Griūnant, keliantis ir keičiantis valdžioms, nukenčia ne tik šalies patrauklumas ir gyventojų pasitikėjimas politinėmis institucijomis. Svyruojant valdančiajai jėgai užstringa, o kartais ir visai sustoja, svarbūs projektai, padaugėja sprendimų, orientuotų į trumpalaikį efektą, o ne į ateitį.
Praeitos vyriausybės nestabilumas, politinės-finansinės intrigos buvo privedusios prie tokio būtinų strateginių sprendimų sąstingio: vis daugiau laiko buvo praleidžiama etikos komitetuose ir vis labiau orientuojamasi į trumpalaikius politinius veiksmus. Tai akivaizdu socialiniuose „sprendimuose“: buvo nuolat didinamos išmokos, pensijos (matyt tikintis, kad taip bus atgauta bent dalis prarasto palankumo), tačiau nesimatė jokių strategiškai pagrįstos, į ateitį orientuotos socialinės politikos ženklų. Didinant pažadus nebuvo kuriama sistema, kurioje nors dalis pažadų išsipildytų. Užtikrinus politinį ir institucinį stabilumą galima būtų tikėtis, kad populistinius trumpalaikius žingsnius pakeis konkretūs į ateitį orientuoti socialiniai sprendimai.
Nauja sena pensijų reforma
Vienas konkretus instrumentas, kuris padėtų sustiprinti socialinę sistemą, yra gilesnė pensijų reforma. Senstančioje visuomenėje ji garantuotų socialinio draudimo patvarumą ir stabilesnes, nei „Sodra“ netrukus bus pajėgi išmokėti, pensijas. Tai taip pat paskatintų žmones prisiimti atsakomybę už savo ateitį ir padidintų suinteresuotumą kaupti lėšas senatvei, silpnintų paskatas vengti mokesčių ir mažintų mokėjimų vokeliuose patrauklumą. Tuo tarpu valstybė perleistų privačiam sektoriui jai nebūdingas finansų valdymo funkcijas, taigi racionaliau būtų tvarkomos senatvės aprūpinimui skirtos lėšos, išaugtų finansinio sektoriaus pajėgumas prisidėti prie ūkio augimo. Svarbiausia, reformos gilinimas padėtų realiai spręsti „Sodros“ problemas, neišvengiamas dėl nepalankaus darbuotojų ir turinčiųjų teisę į pensiją asmenų santykio kitimo.
Tačiau šiandien pensijų reforma yra tapusi socialinio gerumo įkaite: finansai, kurie gali būti skirti tobulinti ir plėsti šį instrumentą, naudojami išmokų krepšelio gausinimui. Taigi pilami grūdai į kiaurą maišą. Ir kuo daugiau grūdų, tuo sunkiau juos atlaiko yrančios siūlės.
Pirmas žingsnis (nors ir labai nedrąsus) tam maišui lopyti buvo žengtas prieš trejus metus, kai buvo pradėta pensijų reforma; tačiau šiandien, atrodo, nebeturime politinės valios reformos puoselėti. O tie kuklūs keli procentai, kuriuos šiandien žmonės gali nukreipti iš „Sodros“ į asmenines fondų sąskaitas, akivaizdžiai tėra vienas dygsnis, negalintis išgelbėti visos sistemos. Dėl įmokų mažumo (4,5 proc. šiais metais, 5,5 proc. nuo 2007-ųjų) mažesnes pajamas gaunantys asmenys net negali tikėtis jokios realesnės naudos iš dalyvavimo reformoje. Apmaudu, nes turime, pažvelgę į sėkmingą reformos eigą ir aktyvų visuomenės dalyvavimą, gana gerą pagrindą, kurį galime naudoti sistemai pastatyti ant kojų, tačiau vengiame jį išnaudoti
Įstatymo pataisa, siekianti suteikti postūmį reformai ir padidinti privačiai kaupiamą pensijų dalį (iki 10 proc. 2010 m.), jau beveik prieš metus užregistruota Seime, taip ir lieka tik užregistruota. O laikas tokiems į ateitį orientuotiems sprendimams šiandien kaip niekad tinkamas – ir pinigų pakanka, ir žinome, kaip procesas veikia, tereikia jį tęsti. Juo labiau kad dėl aštrėjančios demografinės krizės ilgiau tempti reformos gilinimo ir nebegalima: vėliau ne tik kad nebus iš ko reformuoti, bet vargu ar bebus ką.
Vertindamos smarkiai neigiamus demografinius rodiklius, tokios išvados prieina daugelis netgi itin socialiai orientuotų Europos valstybių: daugelyje šalių ilginamas pensijinis amžius, griežtinamos socialinės ir pensijų sistemos, siekiant išlaikyti biudžetų balansus, ir vis daugiau atsakomybių šiame sektoriuje bandoma perduoti į privačias rankas.
Taigi imamasi priemonių. O mes tuo tarpu tenkinamės savo simboline reforma ir vis dar „džiaugiamės“ keliais paliegusiais procentais, tuo pačiu vis labiau sunkindami socialinę sistemą gausėjančiomis išmokomis.
Ar geriau mirštantis žvirblis rankoje?
