dar kartą juo patikės ir išties pagalbos ranką. Jis žinojo, kad atsivėrus vartams į laisvę neturės kur pasukti, nes buvo praradęs namus, šeimą, meilę. Vilties iš tiesų buvo mažai. Tačiau kaip nustebo nuteistasis, kai jo adresu į koloniją atkeliavo smagia rašysena primargintas laiškas. Rašė moteris, kurią, jai pačiai prašant, pavadinkime Albina. Juozas skubiai parašė atsakymą. Jame - jokio melo, tik pažadas tapti kitokiu žmogumi. Po ketvirtojo laiško naujoji draugė pareiškė norą jį pamatyti. Šio pasimatymo Juozas laukė lyg didžiausio stebuklo, jam labai ruošėsi, tačiau kartu ir bijojo. Artėjant nustatytam laikui ramybės nedavė mintis - ar ji tikrai atvažiuos, ar neišsigąs ir ar apskritai jis jai patiks. Albina pasirodė esanti labai atvira, nuoširdi, tačiau tąsyk be jokių išvedžiojimų pareiškė, jog viskas paties Juozo rankose - jei negirtaus, nevogs, bus geras pagalbininkas - galbūt jam atsiras vietos ne tik jos namuose, bet ir gyvenime.
Pirmasis pasimatymas
Į pasimatymą moteris atvyko ne tuščiomis. Atvežė cigarečių (net 20 pakelių), arbatžolių, lašinių, kitų kaimiškų gėrybių. Priimdamas šias dovanas, kurių kitaip ir negalėjo pavadinti, vyriškis labai susijaudino. Juk paskutinį kartą kolonijoje jį aplankė motina dar 1988-aisiais. Nuo tada nebuvo gavęs nė menkiausio siuntinio, nebuvo kviestas į pasimatymus. Juozas neslėpė, jog pamatę tokias lauktuves, kai kurie (ypač jaunesni) likimo broliai atvirai reiškė pavydą. Esą štai tau žilius, susirado moterį, ir dar tokią dosnią.
Nusprendė gyventi kitaip
Prasidėjo kitoks gyvenimo etapas. Vakarais gulėdamas lovoje ir negalėdamas užmigti, vyriškis vis nuogąstavo, ar naujoji draugė nuo jo nenusigręš. Tuomet širdyje jau buvo tvirtai nusprendęs keisti savo gyvenimo būdą, išėjęs į laisvę nepulti į buvusių draugelių glėbį, negriebti į rankas stikliuko.
Liepos 20-ąją Juozas buvo išleistas į laisvę. Už kolonijos vartų jo laukė Albina. Namai, į kuriuos moteris parsivežė savo draugą, - gražūs ir turtingi. Tačiau čia labai trūko vyriškos rankos.
Vienai gyventi sunku
Paklausta, kaip atsitiko, kad patikėjo net penkis kartus teistu, kalėjimuose ne vienerius metus praleidusiu vyriškiu, Albina atsakė labai paprastai - jai reikėjo žmogaus, pagalbininko, na o kalėjimuose taip pat ne visi nevykėliai, čia yra ir gerų žmonių. O Juozas - ne koks galvažudys ar plėšikas. Jis už grotų patekdavo už vagystes. Kartais - už labai smulkias. Tiesa, tai buvo didelė rizika, tačiau ateitis parodys, ar šis pasirinkimas nebuvo klaidingas. Moteris pasakojo, jog parašyti nuteistajam patarė bendradarbė. "Akistatoje" perskaičiusi straipsnį apie Juozą, kolegė pasiūlė Albinai jam parašyti. Ir netgi pati suraitė pirmąjį laišką. Žinoma, iš laiškų, pokalbių telefonu bei trumpų bendravimo akimirkų buvo sunku spręsti, kas tai per asmenybė, tačiau jai pasirodė, jog Juozu galima pasitikėti. Juolab jog vienai gyventi kaime, prižiūrėti nemažą ūkį, apdirbti du hektarus žemės buvo nelengva. Albina prisipažino esanti labai stipri - tiesiog ją užgrūdino nelengvas gyvenimas. Palaidojusi pirmąjį vyrą, su antruoju - girtuokliu ir mušeika - išsiskyrė, viena užaugino tris vaikus - du sūnus ir dukterį. Tiesa, buvęs vyras mokėjo alimentus - po vieną, du, tris rublius per mėnesį.