Sovietiniais metais įpratome patikėti savo senatvės finansus valdžiai. Tik štai klusniai visą gyvenimą mokėję įmokas šiandienos pensininkai vargu ar džiaugiasi savo mėnesinėmis pajamomis, pergyvenusiomis infliacijas, sistemų ir ideologijų griūtis, valiutų pasikeitimus ir kiekvienoje stadijoje tirpusiomis. Atrodo, turėjom kažkiek pasimokyti ir suprasti, kad valdžios bankas nėra pats saugiausias ir labiausiai atsiperkantis. Bet ne: klusniai „Sodros“ įmokas mokame ir šiandien, nors vargu ar begalime tikėtis jas atgauti, net ir be ideologinių pasaulinių griūčių - tiesiog dėl elementarių demografinių procesų, kuriuos puikiai matome jau šiandien.
Dėl tų pačių procesų visa sistema, kažkada buvusi pelninga valstybei (buvo daug mokančių ir mažiau gaunančiųjų), kuo toliau, tuo labiau tampa itin nuostolinga, o nuostolingų sandorių palaikymu ateities vyriausybės vargu ar bus itin suinteresuotos. Tokiu atveju turėsime arba laukti malonės iš ateities mokesčių mokėtojų, kurie, pripažinkime, vargu ar sutiks finansuoti mūsų senatvę (ir vis labiau griūvančią sistemą) didesniais mokesčiais, arba pradėti – smarkiai per vėlai - statyti naujas pensijines konstrukcijas. Nebent, aišku, tikimės greitos ir gausios turkų ir baltarusių imigracijos, kad turėtume, kas mums pensijas uždirbtų.
Išmokome laukti iš valstybės ir kitokių socialinių saldainių – kuo daugiau, tuo geriau. Kiekvienąkart itin džiugiai sutinkamos žinios apie bedarbių išmokų didinimą, pagalbą didelėms šeimoms, vaikams, seneliams. Taip lengvai pasiekiamas liaudies džiaugsmas skatina politikus šiuos saldainius naudoti kuo dažniau – ypač kai trūksta palankumo. Tai, vėlgi, buvo labai akivaizdu pastaruoju metu, kai svirduliuojant valdžios autoritetui, vieni po kitų pabiro, ir buvo drąsiai tvirtinami, socialinio dosnumo įstatymų projektai. Vien per praėjusį mėnesį patvirtinti įstatymai dėl motinystės pašalpos padidinimo iki 85-100 proc., dėl tėvystės mėnesio ilgumo apmokamų atostogų vaikui gimus, taip pat dėl bazinės pensijos, kelsiančios visas išmokas, o vidutinę pensiją net 13 proc., didinimo.
Kyla klausimas: ar čia žaidžia paprastas noras išsikovoti kažkiek visuomenės simpatijų laukiant politinių sprendimų (ar net potencialiai naujų rinkimų), ar dar ir elementarus nenoras ar nesugebėjimas pažiūrėti į ateitį, apskaičiuoti gimstančius ir mirštančius, mokančius ir mokėsiančius „Sodrą“ ir prisiimti kažkiek atsakomybės už savo sprendimų pasekmes? Greičiausiai, ir tai, ir tai: akivaizdu, kad mažėjant piliečių pasitikėjimui, taip bandoma nors kažkiek jo nusipirkti. Bet taip pat akivaizdu, kad perkama nežiūrint į kainą, paliekant skolas už tas dovanas susimokėti ne kam kitam, o mums patiems. O susimokėti vienaip ar kitaip teks: jei ne mokesčius didesnius mokant, tai pensijų amžių keliant – o tuomet jau kam klius, tas gaus, kam neklius – tas mokės.
Laikinasis premjeras Zigmantas Balčytis žadėjo užtikrinti tęstinumą ir socialinę naujos vyriausybės orientaciją. Deja, jo vadovaujama laikinoji Vyriausybė jau spėjo išreikšti savo socialinę orientaciją, perskirstydama biudžetą taip, kad lėšos ir vėl yra skiriamos ne būtiniems tęstiniams darbams, o laikinoms socialinėms reikmėms – pensijų, biudžetinių atlyginimų didinimui ir investicijoms į sritis (sveikatos ir švietimo), kurios vargiai tas investicijas pajus, kadangi norint kažkokio rezultato jas būtina iš esmės reformuoti.
Spėtas priimti ir dar vienas valstybines pensijas keliantis įsakymas, mums kainuosiantis šimtą milijonų litų. Norisi palinkėti, kad kažkada pagaliau sudarytos naujosios Vyriausybės socialinė orientacija būtų atsakingesnė nei ligi šiol ir nukreipta ne malonės pirkimui mūsų pinigais, o socialinės sistemos pastatymui ant kojų. Taip pat norisi tikėtis, kad tęsdama darbus ji turės jėgų pažvelgti toliau kelių savo kadencijos metų ir tęs būtinus esminius darbus.
Nes tęsti iš tiesų yra ką – vienu iš didžiausių naujosios vyriausybės nuopelnų neabejotinai taptų pradėtos pensijų reformos tęsimas.
Monika Kačinskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė, atstovė Briuselyje