- Sunku buvo, tačiau niekad nepuoliau į neviltį, - tikino rimtus gyvenimo išbandymus patyrusi moteris. - Niekad nebandžiau ieškoti paguodos alkoholyje, niekam nerodžiau ašarų. Kartais, kai būdavo nepakeliamai sunku, paverkdavau kur nors kampe pasislėpusi. Stengiausi savo ašarų niekam nerodyti, nes žinojau, kad niekas neatjaus, priešingai - tik pasidžiaugs arba pasijuoks. Iš savo giminių jokios, net menkiausios paramos, nesu gavusi. Viskas, ką užgyvenau, yra sukurta mano pačios rankomis... Visą gyvenimą stengiausi padėti vaikams. Norėjau, kad jie baigtų mokslus, įgytų specialybes, susikurtų tvirtą pamatą po kojomis.
Albina nesigaili, kad iki šiol nematė net Baltijos jūros. Pati geriausia jūra jai - netoliese telkšantis ežeras.
Buvęs kalinys nuvylė
Moteris prisipažino, jog vėliau į savo gyvenimą buvo įsileidusi dar vieną vyrą, irgi buvusį kalinį. Pagailėjo kaimynystėje apsigyvenusio vyriškio, priėmė gyvent po savo stogu. Tai buvo prieš penkerius metus. Netrukus draugas parodė savo tikrąjį veidą - ėmė girtauti, vogti ir nešti iš namų viską, kas po ranka papuolė. Be to, pasidarė labai agresyvus, veltėdžiavo. O iš pradžių jai žadėjo aukso kalnus. Po trejų su puse metų bendro gyvenimo moteris šiaip ne taip iškrapštė nedorėlį sugyventinį iš savo namų.
Padovanojo automobilį
Ar neatsitiks panašiai ir šįkart? Albina teigia per televiziją mačiusi reportažą, kuomet buvęs kalinys po kiek laiko pasistatė "dvarus", susikūrė labai puikų gyvenimą. Kaip jau buvo minėjusi - ne kiekvienas, net ir pakankami ilgai valgęs kalėjimo duoną, gali būti beviltiškas. Na, jeigu Juozas bus blogas - paprašys išeiti. Svarbiausia, kad negertų, kad padėtų tvarkytis ūkyje, kad pateisintų pasitikėjimą.
Klausydamasis tokių Albinos žodžių Juozas tiktai šypsojosi. Jis dar kartą patvirtino nusiteikęs gyventi kitaip nei ligi šiol. Vyriškis nekantraudamas iš kišenės ištraukė raktų ryšulį (tikro namų šeimininko ženklas), atrakino garažo duris ir parodė automobilį, kurį jam nupirko Albina. Nesvarbu, kad neturi vairuotojo pažymėjimo - bent iki miško savo moterį galės pavėžėti pagrybauti, pauogauti. Juozas džiaugėsi per pusę mėnesio priaugęs net šešis kilogramus svorio, žymiai pagerėjusi sveikata. Mat Albina jam vis pakiša gardesnį kąsnį, palepina skanėstais. Be to, jos rūpesčiu vyriškis jau spėjo susitvarkyti dantis.
Atsisakė buvusių draugų
Juozas keliasi kartu su namų šeimininke anksti - penktą valandą ryto. Abu eina į ganyklą, šeria paršiukus, veža šieną. Jis pasiryžęs dirbti visus darbus, tapti tikruoju Albino gyvenimo ramsčiu. Kai vyriškis neseniai nuvyko į Alytų aplankyti motinos bei sesers ir gatvėje sutiko buvusius draugus, iškart atsisakė jų kvietimo išgerti, atšvęsti sugrįžimą į laisvę. Nepagailėjęs jiems keleto litų paskubėjo atsisveikinti paaiškinęs, jog reikia tvarkytis savo gyvenimą.
Albinos vaikai motinos pasirinkimui neprieštarauja. Jie supranta, kad kaime be vyriškų rankų gyventi labai sunku. Labai gražūs santykiai susiklostė tarp Juozo ir Albinos anūkių - sūnaus dukrelių. Mergaitės pagarbiai elgiasi su dėde (kartais jį vadina seneliu), tiesiog vaikšto įsikibusios parankėn. kol kas šiuose namuose visi randa bendrą kalbą. Paklaustas, ar iki šiol taip ir neparagavo anksčiau taip mėgtos degtinėlės, Juozas ramiai paaiškino, jog yra išlenkęs porą stikliukų (sugrįžimo iš kolonijos bei šienapjūtės pabaigtuvių proga), tačiau visiškai nebeliko noro nusigerti, prarasti protą.
Tai, kas atsitiko jo gyvenime, Juozas linkęs įvardinti stebuklu. O dar sako, kad šiais laikais jų nebūna..
